2013 m. gruodžio 29 d., sekmadienis

Kosminių imperijų kūrimo žaidimas „Eclipse“. Pirmieji įspūdžiai



Kas bendra tarp Kalėdų senio ir... galaktinių imperijų? Atsakome: Suomija. Turbūt todėl tarpušventis yra pats tinkamiausias laikas susipažinti su suomių kūrėjų stalo žaidimu „Eclipse“, kuriame tampate iškilios kosminės rasės vadovu ir vedate savo civilizaciją į kosminės šlovės olimpą. Arba sunaikinimą – čia kaip pasiseks. Nekantriai laukiau galimybės išbandyti šį žaidimą ir skubu pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais, kurie, iš karto konstatuoju, puikūs.

Kaip ir pridera tokiems žaidimams (milžiniška dėžė, pilna kosminių laivų miniatiūrų, kortelių, žetonų, įvairiaspalvių medinių kubelių), iš pirmo žvilgsnio „Eclipse“ gali pasirodyti gluminantis ir sudėtingas. Tai suprantama, juk kalbame apie galaktinius mastelius. Tačiau labai greitai žaidimas įtraukia savo gelme, įtampa, o tuo pačiu – gana nesudėtinga ir elegantiška mechanika.

„Eclipse“ yra vadinamojo žanro žaidimas. Čia teks tyrinėti kosminę erdvę ir atrasti naujas planetas (explore), kurti naujas kolonijas (expand), sumaniai pasinaudoti jų ištekliais (exploit) ir, žinoma, kariauti su kitais žaidėjais (exterminate). Kiekvieno žaidėjo valdoma rasė startuoja nedidukėje sistemoje galaktikos pakraščiuose ir kaip mat leidžiasi žvalgytis, kas dedasi aplinkui.


Kiekvienos imperijos ištakos - kuklios.
Kelios viena nuo kitos nutolusios sistemos ir
vienas kitas erdvėlaivis...
Žaidėjams tyrinėjant kosmosą, iš šešiakampių kortelių pamažu sudėliojama žaidimo lenta, kuri kaskart bus vis kitokia. Vienose kortelėse rasime naujas planetų sistemas, kurias galima kolonizuoti, kitas, vertingesnes planetas, saugos senoviniai priešiški laivai. Norint juos įveikti ir įsikurti sistemoje, teks pasistatyti savo kosminį laivyną, o laivus – tobulinti, apginkluojant juos plazminiais pabūklais ir torpedomis, skydais, šarvais ir kompiuteriais, padedančiais lengviau pataikyti į priešininką.

Stipraus laivyno prireiks grumiantis ne tik su bevardžiais tolimų sistemų sargybiniais. Gana greitai žaidimo erdvė ištiriama, atrastos planetos kolonizuojamos ir erdvės plėtrai ima stigti. Vienintelė galimybė tolimesnei raidai – „atsiriekti“ gabalėlį gyvenamosios erdvės iš kaimyno. Taigi visai netrukus žaidime įsiplieskia nuožmūs tarpžvaigždiniai karai. Po devynis ėjimus trunkančių manevrų, ekspansijos ir kautynių, skaičiuojami pergalės taškai. Jie skiriami už valdomas planetų sistemas, pergales mūšiuose, mokslinius išradimus ir diplomatiją. Daugiausiai taškų turintis žaidėjas skelbiamas nugalėtoju.

...bet greitai galaktika atskleidžia savo paslaptis ir prasideda
nuožmios kovos dėl viešpatavimo.
Žaidimas „Eclipse“ patrauklus dėl kelių savybių. Visų pirma, gana paprasta žaidimo mechanika. Taisyklės perprantamos greitai, ir netrukus galima pradėti pilnavertę partiją. Kiekvieną ėjimą žaidėjai paeiliui atlieka po vieną veiksmą – pavyzdžiui, išranda naujas technologijas, perginkluoja ar stato savo erdvėlaivius, juos judina į gretimas erdves ir pan. Tą patį veiksmą galima kartoti keliskart iš eilės, tačiau kiekvienas veiksmas turi savo kainą. Kuo daugiau stengsitės atlikti savo ėjimu, tuo daugiau teks mokėti ėjimo pabaigoje, tad kartais didelis aktyvumas gali kainuoti pernelyg daug, ir bankrutuojanti kosminė imperija bus priversta apleisti užimtas sistemas, nes tiesiog nebepajėgs jų išlaikyti.

