2013 m. gruodžio 29 d., sekmadienis

Kosminių imperijų kūrimo žaidimas „Eclipse“. Pirmieji įspūdžiai



Kas bendra tarp Kalėdų senio ir... galaktinių imperijų? Atsakome: Suomija. Turbūt todėl tarpušventis yra pats tinkamiausias laikas susipažinti su suomių kūrėjų stalo žaidimu „Eclipse“, kuriame tampate iškilios kosminės rasės vadovu ir vedate savo civilizaciją į kosminės šlovės olimpą. Arba sunaikinimą – čia kaip pasiseks. Nekantriai laukiau galimybės išbandyti šį žaidimą ir skubu pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais, kurie, iš karto konstatuoju, puikūs.

Kaip ir pridera tokiems žaidimams (milžiniška dėžė, pilna kosminių laivų miniatiūrų, kortelių, žetonų, įvairiaspalvių medinių kubelių), iš pirmo žvilgsnio „Eclipse“ gali pasirodyti gluminantis ir sudėtingas. Tai suprantama, juk kalbame apie galaktinius mastelius. Tačiau labai greitai žaidimas įtraukia savo gelme, įtampa, o tuo pačiu – gana nesudėtinga ir elegantiška mechanika.

„Eclipse“ yra vadinamojo žanro žaidimas. Čia teks tyrinėti kosminę erdvę ir atrasti naujas planetas (explore), kurti naujas kolonijas (expand), sumaniai pasinaudoti jų ištekliais (exploit) ir, žinoma, kariauti su kitais žaidėjais (exterminate). Kiekvieno žaidėjo valdoma rasė startuoja nedidukėje sistemoje galaktikos pakraščiuose ir kaip mat leidžiasi žvalgytis, kas dedasi aplinkui.


Kiekvienos imperijos ištakos - kuklios.
Kelios viena nuo kitos nutolusios sistemos ir
vienas kitas erdvėlaivis...
Žaidėjams tyrinėjant kosmosą, iš šešiakampių kortelių pamažu sudėliojama žaidimo lenta, kuri kaskart bus vis kitokia. Vienose kortelėse rasime naujas planetų sistemas, kurias galima kolonizuoti, kitas, vertingesnes planetas, saugos senoviniai priešiški laivai. Norint juos įveikti ir įsikurti sistemoje, teks pasistatyti savo kosminį laivyną, o laivus – tobulinti, apginkluojant juos plazminiais pabūklais ir torpedomis, skydais, šarvais ir kompiuteriais, padedančiais lengviau pataikyti į priešininką.

Stipraus laivyno prireiks grumiantis ne tik su bevardžiais tolimų sistemų sargybiniais. Gana greitai žaidimo erdvė ištiriama, atrastos planetos kolonizuojamos ir erdvės plėtrai ima stigti. Vienintelė galimybė tolimesnei raidai – „atsiriekti“ gabalėlį gyvenamosios erdvės iš kaimyno. Taigi visai netrukus žaidime įsiplieskia nuožmūs tarpžvaigždiniai karai. Po devynis ėjimus trunkančių manevrų, ekspansijos ir kautynių, skaičiuojami pergalės taškai. Jie skiriami už valdomas planetų sistemas, pergales mūšiuose, mokslinius išradimus ir diplomatiją. Daugiausiai taškų turintis žaidėjas skelbiamas nugalėtoju.

...bet greitai galaktika atskleidžia savo paslaptis ir prasideda
nuožmios kovos dėl viešpatavimo.
Žaidimas „Eclipse“ patrauklus dėl kelių savybių. Visų pirma, gana paprasta žaidimo mechanika. Taisyklės perprantamos greitai, ir netrukus galima pradėti pilnavertę partiją. Kiekvieną ėjimą žaidėjai paeiliui atlieka po vieną veiksmą – pavyzdžiui, išranda naujas technologijas, perginkluoja ar stato savo erdvėlaivius, juos judina į gretimas erdves ir pan. Tą patį veiksmą galima kartoti keliskart iš eilės, tačiau kiekvienas veiksmas turi savo kainą. Kuo daugiau stengsitės atlikti savo ėjimu, tuo daugiau teks mokėti ėjimo pabaigoje, tad kartais didelis aktyvumas gali kainuoti pernelyg daug, ir bankrutuojanti kosminė imperija bus priversta apleisti užimtas sistemas, nes tiesiog nebepajėgs jų išlaikyti.

