Stalo žaidimas „XCOM“: ar buvo verta laukti?

Klasikinę šio kompiuterinio žaidimo versiją puikiai atsimenu dar iš mokyklos laikų – kartu su kompiuterį namuose turėjusiu klasioku valandų valandas praleidome statydami slaptas bazes ir vesdami elitinius karius į mūšį su ateiviais. Todėl kai prieš kelerius metus „X-COM“ frančizė kompiuteryje buvo prikelta naujam gyvenimui, tryniau rankomis iš džiaugsmo. Ir nenusivyliau – tiesą sakant, naujoji žaidimo versija buvo taip užkabinusi, kad ją su malonumu perėjau bent kokius tris kartus. Žinant tai, kažin ar reikia stebėtis, kad kompanijai „Fantasy Flight Games“ paskelbus apie planus išleisti stalinę versiją, „XCOM“ man buvo tapęs vienu laukiamiausių stalo žaidimų.

Ir štai pasitaikė proga jį išbandyti. Ar buvo verta laukti? Dalinuosi pirmaisiais įspūdžiais.

Antroji lentynos valymo auka būtų...

Kai kurie stalo žaidimai vadinami klasika. Milijonai jų kopijų parduota visame pasaulyje, jie yra įkvėpę tūkstančius kitų žaidimų kūrėjų ir užauginę ne vieną žaidėjų kartą... ir vis dėlto, yra neverti vietos, kurią užima žaidimų lentynoje. Vienas iš tokių – žaidimas iš „M“ raidės. Atspėkite, koks būtų antrasis stalo žaidimas, kuris keliautų į šiukšlių dėžę, jei kada prisiruoščiau valyti savo kolekciją?

Jį galima rasti daugelyje prekybos centrų, su lietuviškomis taisyklėmis. Jis žaviai išleistas - aukšta pagaminimo kokybė ir galybė smulkių karingų komponentų. Netgi šio žaidimo ir pagrindinė mintis skamba gana patraukliai – kas gali būti įdomiau nei užvaldyti pasaulį? Tačiau nuo to pats žaidimas netampa geresnis.

Iš Edinburgo į Konstantinopolį per Vilnių – žaidžiame „Ticket to Ride: Europe“

Ne itin mėgstu traukinius. Greičiausiai dėl vaikystės prisiminimų apie valandų valandas trukusias keliones geležinkeliu per Lietuvą pajūrio link. Todėl kai bičiuliai prieš kelerius metus pasiūlė sužaisti „traukinukus“, pirmoji reakcija buvo... sakykime, saikingai skeptiška. Tačiau jau po pirmų kelių ėjimų įsitikinau, kaip smarkiai klydau. Dar po kurio laiko stalo žaidimas „Ticket to Ride: Europe“ papildė mūsų kolekciją ir išlieka viena dažniausiai žaidžiamų jos dalių. Atėjo metas atiduoti jai pagarbą ir pasidalinti mintimis, kodėl šis klasika tapęs žaidimas vertas tiek pradedančiųjų, tiek ir patyrusių žaidėjų dėmesio.

Birželio dažymai. Aš vs "Malifaux" 1:0

Trumputės vasaros atostogos prasidėjo pasiekimais: pagaliau pabaigiau dažyti savo "Malifaux" arkanistų gaują. Paskutiniai du jos papildymai - ginklininkai (a.k.a. gunsmiths). Rimtas vyrukas:

Kaip išsirinkti stalo žaidimą?

Užsukęs į parduotuvę, kurios lentynos mirga nuo spalvų ir pavadinimų, šį klausimą sau užduoda daugelis, įskaitant mane. Ne tik sau – esu sulaukęs bičiulių skambučių, prašančių padėti ir patarti. Pavyzdžiui, „Stoviu parduotuvėje, yra gerų akcijų, ką siūlytum įsigyti?“. Be abejo, malonu kartais pasijusti reikalingam, tik suprantu, kad ne visi ir ne visada turime kam paskambinti ir su kuo pasitarti. 

Kita vertus, ir žaidimais besidominčio draugo patarimas nebūtinai padeda – kai stalo žaidimų yra tiek daug ir tokių įvairių, tai, kas patinka vienam, gali visiškai netikti kitam. Taigi, WTDO? Į ką verta atkreipti dėmesį, renkantis stalo žaidimą sau ar perkant jį dovanų?

Gegužės padažymai II

Paskutiniosios gegužės dienos miniatiūrų dažymo požiūriu buvo gana produktyvios. Užbaigiau dar tris "Malifaux" karius ir dalinuosi nuotraukomis.

Pirmasis modelis - samdinys snaiperis Hansas, kurį įsigijau per viešnagę Barselonoje. Tvarkingas modelis, puikiai perteikiantis personažo esmę ir charakterį. Buvo smagu tiek rinkti, tiek dažyti.

Miniatiūrų žaidimų taktika – 5 dalykai, kuriuos būtina žinoti visų miniatiūrinių armijų generolams

Prieš porą savaičių su bičiuliu žaidėme draugišką „Infinity“ partiją. „Draugiška“ – čia tik skambus pavadinimas. Gavau malkų taip, kad skiedros lėkė. Jei gerai pamenu (tai nėra lengva, nes pasąmonė blokuoja skausmingus prisiminimus), mano šauniosios PanOkeanijos riterių pajėgos nesugebėjo nukauti nė vieno reikšmingesnio priešininko kovotojo anei atlikti jokio kito prasmingo veiksmo, už kurį būčiau gavęs nors vieną pergalės tašką.

Dėl visko pirmiausiai kaltinu kauliukus – juos ir vėl kilo noras sviesti pro langą, tik kad „Rikio“ klubas įsikūręs rūsyje be langų. Bet tokios partijos kaip niekas kitas skatina susimąstyti apie taktiką ir dalykus, kurie būtini pergalei pasiekti. Šiek tiek palankstęs pirštus ir pagalvojęs, suskaičiavau jų penkis.

Kariniai žaidimai: svarbu matyti gerokai daugiau nei vien stalą,
dekoracijas ir figūrėles.