Puikų įspūdį paliko ir žaidimo ekonomikos sistema. Paprastai tokie žaidimai pasižymi grandioziniais skaičiavimais, kuomet kiekvieną ėjimą reikia iš naujo įvertinti turimas teritorijas ir jų teikiamą naudą. „Eclipse“ viso to išvengiama labai paprastai: kolonizuojant naujas planetas, ant jų nuo žaidėjo lapo perkeliami kubeliai, žymintys gaunamus pinigus, mokslinius resursus ar gaminamas žaliavas. Po ką tik nuimtu kubeliu yra skaičius, žymintis, kiek tos rūšies išteklių gausite ėjimo pabaigoje. Kuo didesnė imperija, tuo daugiau jūsų spalvos kubelių bus ant žaidimo lentos, ir tuo daugiau išteklių gausite kiekvieną ėjimą. Pakanka vieno žvilgsnio į žaidėjo lapą, kad tiksliai matytumėte, kiek.

Žaidėjo lapas su kosminių laivų brėžiniais, technologijų
"medžiu" ir valdomų išteklių laukais
Ant to paties žaidėjo lapo dedami ir žymekliai, vaizduojantys išrandamas technologijas. Be to, čia pateikiami ir žaidėjų valdomų kosminių laivų brėžiniai. Moksliniai išradimai ir įsigyjamos naujos technologijos atveria galimybes aprūpinti savo laivus galingesniais ginklais, varikliais, taikymosi ir gynybos sistemomis. Visa tai čia pat pavaizduojama žaidėjo lape, tad tik žvilgtelėjus į priešininką iš karto matyti jo stiprybės ir trūkumai. Galima atitinkamai perginkluoti savo laivus ir kibti jam į atlapus!

Aiškumas ir skaidrumas. Dinamiški ėjimai, leidžiantys greitai reaguoti į priešininkų veiksmus. Puiki pagaminimo kokybė – visa tai puikiai paaiškina, kodėl „Eclipse“ sulaukė plataus pripažinimo tarp stalo žaidimų mėgėjų (vidutinis portalo „Boardgamegeek“ vertinimas – net 8,2 balo). Mano nuomone, šis gaminys puikiai tiktų pirmajai pažinčiai su kosminių imperijų stalo žaidimais.

Vieno dalyko kol kas nesupratau – pasak kūrėjų, žaidimo partija turėtų trukti apie dvi valandas, ir trukmė pateikiama kaip dar vienas „Eclipse“ privalumas. Žinome, kad kurie kiti to paties žanro žaidimai, pavyzdžiui, garsusis „Twilight Imperium“ gali trukti ir keliolika valandų. Vis dėlto, pažintinė partija su „Eclipse“ mums užėmė geras septynias (!) valandas. Galbūt mes tiesiog per daug galvojome, tačiau būtina pabrėžti, kad tos valandos nė kiek neprailgo.

Ar šiam žaidimui atsirastų vietos mano kolekcijoje? Šįkart atsakymas gerokai tvirtesnis: žinoma. Jau žinau, ko kitąmet reikės prašyti Kalėdų senio.


2013 m. gruodžio 22 d., sekmadienis

Futuristinis miniatiūrų žaidimas „Infinity“



Nuo šių dienų praėjo 175 metai. Žmonijos nesunaikino nei zombių antplūdis, nei termobranduolinis аr bakteriologinis karas. Priešingai – mes toliau sėkmingai vystėmės, išskridome į žvaigžde ir sukūrėme klestinčią tarpplanetinę civilizaciją. Aišku, žmonės nebūtų žmonės, jeigu retkarčiais nesistengtų vienas kitam įspirti – šiaip, kad neužsimirštume. Todėl ginkluoti susirėmimai vis dar vyksta. Be to, neseniai žmonija susidūrė su išorės grėsme – technologiškai pažengusia Jungtine ateivių kariuomene, kuri siekia pavergti mus į savo jungą. Ar sugebėsime susitelkti prieš bendrą priešą, ar viršų paims tarpusavio nesutarimai ir atskirų žmonijos grupių interesai?

