Iš Edinburgo į Konstantinopolį per Vilnių – žaidžiame „Ticket to Ride: Europe“

Ne itin mėgstu traukinius. Greičiausiai dėl vaikystės prisiminimų apie valandų valandas trukusias keliones geležinkeliu per Lietuvą pajūrio link. Todėl kai bičiuliai prieš kelerius metus pasiūlė sužaisti „traukinukus“, pirmoji reakcija buvo... sakykime, saikingai skeptiška. Tačiau jau po pirmų kelių ėjimų įsitikinau, kaip smarkiai klydau. Dar po kurio laiko stalo žaidimas „Ticket to Ride: Europe“ papildė mūsų kolekciją ir išlieka viena dažniausiai žaidžiamų jos dalių. Atėjo metas atiduoti jai pagarbą ir pasidalinti mintimis, kodėl šis klasika tapęs žaidimas vertas tiek pradedančiųjų, tiek ir patyrusių žaidėjų dėmesio.

„Ticket to Ride: Europe“ − tai didelės sėkmės visame pasaulyje sulaukusio originaliojo „Ticket to Ride“ tęsinys. Tik jei originaliojoje versijoje žaidimo veiksmas vyko Jungtinėse Valstijose, tai „europinės“ versijos – Senajame žemyne. Žaidėjai čia įsikūnija į magnatų, siekiančių sujungti Europos miestus geležinkeliais, vaidmenį. Dėliodami pasirinktos spalvos traukinukų žymeklius lentoje, žaidėjai tiesia linijas tarp miestų, pelnydami už tai taškus. Kuo didesnis atstumas tarp miestų, tuo daugiau taškų skiriama už nutiestą geležinkelį. Daugiausiai taškų surinkęs žaidėjas laimi žaidimą.

Žaidimo lenta - stilizuotas Europos žemėlapis 

Pasirengimas

Žaidimas skirtas 2-5 žaidėjams. Kiekvienas iš jų gauna po 45 pasirinktos spalvos traukinukus ir tris stočių žymeklius, keturias traukinių kortas, kurios reikalingos geležinkeliams tarp miestų tiesti, ir keturias bilietų kortas. Jas turint pelnomi papildomi taškai sujungus kortoje nurodytus miestus.

Bilietų kortos leidžia pelnyti papildomų taškų už tam tikrus
geležinkeliais sujungtus miestus

Viena vertus, bilietų kortos sukuria papildomos intrigos, nes jas žaidėjai atverčia ir vieni kitiems parodo žaidimo pabaigoje – iki tol galima tik spėlioti, nuo kokio link kokio miesto žaidėjas stengiasi nutiesti liniją. Antra vertus, šios kortos suteikia žaidėjų veiksmams strateginės prasmės: norėdami pelnyti papildomų taškų ir nugalėti, žaidėjai privalo planuoti savo veiksmus ir geležinkelius tiesti tikslingai, o ne kur papuola.

Stalo viduryje padedama lenta, vaizduojanti Europos žemėlapį įvairiaspalviais langeliais tarp miestų. Šie langeliai vaizduoja būsimas geležinkelių linijas, kurios netrukus užsipildys žaidėjų traukinukais. Likusios traukinių kortos išmaišomos, penkios iš jų atverčiamos ir padedamos šalia lentos. Išmaišomos ir likusios bilietų kortos. Tiek to pasiruošimo – daugiausiai miestų aplankęs žaidėjas pradeda ir atlieka pirmąjį ėjimą.

Procesas

Ėjimo metu žaidėjas atlieka vieną iš kelių galimų veiksmų. Pirmasis – pasiimti naujų traukinių kortų. Šios kortos naudojamos laisvoms geležinkelio linijoms užimti ir dviem miestams savo spalvos traukiniais sujungti. Savo ėjimu žaidėjas gali imti iki dviejų kortų, rinkdamasis iš atverstų, gulinčių ant stalo, arba imdamas užverstas kortas nemačiomis nuo kaladės viršaus.

Traukinių kortos: savo ėjimu galima pasiimti dvi užverstas kortas
nuo kaladės viršaus arba dvi atverstas. Vieną, jei ketinate imti
atverstą įvairiaspalvį lokomotyvą - "džiokerį".

Antrasis galimas veiksmas – išleisti, t.y. sužaisti turimas traukinių kortas dviem miestams sujungti. Kai kurios linijos tarp miestų pažymėtos spalvomis. Vadinasi, norėdamas nutiesti keturiais mėlynais langeliais pažymėtą liniją, žaidėjas privalo išleisti keturias mėlynos spalvos traukinių kortas.