Puikų įspūdį paliko ir žaidimo ekonomikos sistema. Paprastai tokie žaidimai pasižymi grandioziniais skaičiavimais, kuomet kiekvieną ėjimą reikia iš naujo įvertinti turimas teritorijas ir jų teikiamą naudą. „Eclipse“ viso to išvengiama labai paprastai: kolonizuojant naujas planetas, ant jų nuo žaidėjo lapo perkeliami kubeliai, žymintys gaunamus pinigus, mokslinius resursus ar gaminamas žaliavas. Po ką tik nuimtu kubeliu yra skaičius, žymintis, kiek tos rūšies išteklių gausite ėjimo pabaigoje. Kuo didesnė imperija, tuo daugiau jūsų spalvos kubelių bus ant žaidimo lentos, ir tuo daugiau išteklių gausite kiekvieną ėjimą. Pakanka vieno žvilgsnio į žaidėjo lapą, kad tiksliai matytumėte, kiek.

Žaidėjo lapas su kosminių laivų brėžiniais, technologijų
"medžiu" ir valdomų išteklių laukais
Ant to paties žaidėjo lapo dedami ir žymekliai, vaizduojantys išrandamas technologijas. Be to, čia pateikiami ir žaidėjų valdomų kosminių laivų brėžiniai. Moksliniai išradimai ir įsigyjamos naujos technologijos atveria galimybes aprūpinti savo laivus galingesniais ginklais, varikliais, taikymosi ir gynybos sistemomis. Visa tai čia pat pavaizduojama žaidėjo lape, tad tik žvilgtelėjus į priešininką iš karto matyti jo stiprybės ir trūkumai. Galima atitinkamai perginkluoti savo laivus ir kibti jam į atlapus!

Aiškumas ir skaidrumas. Dinamiški ėjimai, leidžiantys greitai reaguoti į priešininkų veiksmus. Puiki pagaminimo kokybė – visa tai puikiai paaiškina, kodėl „Eclipse“ sulaukė plataus pripažinimo tarp stalo žaidimų mėgėjų (vidutinis portalo „Boardgamegeek“ vertinimas – net 8,2 balo). Mano nuomone, šis gaminys puikiai tiktų pirmajai pažinčiai su kosminių imperijų stalo žaidimais.

Vieno dalyko kol kas nesupratau – pasak kūrėjų, žaidimo partija turėtų trukti apie dvi valandas, ir trukmė pateikiama kaip dar vienas „Eclipse“ privalumas. Žinome, kad kurie kiti to paties žanro žaidimai, pavyzdžiui, garsusis „Twilight Imperium“ gali trukti ir keliolika valandų. Vis dėlto, pažintinė partija su „Eclipse“ mums užėmė geras septynias (!) valandas. Galbūt mes tiesiog per daug galvojome, tačiau būtina pabrėžti, kad tos valandos nė kiek neprailgo.

Ar šiam žaidimui atsirastų vietos mano kolekcijoje? Šįkart atsakymas gerokai tvirtesnis: žinoma. Jau žinau, ko kitąmet reikės prašyti Kalėdų senio.


2013 m. gruodžio 22 d., sekmadienis

Futuristinis miniatiūrų žaidimas „Infinity“



Nuo šių dienų praėjo 175 metai. Žmonijos nesunaikino nei zombių antplūdis, nei termobranduolinis аr bakteriologinis karas. Priešingai – mes toliau sėkmingai vystėmės, išskridome į žvaigžde ir sukūrėme klestinčią tarpplanetinę civilizaciją. Aišku, žmonės nebūtų žmonės, jeigu retkarčiais nesistengtų vienas kitam įspirti – šiaip, kad neužsimirštume. Todėl ginkluoti susirėmimai vis dar vyksta. Be to, neseniai žmonija susidūrė su išorės grėsme – technologiškai pažengusia Jungtine ateivių kariuomene, kuri siekia pavergti mus į savo jungą. Ar sugebėsime susitelkti prieš bendrą priešą, ar viršų paims tarpusavio nesutarimai ir atskirų žmonijos grupių interesai?

Skubu nuraminti: futuristiniame miniatiūrų žaidime „Infinity“ atsakymų į egzistencinius klausimus neiškosite – tiesiog nebus tam laiko. Gerokai labiau rūpės, kaip pergudrauti priešininką. Kaip perbėgti mūšio lauką ir nebūti suvarpytam kulkų. Kur geriausiai paslėpti snaiperį ir kaip atspėti, kokių dar nemalonių siurprizų savo rankovėje turi varžovas. Futuristiniuose „Infinity“ mūšio laukuose grumiasi pažangiausia ginkluote aprūpinti kariai, į pagalbą pasitelkiantys kovinius robotus, hakerius, elektromagnetinius ir plazminius ginklus... bet prireиkus nevengiantys ir mostelėti priešininkui kalaviju!

Kalavijais visuomet noriai mosuoja XXII amžiaus kosminiai riteriai. Nuotraukoje - viena iš mano kolekcionuojamų "Infinity" armijų.
Ispanų kompanijos „Corvus Belli“ leidžiamas žaidimas yra vadinamojo skirmish tipo, t.y. jame vaizduojami nedideli susirėmimai. Čia neišvysime vienas kitą šluojančių legionų – „Infinity“ grumiasi smulkūs profesionalių kovotojų būreliai, kur kiekvieno kario praradimas gali tapti rimtu nuostoliu ir kaip reikiant pakoreguoti mūšio planus. Tai ‒ miniatiūrų žaidimas, vadinasi, kiekvieną mūšyje veikiantį vienetą – karį, mediką, robotą ir pan., - vaizduoja atskira figūrėlė, kurias žaidėjai įsigyja, patys susirenka ir dažo, kolekcionuodami jiems patinkančias armijas.