Skubu nuraminti: futuristiniame miniatiūrų žaidime „Infinity“ atsakymų į egzistencinius klausimus neiškosite – tiesiog nebus tam laiko. Gerokai labiau rūpės, kaip pergudrauti priešininką. Kaip perbėgti mūšio lauką ir nebūti suvarpytam kulkų. Kur geriausiai paslėpti snaiperį ir kaip atspėti, kokių dar nemalonių siurprizų savo rankovėje turi varžovas. Futuristiniuose „Infinity“ mūšio laukuose grumiasi pažangiausia ginkluote aprūpinti kariai, į pagalbą pasitelkiantys kovinius robotus, hakerius, elektromagnetinius ir plazminius ginklus... bet prireиkus nevengiantys ir mostelėti priešininkui kalaviju!

Kalavijais visuomet noriai mosuoja XXII amžiaus kosminiai riteriai. Nuotraukoje - viena iš mano kolekcionuojamų "Infinity" armijų.
Ispanų kompanijos „Corvus Belli“ leidžiamas žaidimas yra vadinamojo skirmish tipo, t.y. jame vaizduojami nedideli susirėmimai. Čia neišvysime vienas kitą šluojančių legionų – „Infinity“ grumiasi smulkūs profesionalių kovotojų būreliai, kur kiekvieno kario praradimas gali tapti rimtu nuostoliu ir kaip reikiant pakoreguoti mūšio planus. Tai ‒ miniatiūrų žaidimas, vadinasi, kiekvieną mūšyje veikiantį vienetą – karį, mediką, robotą ir pan., - vaizduoja atskira figūrėlė, kurias žaidėjai įsigyja, patys susirenka ir dažo, kolekcionuodami jiems patinkančias armijas.

„Infinity: naudojama populiari 28 mm skalė, reiškianti, kad standartinio ūgio žmogų žaidime atstos maždaug trijų centimetrų aukščio modelis. Kiekvienas iš šių modelių turi savo charakteristikas, atspindinčias, kaip greitai karys juda, kaip gerai šaudo ir kovoja artimoje kovoje, kiek jis šarvuotas ir pan. Kaip ir kituose miniatiūrų žaidimuose, modelis įkainojamas taškais – kuo galingesnis kovotojas, tuo didesnė jo vertė taškais. Žaidėjai susitaria, kokio dydžio mūšį (už kokią taškų sumą) žais, ir pasirengia savo armijos sąrašą. Kaip visada, tenka spręsti „kokybės ir kiekybės“ dilemą: juk už tą pačią sumą galima pasiimti daugiau, bet silpnesnių kovotojų, arba mažiau, bet išties galingų karo specialistų.

"Infinity" stalai vaizduoja miestų džiungles ir šiap džiungles...
Adam Huenecke nuotrauka iš http://s11.photobucket.com/user/popg0estheworld/media
Mūšiai vyksta ant žaidimo stalo, kuriame išdėliojamos dekoracijos – pastatai, miškai ir kitokie landšafto elementai, ribojantys modelių regos lauką ir turintys milžiniškos įtakos kautynėms. „Infinity“ iš daugelio kitų žaidimų išsiskiria tuo, kad čia reikia labai daug dekoracijų. Bet kokia atvira mūšio lauko atkarpa, kurioje kovotojas lieka be priedangos nuo priešo šūvių, gali tapti mirtinais spąstais. Modelių manevravimas, išdėstymas, strateginių pozicijų ir priedangos užėmimas atlieka labai svarbų vaidmenį žaidime.




...ir karinius kompleksus bei mokslines bazes - bet ką, kas
galėtų dominti specialiąsias pajėgas.
Magno nuotrauka iš
 
http://areswargames.forumchitchat.com/post/magnos-terrain-log-4836213
Kautynių ir kitų veiksmų rezultatai nustatomi metant kauliukus – žaidime „Infinity“ naudojami dvidešimtainiai kauliukai. Veiksmo sėkmei įtakos turi ne tik taškais išreikštas modelio gebėjimas tą veiksmą atlikti, bet ir daugelis kitų veiksnių, pavyzdžiui, naudojamas ginklas ir atstumas iki taikinio, priedanga ir pan. Todėl žaidime tenka daug manevruoti, stengiantis, kad priešininką apšaudantis modelis atsidurtų optimaliu atstumu, apeitų priešininką ir poziciją, kurioje jis įsitvirtinęs iš flango. Žinoma, sėkmė čia taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį – prastas kauliukų metimas kartais pabruka šuniui po uodega kruopščiausiai planuotą manevrą. Būna ir priešingai, kai itin sėkmingai iškritus kauliukams, varganas eilinis pėstininkas netikėtai pakerta atrodytų neįveikiamą priešininko kovos mašiną.