Žaliasis žaidėjas išleidžia tris raudonas kortas ir užima liniją tarp
Vilniaus ir Varšuvos, tikėtina, pakoreguodamas raudonojo žaidėjo
planus...

Tam galima panaudoti ir lokomotyvų kortas – pastarosios yra džokeriai, atstojantys bet kurios reikiamos spalvos kortą. Kai kurioms, per vandens telkinius besidriekiančioms linijoms nutiesti būtina panaudoti vieną arba du lokomotyvus. Jeigu linija tarp miestų pažymėta pilka spalva, žaidėjas gali panaudoti bet kurios spalvos kortas – svarbu, kad visos jos būtų vienodos spalvos (trūkstamas kortas gali atstoti tie patys lokomotyvai).

Pilkame laukelyje pavaizduotas lokomotyvo ženkliukas reiškia,
kad šią liniją tiesiantis žaidėjas privalo išleisti bent vieną lokomotyvo
kortą.

Kai kurios jungtys tarp miestų yra ypatingai pažymėtos. Jų užėmimas šiek tiek rizikingesnis, mat tiesiant tokias linijas būtina kasti tunelį. Tai reiškia, kad žaidėjui gali tekti papildomai išleisti dar nuo vienos iki trijų tos pačios spalvos kortų ar lokomotyvų. Šitai lemia atsitiktinumas, tačiau į jį svarbu atsižvelgti planuojant savo veiksmus – jei paaiškėja, kad tokios spalvos papildomų kortų žaidėjas rankoje neturi, linijos užimti jam nepavyksta, ir žaidėjo ėjimas nueina perniek.

Kelias iš Paryžiaus į Ciurichą veda tuneliu (dantytais krašteliais
pažymėti laukeliai). Šią liniją nutiesti nebūtinai pavyks iš
karto net ir turint reikiamas kortas...

Na, o jei linija buvo sėkmingai užimta, žaidėjas tai parodo išdėliodamas ant jos savo spalvos traukinukus – joks kitas žaidėjas šios linijos užimti savo vagonėliais nebegali. Už sujungtus miestus žaidėjui iš karto skiriami taškai – kuo linija ilgesnė, tuo daugiau.

Žaidimo lentoje patogiai nurodyta, kiek taškų už kokio ilgumo liniją skiriama, 

Trečiasis galimas veiksmas – traukti papildomų bilietų kortų. Žaidėjas pasiima tris kortas nuo kaladės viršaus ir privalo pasilikti bent vieną iš jų. Žaidimo gale visos žaidėjų turimos bilietų kortos atverčiamos. Jei paaiškėja, kad žaidėjas sėkmingai nutiesė kelią savo spalvos traukinukais tarp bilietų kortoje pavaizduotų dviejų miestų, jam skiriami papildomi taškai. Tačiau jei žaidėjui miestų sujungti nepavyko, toje bilieto kortoje nurodyta taškų suma iš jo atimama.

Tais atvejais, kai kiti žaidėjai suspėja užimti reikalingas linijas anksčiau, ir nutiesti savo kelio tarp bilieto kortoje nurodytų miestų tampa nebeįmanoma, praverčia ketvirtasis galimas veiksmas – pastatyti stotį. Ji leidžia pasinaudoti priešininko valdoma geležinkelio atkarpa bilieto kortoje nurodytiems miestams sujungti. Tiesa, tai reikėtų daryti apdairiai, mat nepanaudotos stotys žaidimo gale vertos papildomų taškų. Tačiau baudos už neįvykdytą bilieto kortą visuomet būna didesnės...

Kad užtikrintų susisiekimą tarp Varšuvos ir Vilniaus kito žaidėjo linija,
raudonasis žaidėjas Varšuvoje pastato stotį.

Žaidėjai paeiliui atlieka šiuos veiksmus, kol kuriam nors lieka du ar mažiau traukinukų žymeklių. Tuomet visi likę turi galimybę atlikti po paskutinį veiksmą. Žaidimas baigiasi ir skaičiuojami taškai.

Privalumai

Bene svarbiausias „Ticket to Ride: Europe“ privalumas yra jo paprastumas. Net ir niekada nežaidusiam stalo žaidimų žmogui paprastai pakanka keleto minučių ir poros ėjimų taisyklėms perprasti. Tačiau dėl paprastumo žaidimas netampa mažiau įdomus ir labiau patyrusiems žaidėjams: ištraukiamos bilietų kortos ir kitų žaidėjų veiksmai kas kartą diktuoja vis kitokius sprendimus, tad „Ticket to Ride: Europe“ įdomu žaisti dar ir dar kartą.