„Infinity: naudojama populiari 28 mm skalė, reiškianti, kad standartinio ūgio žmogų žaidime atstos maždaug trijų centimetrų aukščio modelis. Kiekvienas iš šių modelių turi savo charakteristikas, atspindinčias, kaip greitai karys juda, kaip gerai šaudo ir kovoja artimoje kovoje, kiek jis šarvuotas ir pan. Kaip ir kituose miniatiūrų žaidimuose, modelis įkainojamas taškais – kuo galingesnis kovotojas, tuo didesnė jo vertė taškais. Žaidėjai susitaria, kokio dydžio mūšį (už kokią taškų sumą) žais, ir pasirengia savo armijos sąrašą. Kaip visada, tenka spręsti „kokybės ir kiekybės“ dilemą: juk už tą pačią sumą galima pasiimti daugiau, bet silpnesnių kovotojų, arba mažiau, bet išties galingų karo specialistų.

"Infinity" stalai vaizduoja miestų džiungles ir šiap džiungles...
Adam Huenecke nuotrauka iš http://s11.photobucket.com/user/popg0estheworld/media
Mūšiai vyksta ant žaidimo stalo, kuriame išdėliojamos dekoracijos – pastatai, miškai ir kitokie landšafto elementai, ribojantys modelių regos lauką ir turintys milžiniškos įtakos kautynėms. „Infinity“ iš daugelio kitų žaidimų išsiskiria tuo, kad čia reikia labai daug dekoracijų. Bet kokia atvira mūšio lauko atkarpa, kurioje kovotojas lieka be priedangos nuo priešo šūvių, gali tapti mirtinais spąstais. Modelių manevravimas, išdėstymas, strateginių pozicijų ir priedangos užėmimas atlieka labai svarbų vaidmenį žaidime.




...ir karinius kompleksus bei mokslines bazes - bet ką, kas
galėtų dominti specialiąsias pajėgas.
Magno nuotrauka iš
 
http://areswargames.forumchitchat.com/post/magnos-terrain-log-4836213
Kautynių ir kitų veiksmų rezultatai nustatomi metant kauliukus – žaidime „Infinity“ naudojami dvidešimtainiai kauliukai. Veiksmo sėkmei įtakos turi ne tik taškais išreikštas modelio gebėjimas tą veiksmą atlikti, bet ir daugelis kitų veiksnių, pavyzdžiui, naudojamas ginklas ir atstumas iki taikinio, priedanga ir pan. Todėl žaidime tenka daug manevruoti, stengiantis, kad priešininką apšaudantis modelis atsidurtų optimaliu atstumu, apeitų priešininką ir poziciją, kurioje jis įsitvirtinęs iš flango. Žinoma, sėkmė čia taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį – prastas kauliukų metimas kartais pabruka šuniui po uodega kruopščiausiai planuotą manevrą. Būna ir priešingai, kai itin sėkmingai iškritus kauliukams, varganas eilinis pėstininkas netikėtai pakerta atrodytų neįveikiamą priešininko kovos mašiną.

Žaidime naudojami dvidešimtainiai kauliukai.
Sėkmė čia lemia nemažai.
Mūšio metu žaidėjai ėjimus atlieka paeiliui, t.y. iš pradžių vienas žaidėjas juda ir kovoja savo kariais, o vėliau eilė atitenka priešininkui. Vis dėlto, kelios taisyklių ypatybės žaidimą „Infinity“ daro ypatingą. Visų pirma, tai įsakymų (angl. orders) sistema. Ėjimo pradžioje žaidėjas turi tiek įsakymų, kiek yra likę modelių ant žaidimo stalo. Šiuos įsakymus galima skirti savo kariams, kad jie judėtų ir kautųsi. Įdomu tai, kad tam pačiam modeliui galima skirti neribotą kiekį įsakymų, taigi, neretai pasitaiko, kad per ėjimą veikia vos vienas ar keli modeliai. Gaudami įsakymus vieną po kito, modeliai greitai perbėga kautynių lauką, atsiduria priešo užnugaryje ir prasideda kautynės. Todėl intensyvus veiksmas „Infinity“ vyksta jau nuo pirmųjų ėjimų.