Žaidime naudojami dvidešimtainiai kauliukai.
Sėkmė čia lemia nemažai.
Mūšio metu žaidėjai ėjimus atlieka paeiliui, t.y. iš pradžių vienas žaidėjas juda ir kovoja savo kariais, o vėliau eilė atitenka priešininkui. Vis dėlto, kelios taisyklių ypatybės žaidimą „Infinity“ daro ypatingą. Visų pirma, tai įsakymų (angl. orders) sistema. Ėjimo pradžioje žaidėjas turi tiek įsakymų, kiek yra likę modelių ant žaidimo stalo. Šiuos įsakymus galima skirti savo kariams, kad jie judėtų ir kautųsi. Įdomu tai, kad tam pačiam modeliui galima skirti neribotą kiekį įsakymų, taigi, neretai pasitaiko, kad per ėjimą veikia vos vienas ar keli modeliai. Gaudami įsakymus vieną po kito, modeliai greitai perbėga kautynių lauką, atsiduria priešo užnugaryje ir prasideda kautynės. Todėl intensyvus veiksmas „Infinity“ vyksta jau nuo pirmųjų ėjimų.

Kitas įdomus žaidimo aspektas – galimybė reaguoti į priešininko įsakymus ne savo ėjimo metu. Jeigu veikiantis priešininko modelis atsiduria jūsų kario regos lauke, jis gali reaguoti į priešininką – pavyzdžiui, jį apšaudydamas ar nerdamas į priedangą slėptis nuo priešo kulkų. Tokia sistema žaidimą padaro labai dinamišką. Kaip ir tikrame mūšyje, priešininkas jūsų ėjimo metu ramiai nelauks, kol jūs jį nukausite. Priešo karys atsišaudys, slėpsis, grumsis dėl savo gyvybės ir neretai privers vėl ir vėl permąstyti kovos planus. Kai kurie žaidėjai visą kautynių taktiką remia reakcijomis į priešininko veiksmus –tinkamose vietose išdėsto snaiperius, minas, sargybinius ir laukia priešininko klaidos, daugiau nuveikdami ne savo, o oponento ėjimo metu.

Desantininkai, hakeriai, snaiperiai, kulkosvaidininkai -
ateities mūšių laukuose susigrumia įvairiausių sričių specialistai žmonės...
Atskiro paminėjimo vertos miniatiūros – daugelį naujų žaidėjų būtent jos ir patraukia išmėginti „Infinity“. Reikia pasakyti, kad ispanų „Corvus Belli“ gaminamos metalinės „Infinity“ miniatiūros yra vienos geriausių, kokias tik yra tekę matyti. Puikus detalumas, išraiškingos modelių pozos ir kiberpanko bei švelnia japonų anime estetika dvelkianti karių išvaizda – visa tai „Infinity“ žaidimui suteikia nepakartojamo žavesio ir įkvepia kolekcionuoti bei dažyti modelius.

...robotai...
Susumuojame privalumus ir trūkumus. Tarp pastarųjų vertėtų paminėti taisykles. Nors pagrindinės žaidimo taisyklės ir mechanika yra gana aiški ir nesunkiai perprantamos, „Infinity“ pasižymi daugybe niuansų, kuriuos taip pat reikia išmanyti. Žinoti, kaip veikia desantininkai, nusileidžiantys tiesiai į mūšio lauką, ar termo-optiniu kamufliažu prisidengę infiltratoriai – tai lengvoji dalis. Daugelis karių ir ginkluotės pasižymi specialiomis taisyklėmis, kurios neretai paneigia viena kitą ir gali atrodyti painokos, bet jas būtina išmanyti, norint visapusiškai išnaudoti savo karių privalumus. Šiokiu tokiu trūkumu galima laikyti ir žaidimui būtinų dekoracijų gausą. Žaidžiant „Infinity“ jums reikės DAUG pastatų ir kliūčių, kitaip žaidimas baigsis labai greitai. Net ir miniatiūrų žaidimų klube tinkamai apstatyti kelis „Infinity“ stalus kartais tampa rimtu iššūkiu.