„Ticket to Ride: Europe“ pasirodė žymiai įdomesnis už savo pirmtaką. Ne tik todėl, kad žaidimas vyksta gerokai artimesnėje Europoje, o ne Amerikoje, bet ir dėl naujovių, kurių nebuvo originaliojoje versijoje. Stotys padeda išvengti erzinančių ir beviltiškų situacijų, kai varžovui užėmus norimą atkarpą, tampa nebegalima įvykdyti bilieto kortos reikalavimų. Tunelių statybos žaidimui suteikia šiek tiek daugiau atsitiktinumo, rizikos ir azarto.

Žaidimas nereikalauja užsienio kalbos žinių, o Lietuvoje platinama jo versija aprūpinta taisyklėmis ir lietuvių kalba. Taisyklės išdėstytos aiškiai, nuosekliai ir su pavyzdžiais. Jų nėra daug, tad jas galima greitai perskaityti ir įsisavinti. Privalumu laikau ir palyginti neilgą žaidimo trukmę – „Ticket to Ride: Europe“ partija retai kada truko ilgiau kaip valandą.

Galiausiai žaidimas pasižymi aukšta pagaminimo kokybe – plastikiniai traukinukai ir stotys, kieto kartono lenta ir kortos yra ne tik išvaizdžios, bet ir gana patvarios. Žaidimo dėžė padalinta į patogius skyrelius visiems komponentams susidėti.

Trūkumai

Pritariu teigiantiems, kad „Ticket to Ride: Europe“ įdomesnis žaidžiant 4-5 žaidėjams – tada tarp jų kyla didesnė konkurencija, tampa gerokai svarbiau atidžiai stebėti varžovų veiksmus ir atitinkamai apgalvoti bei planuoti savuosius. Dviejų-trijų žaidėjų partija dažnai labiau primena draugišką dėlionę, kurios sėkmę lems iškrentančios traukinių kortos, o ne žaidėjų veiksmai.

Na, ir puikiai suprantamas daugeliui tautiečių kylantis nepasitenkinimas tuo, kad Vilnius žaidime vadinamas „Wilno“. Nesiimu veltis į istorines diskusijas (žaidimo veiksmas vyksta XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje). Man asmeniškai labiausiai patinka tai, kad Lietuvos sostinė čia apskritai yra. Štai, būdamas estas, tai tikrai įsižeisčiau...

Vilnius - vieni džiaugiasi, kad jis yra, kiti irzta, kad "ne mūsiškai"
užrašytas pavadinimas.

Žaidimo dizaineriai galėjo pagalvoti ir apie tai, kad sėdint priešingoje lentos pusėje nėra itin patogu sužiūrėti ir atrasti visus miestus – juolab, kad jų vieta dažniausiai nėra itin geografiškai tiksliai pavaizduota. Savo rate tai išsprendėme paprastai – kadangi sugebu miestų pavadinimus nesunkiai perskaityti aukštyn kojomis, paprastai sėduosi „atvirkštinėje“ lentos pusėje.

Bendras įspūdis

„Ticket to Ride: Europe“ yra puikus stalo žaidimas visai šeimai. Jis gana dinamiškas, spalvingas, paprastas, bet tuo pačiu įtraukiantis ir įdomus. Vienintelė jam pastaruoju metu iškilusi grėsmė yra ta, kad mes ėmėme jį pernelyg dažnai žaisti, tad norom nenorom pradėjau bambėti, kad „kiek gi galima tuos traukinukus dėlioti“. Tačiau aš dažniausiai lieku nesuprastas: draugams ar šeimai susirinkus pažaisti stalo žaidimų, „Ticket to Ride: Europe“ paprastai būna vienas pirmųjų pasiūlymų. 

Kita vertus, žaidimui net ir kiek pabodus, susidomėjimą juo nesunku susigrąžinti įsigijus papildymą, kurių išleista tikrai gausiai. Tokiu būdu keliones po visą Europą nesunkiai galima pakeisti rungtyniavimu Šiaurės šalyse, Indijoje, Šveicarijoje ar kituose kraštuose.

Ką gi - visi į traukinį!

5 S įvertinimas:

• Strategija: 6 iš 10
• Sėkmė: 7 iš 10
• Socialumas: 6 iš 10
• Sudėtingumas: 5 iš 10
• Smagumas: 8 iš 10