Kitas įdomus žaidimo aspektas – galimybė reaguoti į priešininko įsakymus ne savo ėjimo metu. Jeigu veikiantis priešininko modelis atsiduria jūsų kario regos lauke, jis gali reaguoti į priešininką – pavyzdžiui, jį apšaudydamas ar nerdamas į priedangą slėptis nuo priešo kulkų. Tokia sistema žaidimą padaro labai dinamišką. Kaip ir tikrame mūšyje, priešininkas jūsų ėjimo metu ramiai nelauks, kol jūs jį nukausite. Priešo karys atsišaudys, slėpsis, grumsis dėl savo gyvybės ir neretai privers vėl ir vėl permąstyti kovos planus. Kai kurie žaidėjai visą kautynių taktiką remia reakcijomis į priešininko veiksmus –tinkamose vietose išdėsto snaiperius, minas, sargybinius ir laukia priešininko klaidos, daugiau nuveikdami ne savo, o oponento ėjimo metu.

Desantininkai, hakeriai, snaiperiai, kulkosvaidininkai -
ateities mūšių laukuose susigrumia įvairiausių sričių specialistai žmonės...
Atskiro paminėjimo vertos miniatiūros – daugelį naujų žaidėjų būtent jos ir patraukia išmėginti „Infinity“. Reikia pasakyti, kad ispanų „Corvus Belli“ gaminamos metalinės „Infinity“ miniatiūros yra vienos geriausių, kokias tik yra tekę matyti. Puikus detalumas, išraiškingos modelių pozos ir kiberpanko bei švelnia japonų anime estetika dvelkianti karių išvaizda – visa tai „Infinity“ žaidimui suteikia nepakartojamo žavesio ir įkvepia kolekcionuoti bei dažyti modelius.

...robotai...
Susumuojame privalumus ir trūkumus. Tarp pastarųjų vertėtų paminėti taisykles. Nors pagrindinės žaidimo taisyklės ir mechanika yra gana aiški ir nesunkiai perprantamos, „Infinity“ pasižymi daugybe niuansų, kuriuos taip pat reikia išmanyti. Žinoti, kaip veikia desantininkai, nusileidžiantys tiesiai į mūšio lauką, ar termo-optiniu kamufliažu prisidengę infiltratoriai – tai lengvoji dalis. Daugelis karių ir ginkluotės pasižymi specialiomis taisyklėmis, kurios neretai paneigia viena kitą ir gali atrodyti painokos, bet jas būtina išmanyti, norint visapusiškai išnaudoti savo karių privalumus. Šiokiu tokiu trūkumu galima laikyti ir žaidimui būtinų dekoracijų gausą. Žaidžiant „Infinity“ jums reikės DAUG pastatų ir kliūčių, kitaip žaidimas baigsis labai greitai. Net ir miniatiūrų žaidimų klube tinkamai apstatyti kelis „Infinity“ stalus kartais tampa rimtu iššūkiu.

„Infinity“ privalumai – puikios miniatiūros ir labai dinamiškas žaidimo stilius. Čia išvysite viską ir dar daugiau nei esate matę fantastiniuose veiksmo filmuose. Priešininko pozicijas šturmuojantis milžiniškas atakos robotas, kurį sustabdo pasalūniškas hakerio išpuolis. Priešo kulkų išvengiantis narsuolis pėstininkas, vienas pats išguldantis pusę oponento pajėgų. Iš šešėlių išnyrantis futuristinis nindzė, sukeliantis sumaištį priešo užnugaryje. Po galais, čia netgi yra kraupių karių vilkolakių, vos keliais šuoliais įveikiančių visą mūšio lauką! Nepaisant to, žaidimas pasižymi neblogu balansu. Čia nėra „nenugalimo“ armijos sąrašo ar strategijos – neretai pasitaiko, kad ir pačią nuožmiausią ataką nutraukia velniškai sėkmingas priešininko šūvis paleistas iš, atrodytų, mažiausiai grėsmingo kovotojo ginklo.

...ateiviai ir netgi vilkolakiai!

Dar viena stiprioji žaidimo pusė – jo istorija. „Infinity“ kūrėjai sugalvojo išties turtingą ir įdomų ateities pasaulį, kur tarpusavyje besigrumiančios pusės kiekviena savaip patraukli ir unikali. Galima valandas praleisti tiesiog skaitinėjant, kas, kodėl ir už ką kovoja, kuo pasižymi vienos ar kitos frakcijos kariai.
Na, o išsirinkus patinkančią armiją, galima pradėti ją rinkti. Kadangi „Infinity“ yra smulkių susirėmimų žaidimas, jam palyginti su daugeliu kitų miniatiūrų žaidimų, reikia gerokai mažiau modelių. Pradinės dėžutės (vadinamojo „starterio“) ir dar vieno kito papildymo visiškai užtenka pirmiesiems mūšiams. Bet neapsigaukite – netrukus apima noras išbandyti (ir įsigyti) dar ir tą ar aną puikiai atrodantį modelį, ir visai netrukus jų – jau pilna lentyna.