„Infinity“ privalumai – puikios miniatiūros ir labai dinamiškas žaidimo stilius. Čia išvysite viską ir dar daugiau nei esate matę fantastiniuose veiksmo filmuose. Priešininko pozicijas šturmuojantis milžiniškas atakos robotas, kurį sustabdo pasalūniškas hakerio išpuolis. Priešo kulkų išvengiantis narsuolis pėstininkas, vienas pats išguldantis pusę oponento pajėgų. Iš šešėlių išnyrantis futuristinis nindzė, sukeliantis sumaištį priešo užnugaryje. Po galais, čia netgi yra kraupių karių vilkolakių, vos keliais šuoliais įveikiančių visą mūšio lauką! Nepaisant to, žaidimas pasižymi neblogu balansu. Čia nėra „nenugalimo“ armijos sąrašo ar strategijos – neretai pasitaiko, kad ir pačią nuožmiausią ataką nutraukia velniškai sėkmingas priešininko šūvis paleistas iš, atrodytų, mažiausiai grėsmingo kovotojo ginklo.

...ateiviai ir netgi vilkolakiai!

Dar viena stiprioji žaidimo pusė – jo istorija. „Infinity“ kūrėjai sugalvojo išties turtingą ir įdomų ateities pasaulį, kur tarpusavyje besigrumiančios pusės kiekviena savaip patraukli ir unikali. Galima valandas praleisti tiesiog skaitinėjant, kas, kodėl ir už ką kovoja, kuo pasižymi vienos ar kitos frakcijos kariai.
Na, o išsirinkus patinkančią armiją, galima pradėti ją rinkti. Kadangi „Infinity“ yra smulkių susirėmimų žaidimas, jam palyginti su daugeliu kitų miniatiūrų žaidimų, reikia gerokai mažiau modelių. Pradinės dėžutės (vadinamojo „starterio“) ir dar vieno kito papildymo visiškai užtenka pirmiesiems mūšiams. Bet neapsigaukite – netrukus apima noras išbandyti (ir įsigyti) dar ir tą ar aną puikiai atrodantį modelį, ir visai netrukus jų – jau pilna lentyna.


Ne tik dėl to „Infinity“ šiuo metu mano mėgstamiausias karinių miniatiūrų žaidimas. Todėl ateityje kviesiu šiame tinklaraštyje artimiau susipažinti su jo subtilybėmis, kovojančiomis pusėmis ir daugybe kvapą gniaužiančių akimirkų, kurias suteikia kiekviena žaidimo partija.

2013 m. gruodžio 15 d., sekmadienis

Modeliavimas: išpakuojame „Plastic Soldier Company“ Čerčilio tankus


Pradėję pažintį su kariniais miniatiūrų žaidimais, kviečiame iš arčiau žvilgtelėti į svarbią šio hobio dalį – modeliavimą. Išpakuojame ir surenkame Jungtinės Karalystės gamintojų „Plastic Soldier Company“ Antrojo pasaulinio karo britų Čerčilio tankų modelius.

Didelis, sunkus, negražus - toks ir turi būti tikras tankas!
Pradėkime nuo trumpos istorijos. Čerčiliai buvo sunkieji Britų kariuomenės pėstininkų tankai, naudoti Antrajame pasauliniame kare. Tanko pavadinimas siejamas tiek su garsiuoju Didžiosios Britanijos ministru pirmininku ir gynybos ministru seru Vinstonu Čerčiliu, tiek su jo protėviu, Marlborough kunigaikščiu Džonu Čerčiliu. Nuo 1941 iki 1945 m. buvo pagaminta daugiau kaip 7,3 tūkst. Čerčilio tankų, kovojusių Prancūzijoje ir Vakarų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Italijoje. Dalis šių tankų buvo perduoti SSRS ir kariavo Rytų fronte. Lėto, sunkiai šarvuoto tanko paskirtis – talkinti pėstininkams ir remti juos puolimo metu.

