Paskutinį spalio sekmadienį su bendraminčiais susirinkome
pažaisti karinio miniatiūrų žaidimo „Malifaux“. Oficialiai susitikimas vadinosi
„turnyru“, bet kadangi buvome keturiese, tai nutarėme nesukti sau galvos dėl
rezultatų ir turnyrinių lentelių bei tiesiog sužaisti po porą neįpareigojančių
partijų. „Malifaux“ mane žavi ne tik puikiomis miniatiūromis, niūria steam-punk horror atmosfera, bet ir
dinamišku, permainingu bei kupinu įtampos žaidimu.
 |
| Ruošiamės mūšiui |
Ne išimtis buvo ir ši popietė. Kaip paprastai, netrūko
griežimo dantimis, pakaušio krapštymosi, pikto trankymo per stalą kai „kortos
nepaeina“, o kartais – pikto kvatojimo ar entuziastingų šūksnių, kai suveikia suktas
planas arba pavyksta pasinaudoti
netikėtai atsivėrusia proga iškrėsti kokią šunybę priešininkui.