Ne tik dėl to „Infinity“ šiuo metu mano mėgstamiausias karinių miniatiūrų žaidimas. Todėl ateityje kviesiu šiame tinklaraštyje artimiau susipažinti su jo subtilybėmis, kovojančiomis pusėmis ir daugybe kvapą gniaužiančių akimirkų, kurias suteikia kiekviena žaidimo partija.

2013 m. gruodžio 15 d., sekmadienis

Modeliavimas: išpakuojame „Plastic Soldier Company“ Čerčilio tankus


Pradėję pažintį su kariniais miniatiūrų žaidimais, kviečiame iš arčiau žvilgtelėti į svarbią šio hobio dalį – modeliavimą. Išpakuojame ir surenkame Jungtinės Karalystės gamintojų „Plastic Soldier Company“ Antrojo pasaulinio karo britų Čerčilio tankų modelius.

Didelis, sunkus, negražus - toks ir turi būti tikras tankas!
Pradėkime nuo trumpos istorijos. Čerčiliai buvo sunkieji Britų kariuomenės pėstininkų tankai, naudoti Antrajame pasauliniame kare. Tanko pavadinimas siejamas tiek su garsiuoju Didžiosios Britanijos ministru pirmininku ir gynybos ministru seru Vinstonu Čerčiliu, tiek su jo protėviu, Marlborough kunigaikščiu Džonu Čerčiliu. Nuo 1941 iki 1945 m. buvo pagaminta daugiau kaip 7,3 tūkst. Čerčilio tankų, kovojusių Prancūzijoje ir Vakarų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Italijoje. Dalis šių tankų buvo perduoti SSRS ir kariavo Rytų fronte. Lėto, sunkiai šarvuoto tanko paskirtis – talkinti pėstininkams ir remti juos puolimo metu.

Siuntinys atkeliavo greitai
„Plastic Soldier Company“ gaminami 15 milimetrų skalės plastikiniai modeliai puikiai tinka Antrojo pasaulinio karo miniatiūrų žaidimui „Flames of War“ ir yra pigesnė alternatyva nei šio žaidimo kūrėjų „Battlefront“ modeliai. Palyginkime kainas – „Battlefront“ dėžutė su trimis Čerčilio tankais kainuoja 22 svarus (88 Lt), tuo tarpu iš „Plastic Soldier“ už netgi mažesesnę kainą (19,5 svaro) gauname penkis tankus. Modelius pirkau internetu, pristatymas kainavo dar apie porą svarų, o siuntiniui mane pasiekti neužtruko nė savaitės.



Dėžutės viduje - detalės penkiems tankams surinkti.
Dėžutėje randame visas dalis, reikalingas penkiems Čerčilio tankams surinkti bei instrukciją. Iš pateikiamų detalių galima suklijuoti net penkių skirtingų tipų čerčilius – III, IV, VI ir V modelio tankus, taip pat AVRE (Armoured Vehicle Royal Engineers) – karo inžinierių tanko versiją. Iki tobulybės trūksta visai nedaug – galingojo VII Čerčilio modelio varianto, tačiau negali gi tikėtis visko...

Kiekvieną tanką sudaro 24 arba 25 detalės, kurias pirmiausiai reikia atsargiai nukirpti nuo liejimo formos. Taigi modeliuojant pravers žnypliukės. Taip pat reikės ir smulkių dildžių po kirpimo liekantiems atsikišimams nušlifuoti.

Kompanijos „Battlefront“ gaminami čerčiliai sudaryti iš 7-8 dalių, todėl juos galima surinkti greičiau. Kita vertus, maloniai nustebimo „Plastic Soldier Company“ liejinių kokybė – detales užteko minimaliai apdildinti, kai tuo tarpu prie metalinių „Battlefront“ modelių detalių, ypač tankų vikšrų, kartais tenka nemažai padirbėti dilde.

Instrukcija likau patenkintas


Detalės nukirptos nuo formos -
metas pradėti klijavimą
Modeliai pagaminti iš kieto plastiko, kuris, nors ir kiek lankstus, gali būti trapokas, ypač turint omenyje itin mažą detalių dydį. Bekerpant nuo formos vienas pabūklo vamzdis sulūžo – laimė, galėjau pasirinkti kitą komplekte pateikiamą alternatyvą.

Kartu su modeliais pateikiamos instrukcijos yra gana aiškios, ir ypatingų keblumų renkant tankus nekilo. Buvo tik šiek tiek neaišku, kaip turi atrodyti užpakalinė tanko dalis ir kam reikalingos visos tos papildomos detalės, tačiau žvilgsnis į internetą ir šiek tiek improvizacijos šį klausimą greitai išsprendė. Apskritai, „Plastic Soldier Company“ modelių detalumas paliko puikų įspūdį – smulkiomis detalėmis, kaip antai kėbule įmontuotas kulkosvaidis, šios bendrovės modeliai netgi pralenkiė „Battlefront“ analogą.