Siuntinys atkeliavo greitai
„Plastic Soldier Company“ gaminami 15 milimetrų skalės plastikiniai modeliai puikiai tinka Antrojo pasaulinio karo miniatiūrų žaidimui „Flames of War“ ir yra pigesnė alternatyva nei šio žaidimo kūrėjų „Battlefront“ modeliai. Palyginkime kainas – „Battlefront“ dėžutė su trimis Čerčilio tankais kainuoja 22 svarus (88 Lt), tuo tarpu iš „Plastic Soldier“ už netgi mažesesnę kainą (19,5 svaro) gauname penkis tankus. Modelius pirkau internetu, pristatymas kainavo dar apie porą svarų, o siuntiniui mane pasiekti neužtruko nė savaitės.



Dėžutės viduje - detalės penkiems tankams surinkti.
Dėžutėje randame visas dalis, reikalingas penkiems Čerčilio tankams surinkti bei instrukciją. Iš pateikiamų detalių galima suklijuoti net penkių skirtingų tipų čerčilius – III, IV, VI ir V modelio tankus, taip pat AVRE (Armoured Vehicle Royal Engineers) – karo inžinierių tanko versiją. Iki tobulybės trūksta visai nedaug – galingojo VII Čerčilio modelio varianto, tačiau negali gi tikėtis visko...

Kiekvieną tanką sudaro 24 arba 25 detalės, kurias pirmiausiai reikia atsargiai nukirpti nuo liejimo formos. Taigi modeliuojant pravers žnypliukės. Taip pat reikės ir smulkių dildžių po kirpimo liekantiems atsikišimams nušlifuoti.

Kompanijos „Battlefront“ gaminami čerčiliai sudaryti iš 7-8 dalių, todėl juos galima surinkti greičiau. Kita vertus, maloniai nustebimo „Plastic Soldier Company“ liejinių kokybė – detales užteko minimaliai apdildinti, kai tuo tarpu prie metalinių „Battlefront“ modelių detalių, ypač tankų vikšrų, kartais tenka nemažai padirbėti dilde.

Instrukcija likau patenkintas


Detalės nukirptos nuo formos -
metas pradėti klijavimą
Modeliai pagaminti iš kieto plastiko, kuris, nors ir kiek lankstus, gali būti trapokas, ypač turint omenyje itin mažą detalių dydį. Bekerpant nuo formos vienas pabūklo vamzdis sulūžo – laimė, galėjau pasirinkti kitą komplekte pateikiamą alternatyvą.

Kartu su modeliais pateikiamos instrukcijos yra gana aiškios, ir ypatingų keblumų renkant tankus nekilo. Buvo tik šiek tiek neaišku, kaip turi atrodyti užpakalinė tanko dalis ir kam reikalingos visos tos papildomos detalės, tačiau žvilgsnis į internetą ir šiek tiek improvizacijos šį klausimą greitai išsprendė. Apskritai, „Plastic Soldier Company“ modelių detalumas paliko puikų įspūdį – smulkiomis detalėmis, kaip antai kėbule įmontuotas kulkosvaidis, šios bendrovės modeliai netgi pralenkiė „Battlefront“ analogą.

Tankams suklijuoti naudojau superklijus – su jais, renkant tokius smulkius ir iš daugybės detalių sudarytus modelius, reikia dirbti itin atsargiai, kad nesuliptų pirštai. Pažadėjau sau kitą kartą įsigyti specialius, plastikui skirtus klijus, bet ir su įprasta superklijų tūbele rezultatą pavyko pasiekti.

Kompanijos "Battlefront" tankų
bokšteliams naudoju magnetukus..
Vieną tanką surinkti užtrukau apie 15-20 minučių. Visos detalė puikiai susijungia tarpusavyje ir gerai laikosi. Pavyzdžiui, rinkdamas „Battlefront“ tankus visuomet naudoju magnetukus tanko bokšteliui ir kėbului sujungti. Žaidimo metu bokštelis turi sukiotis, bet neatsargiai kilnojant modelius, bokšteliai gali nukristi ir sulūžti. „Plastic Soldier Company“ čerčiliams tai negresia – bokštelis gana gerai įsitvirtina bei laikosi kėbule ir be jokių magnetų.