Tankams suklijuoti naudojau superklijus – su jais, renkant tokius smulkius ir iš daugybės detalių sudarytus modelius, reikia dirbti itin atsargiai, kad nesuliptų pirštai. Pažadėjau sau kitą kartą įsigyti specialius, plastikui skirtus klijus, bet ir su įprasta superklijų tūbele rezultatą pavyko pasiekti.

Kompanijos "Battlefront" tankų
bokšteliams naudoju magnetukus..
Vieną tanką surinkti užtrukau apie 15-20 minučių. Visos detalė puikiai susijungia tarpusavyje ir gerai laikosi. Pavyzdžiui, rinkdamas „Battlefront“ tankus visuomet naudoju magnetukus tanko bokšteliui ir kėbului sujungti. Žaidimo metu bokštelis turi sukiotis, bet neatsargiai kilnojant modelius, bokšteliai gali nukristi ir sulūžti. „Plastic Soldier Company“ čerčiliams tai negresia – bokštelis gana gerai įsitvirtina bei laikosi kėbule ir be jokių magnetų.

...PSC Čerčiliams magnetukai nebūtini
Taigi, po poros valandų darbo, galėjau džiaugtis rezultatu – būriu iš 15 mm skalės Čerčilio tankų. Likau patenkintas tiek jų kokybe, tiek detalumu. Vienintelis dalykas, kuriuo jie skiriasi nuo „Battlefront“ analogo – tai svoris. Paėmęs į rankas „originalų“ modelį, pagamintą iš metalo ir resino, jauti, kad laikai... na, solidų tanką. Tuo tarpu „Plastic Soldier Company“ modeliai – lengvučiai. Kita vertus, tai gali virsti ir privalumu, kai tenka transportuoti dideles modelių armijas.

Tankai surinkti ir beveik pasiruošę mūšiui - liko tik juos nudažyti

Kairėje - analogiškas "Battlefront" Čerčilis. Dydis - tas pats, svoris - didesnis,
bet detalumu didesnį įspūdį paliko "Plastic Soldier Company" tankas.
Degtukų dėžutė - kad lengviau įsivaizduotumėte miniatiūrų dydį :)

Apibendrinant, pirkiniu likau visiškai patenkintas: „Plastic Soldier Company“ Čerčilių modeliai yra puikus kainos ir kokybės derinys. O modelius nudažius, ant žaidimo stalo visi jie atrodys vienodai gerai. Rodos, metas imtis dažų ir teptukų...

2013 m. gruodžio 8 d., sekmadienis

Antrasis pasaulinis ant jūsų stalo - „Flames of War“


Ar žiūrėdami „Gelbstint eilinį Rajaną“ kada svajojote atsidurti 1944 m. birželio 6-osios Normandijos paplūdimiuose? Jei taip, tada, su visa derama pagarba, tikriausiai jums – ne visi namie. Tačiau jeigu domitės Antrojo pasaulinio karo istorija ar kartkartėmis mėgstate pasvarstyti „o kaip gi atrodytų pasaulis, jei būtų laimėjusi kita pusė“, galų gale, jeigu mėgstate rimtus išbandymus savo taktiniams gebėjimams, siūlome susipažinti su kariniu miniatiūrų žaidimu „Flames of War“.

Naujosios Zelandijos kompanijos „Battlefront“ leidžiamas žaidimas perkelia į žymiausius Antrojo pasaulinio karo kautynių teatrus: nuo hitlerininkų invazijos į Lenkiją ar Stalingrado šturmo iki Šiaurės Afrikos dykumų, „Atlanto sienos“ šturmo ir žygio link Berlyno. Mūšiai atkartojami tiesiai ant jūsų stalo, tik šįkart generolai – jūs patys.

„Flames of War“ yra miniatiūrų žaidimas. Tai reiškia, kad čia nerasite įprastos žaidimo lentos. Kiekvienam mūšiui stalas paruošiamas specialiai, ant jo išdėliojant miniatiūrinius pastatų maketus, miškus, kelius, upes ir kalvas. Kovojančius dalinius žaidime vaizduoja pėstininkų, pabūklų, tankų ir kitokios technikos modeliai.

Mano britų kariuomenės Šermano tankai rieda per kaimelį.
Būtent jie ir yra varomoji bet kurio miniatiūrų žaidimo ašis: pasirinkęs jį dominančią kariaujančią pusę, žaidėjas kolekcionuoja jos pajėgas vaizduojančias miniatiūras. Neužtenka modelius įsigyti, juos dar reikia surinkti ir (pageidautina, bet neprivaloma) nudažyti. Tai miniatiūrų žaidimams suteikia ypatingą žavesį, nes jie įtraukia kaip atskiras hobis. Netgi yra žaidėjų, kuriems modelių kolekcionavimas ir dažymas ‒ gerokai įdomesnis ir svarbesnis nei pats žaidimas. Artimiausiu metu plačiau pasigilinsime į miniatiūrų karo žaidimų specifiką, tuo tarpu puikų straipsnį apie tai galite rasti portale Wargames.lt.

„Flames of War“ modeliai gaminami iš metalo, plastiko bei specialios dervos, vadinamos resinu. Modeliai yra 15 mm (1/100) skalės – tai reiškia, kad vidutinio ūgio žmogų žaidime vaizduoja vos 15 mm aukščio figūrėlė. Atitinkamo dydžio ir karinė technika.

Ir modeliai, ir žaidimo salas kartais gali virsti tikru meno kūriniu.
Nuotrauka iš http://www.adepticon.org/?p=1251
Kiekvieno mūšyje dalyvaujantis modelis ‒ tankas, pabūklas ar pėstininkų grupė, ‒ turi savo charakteristikas, apibūdinančias dalinio judėjimo greitį, kovines savybes, moralę. Dar daugiau gelmės perteikiant Antrajame pasauliniame kare kovojusių pajėgų skirtumus suteikia specialios taisyklės. Pavyzdžiui, vokiečių pajėgos pasižymi savybe, leidžiančia daliniui papildomai pajudėti ėjimo gale ir priartėti prie priešininko ar pasislėpti priedangoje. Tuo tarpu britai, be kita ko, pasižymi stipresne artilerija, o jų tankai turi pranašumą šaudydami dideliais atstumais.

Kaip ir daugelyje kitų miniatiūrų žaidimų, „Flames of War“ kiekvienas dalinys yra įkainojamas taškais. Ruošdamiesi mūšiui žaidėjai susitaria tarpusavyje, kokio dydžio, skaičiuojant taškais, kariuomenės dalyvaus mūšyje. Tada kiekvienas žaidėjas sudaro savo kariuomenės sąrašą. Žaidimas prasideda dar ruošiantis mūšiui, nes „generolui“ tenka spręsti – ar už tą pačią sumą pasiimti mažiau, bet stipresnių padalinių, ar daugiau, bet silpnesnių.

Rikiuojame pabūklus mūšiui
Kaip ir tikrame kare, čia labai svarbu žinoti savo priešininką, jam prieinamas pajėgas ir mūšio stilių – tinkamai nuspėjus, ko tikėtis iš priešininko, ir atitinkamai pasirinkus savo pajėgas, galima įgyti nemažą pranašumą. Armijos sąrašą lems ir mūšio scenarijus – ar, pavyzdžiui, jums teks šturmuoti priešininko pozicijas, ar įsikasus pačiam ginti strategiškai svarbų tašką.

„Flames of War“ atkartoja mūšius tarp kuopų (maždaug 80 -250 karių). Smulkiausi žaidimo elementai vaizduoja pėstininkų grupę (3-5 modeliai ant vieno stovelio), pabūklą su įgula ar transporto priemonę (tanką, šarvuotį ir pan.). Šie elementai organizuojami į būrius. Atsižvelgiant į pasirinktą mūšio dydį taškais, kiekvienoje pusėje kovoja nuo 2-3 iki keliolikos būrių. O didesnėse batalijose gali kautis ir kelios kuopos. Tai lemia žaidimo trukmę – vienas mūšis gali užimti ir valandą-pusantros, ir visą dieną.


Pats žaidimo procesas paremtas „I GO – YOU GO“ principu, t.y. iš pradžių viena pusė atlieka visus veiksmus su savo armija, tada ėjimas perleidžiamas priešininkui. Tai reiškia, jog priešininko ėjimu daugiausiai galėsite tik stebėti, kaip jis juda ir apšaudo jūsų pajėgas bei tikėtis, kad jūsų eilei atėjus, galėsite atsilyginti tuo pačiu. Nors kai kuriuose žaidimuose tokia sistema kiek erzina, „Flames of War“ ji visai tinkama. Pats ėjimas sudėliotas gana logiškai – pirmiausiai armijos juda, tuomet šaudo, galiausiai veržiasi į artimą kovą ir šturmuoja priešininką. Be abejo, kaip ir visuose miniatiūrų karo žaidimuose, visa tai aprašančių taisyklių yra gana daug (taisyklių knyga yra bemaž 300 puslapių storio). Tačiau taisyklės gana greitai perprantamos ir pagrindinius žaidimo principus nesudėtinga įsisavinti.

Pėstininkų būrys
Kautynių rezultatas nusprendžiamas metant įprastus šešetainius kauliukus. Kiek reikės išmesti, kad, pavyzdžiui, pataikytumėte į priešininką, lems ne tik jo ir jūsų dalinių charakteristikos, bet ir mūšio lauko suteikiama priedanga. Todėl manevravimas – viena svarbiausių sėkmės prielaidų šiame žaidime. Sumaniai išnaudojant priedangą, apeinant priešininką iš flangų, efektyviai išnaudojant savo dalinių privalumus ir priešininkų trūkumus, galima pasiekti pergalę, net jei ir sėkmė nesišypsos viso žaidimo metu.