...PSC Čerčiliams magnetukai nebūtini
Taigi, po poros valandų darbo, galėjau džiaugtis rezultatu – būriu iš 15 mm skalės Čerčilio tankų. Likau patenkintas tiek jų kokybe, tiek detalumu. Vienintelis dalykas, kuriuo jie skiriasi nuo „Battlefront“ analogo – tai svoris. Paėmęs į rankas „originalų“ modelį, pagamintą iš metalo ir resino, jauti, kad laikai... na, solidų tanką. Tuo tarpu „Plastic Soldier Company“ modeliai – lengvučiai. Kita vertus, tai gali virsti ir privalumu, kai tenka transportuoti dideles modelių armijas.

Tankai surinkti ir beveik pasiruošę mūšiui - liko tik juos nudažyti

Kairėje - analogiškas "Battlefront" Čerčilis. Dydis - tas pats, svoris - didesnis,
bet detalumu didesnį įspūdį paliko "Plastic Soldier Company" tankas.
Degtukų dėžutė - kad lengviau įsivaizduotumėte miniatiūrų dydį :)

Apibendrinant, pirkiniu likau visiškai patenkintas: „Plastic Soldier Company“ Čerčilių modeliai yra puikus kainos ir kokybės derinys. O modelius nudažius, ant žaidimo stalo visi jie atrodys vienodai gerai. Rodos, metas imtis dažų ir teptukų...

2013 m. gruodžio 8 d., sekmadienis

Antrasis pasaulinis ant jūsų stalo - „Flames of War“


Ar žiūrėdami „Gelbstint eilinį Rajaną“ kada svajojote atsidurti 1944 m. birželio 6-osios Normandijos paplūdimiuose? Jei taip, tada, su visa derama pagarba, tikriausiai jums – ne visi namie. Tačiau jeigu domitės Antrojo pasaulinio karo istorija ar kartkartėmis mėgstate pasvarstyti „o kaip gi atrodytų pasaulis, jei būtų laimėjusi kita pusė“, galų gale, jeigu mėgstate rimtus išbandymus savo taktiniams gebėjimams, siūlome susipažinti su kariniu miniatiūrų žaidimu „Flames of War“.

Naujosios Zelandijos kompanijos „Battlefront“ leidžiamas žaidimas perkelia į žymiausius Antrojo pasaulinio karo kautynių teatrus: nuo hitlerininkų invazijos į Lenkiją ar Stalingrado šturmo iki Šiaurės Afrikos dykumų, „Atlanto sienos“ šturmo ir žygio link Berlyno. Mūšiai atkartojami tiesiai ant jūsų stalo, tik šįkart generolai – jūs patys.

„Flames of War“ yra miniatiūrų žaidimas. Tai reiškia, kad čia nerasite įprastos žaidimo lentos. Kiekvienam mūšiui stalas paruošiamas specialiai, ant jo išdėliojant miniatiūrinius pastatų maketus, miškus, kelius, upes ir kalvas. Kovojančius dalinius žaidime vaizduoja pėstininkų, pabūklų, tankų ir kitokios technikos modeliai.

Mano britų kariuomenės Šermano tankai rieda per kaimelį.
Būtent jie ir yra varomoji bet kurio miniatiūrų žaidimo ašis: pasirinkęs jį dominančią kariaujančią pusę, žaidėjas kolekcionuoja jos pajėgas vaizduojančias miniatiūras. Neužtenka modelius įsigyti, juos dar reikia surinkti ir (pageidautina, bet neprivaloma) nudažyti. Tai miniatiūrų žaidimams suteikia ypatingą žavesį, nes jie įtraukia kaip atskiras hobis. Netgi yra žaidėjų, kuriems modelių kolekcionavimas ir dažymas ‒ gerokai įdomesnis ir svarbesnis nei pats žaidimas. Artimiausiu metu plačiau pasigilinsime į miniatiūrų karo žaidimų specifiką, tuo tarpu puikų straipsnį apie tai galite rasti portale Wargames.lt.

„Flames of War“ modeliai gaminami iš metalo, plastiko bei specialios dervos, vadinamos resinu. Modeliai yra 15 mm (1/100) skalės – tai reiškia, kad vidutinio ūgio žmogų žaidime vaizduoja vos 15 mm aukščio figūrėlė. Atitinkamo dydžio ir karinė technika.