Žaidimas suskirstytas į tris Antrojo pasaulinio karo laikotarpius: ankstyvąjį (1939 – 1941 m.), vidurinįjį (1942 – 1943 m.) ir vėlyvąjį (1944 – 1945 m.). Laikotarpiai skiriasi naudojamomis pajėgomis ir modeliais, taigi, jei norėsite atkartoti „Blickrygą“, turėtumėte kolekcionuoti ankstyvojo laikotarpio armiją, o jei domitės vermachto ir Didžiosios Britanijos pajėgų mūšiais Šiaurės Afrikoje, jūsų pasirinkimas – vidurinysis laikotarpis. Kiekvieno laikotarpio kariuomenės ir kovų teatrai, drauge su specialiomis taisyklėmis ir armijų sąrašais, aprašomi atskirose gamintojo leidžiamose knygose. Lietuvoje šiuo metu daugiausiai žaidžiami vėlyvojo karo mūšiai.

Mano kariuomenė. Antrajame plane - nenudažyti modeliai. Laukia dar nemažai darbo...
Žaidimo privalumai. Kaip ir daugelis kitų miniatiūrų karo žaidimų, „Flames of War“ pasižymi vaizdingumu. Mūšio lauke judančios tankų kolonos ar pėstininkai atrodo išties įspūdingai, ypač jei armijos nudažytos. Modeliai aukštos kokybės ir juos surinkti dažnai būna vienas smagumas... nebent per vakarą turite susiklijuoti visą kuopą. Gana aiškiai išdėstytos taisyklės ir paprasta mechanika leidžia greitai įsisavinti svarbiausius principus ir visapusiškai įsitraukti į žaidimą.

Istoriniai žaidimai, tokie kaip „Flames of War“, skatina pasigilinti į karo istoriją, kas žaidimui suteikia edukacinės vertės. Daug įdomios ir vertingos informacijos interneto svetainėje pateikia patys leidėjai, o atskirus mūšius, regionus ar kampanijas apžvelgiančia žaidimui skirtos knygos, kurios dar geriau supažindina su kai kuriais karo istorijos momentais, mūšiuos dalyvavusiais daliniais. Nelaikau savęs Antrojo pasaulinio karo žinovu, bet, mano nuomone, „Flames of War“ neblogai perteikti kariaujančiųjų pusių išskirtinumai ir savybės, kas suteikia papildomo žavesio ir taktinės gelmės.


Artilerijos štabą vaizduojanti miniatiūra.
Trūkumai. Visų pirma – kaštai. Skirtingai nei įprastuose stalo žaidimuose, kur pakanka įsigyti vieną dėžę ir jau galite žaisti, miniatiūrų žaidimai susiję su kolekcionavimu, taigi ir išlaidomis. Žinoma, yra žaidėjų, kurie sėkmingai visą laiką žaidžia su ta pačia armija, sudaryta iš kelių modelių. Tačiau daugelis nori daugiau – išbandyti tuos ar anuos dalinius, turėti vieno ar kito modelio tankus, tad teks pakrapštyti piniginę. Net ir vakarų valstybėse gyvenantys žaidėjai neretai skundžiasi aukštomis kompanijos „Battlefront“ modelių kainomis, tačiau rinkoje yra pigesnių atitikmenų ‒ pvz., kompanijos „Plastic Soldier“ gaminami tos pačios skalės modeliai žymiai pigesni ir nenusileidžia detalumu.

Nors „Flames of War“ labai svarbus taktinis mąstymas, sėkmės faktorius čia taip pat labai reikšmingas. Vienas nevykęs kauliukų metimas kartais gali nulemti mūšio baigtį. Naujus žaidėjus gali atbaidyti ir stora taisyklių knyga, galybė niuansų (kuriuos reikia žinoti) bei papildomos medžiagos – specialių knygų, armijų sąrašų ‒ gausa. Bet čia jau, kaip sakoma, sveiki atvykę į miniatiūrų žaidimo pasaulį: daugelis sėkmingų projektų metams bėgant „apauga“ papildomais leidiniais, perleidimais (šiuo metu išleista trečioji „Flames of War“ taisyklių versija), „šaltinių knygomis“, paaiškinimais ir paaiškinimų paaiškinimais.


Bet, jeigu jau perskaitėte iki čia, jūs tikrai turėtumėte išbandyti šį žaidimą. „Flames of War“ yra aiškus, įdomus ir smagus bei puikiai tinka pirmajai pažinčiai su miniatiūrų žaidimų žanru. Be to, skeptikams visuomet galėsite atrėžti, kad jūsų hobis – tai gerokai daugiau nei kareivėlių dažymas ir stumdymas ant stalo. Dabar jūs – dar ir karo istorijos mėgėjas!..