Ir modeliai, ir žaidimo salas kartais gali virsti tikru meno kūriniu.
Nuotrauka iš http://www.adepticon.org/?p=1251
Kiekvieno mūšyje dalyvaujantis modelis ‒ tankas, pabūklas ar pėstininkų grupė, ‒ turi savo charakteristikas, apibūdinančias dalinio judėjimo greitį, kovines savybes, moralę. Dar daugiau gelmės perteikiant Antrajame pasauliniame kare kovojusių pajėgų skirtumus suteikia specialios taisyklės. Pavyzdžiui, vokiečių pajėgos pasižymi savybe, leidžiančia daliniui papildomai pajudėti ėjimo gale ir priartėti prie priešininko ar pasislėpti priedangoje. Tuo tarpu britai, be kita ko, pasižymi stipresne artilerija, o jų tankai turi pranašumą šaudydami dideliais atstumais.

Kaip ir daugelyje kitų miniatiūrų žaidimų, „Flames of War“ kiekvienas dalinys yra įkainojamas taškais. Ruošdamiesi mūšiui žaidėjai susitaria tarpusavyje, kokio dydžio, skaičiuojant taškais, kariuomenės dalyvaus mūšyje. Tada kiekvienas žaidėjas sudaro savo kariuomenės sąrašą. Žaidimas prasideda dar ruošiantis mūšiui, nes „generolui“ tenka spręsti – ar už tą pačią sumą pasiimti mažiau, bet stipresnių padalinių, ar daugiau, bet silpnesnių.

Rikiuojame pabūklus mūšiui
Kaip ir tikrame kare, čia labai svarbu žinoti savo priešininką, jam prieinamas pajėgas ir mūšio stilių – tinkamai nuspėjus, ko tikėtis iš priešininko, ir atitinkamai pasirinkus savo pajėgas, galima įgyti nemažą pranašumą. Armijos sąrašą lems ir mūšio scenarijus – ar, pavyzdžiui, jums teks šturmuoti priešininko pozicijas, ar įsikasus pačiam ginti strategiškai svarbų tašką.

„Flames of War“ atkartoja mūšius tarp kuopų (maždaug 80 -250 karių). Smulkiausi žaidimo elementai vaizduoja pėstininkų grupę (3-5 modeliai ant vieno stovelio), pabūklą su įgula ar transporto priemonę (tanką, šarvuotį ir pan.). Šie elementai organizuojami į būrius. Atsižvelgiant į pasirinktą mūšio dydį taškais, kiekvienoje pusėje kovoja nuo 2-3 iki keliolikos būrių. O didesnėse batalijose gali kautis ir kelios kuopos. Tai lemia žaidimo trukmę – vienas mūšis gali užimti ir valandą-pusantros, ir visą dieną.


Pats žaidimo procesas paremtas „I GO – YOU GO“ principu, t.y. iš pradžių viena pusė atlieka visus veiksmus su savo armija, tada ėjimas perleidžiamas priešininkui. Tai reiškia, jog priešininko ėjimu daugiausiai galėsite tik stebėti, kaip jis juda ir apšaudo jūsų pajėgas bei tikėtis, kad jūsų eilei atėjus, galėsite atsilyginti tuo pačiu. Nors kai kuriuose žaidimuose tokia sistema kiek erzina, „Flames of War“ ji visai tinkama. Pats ėjimas sudėliotas gana logiškai – pirmiausiai armijos juda, tuomet šaudo, galiausiai veržiasi į artimą kovą ir šturmuoja priešininką. Be abejo, kaip ir visuose miniatiūrų karo žaidimuose, visa tai aprašančių taisyklių yra gana daug (taisyklių knyga yra bemaž 300 puslapių storio). Tačiau taisyklės gana greitai perprantamos ir pagrindinius žaidimo principus nesudėtinga įsisavinti.

Pėstininkų būrys
Kautynių rezultatas nusprendžiamas metant įprastus šešetainius kauliukus. Kiek reikės išmesti, kad, pavyzdžiui, pataikytumėte į priešininką, lems ne tik jo ir jūsų dalinių charakteristikos, bet ir mūšio lauko suteikiama priedanga. Todėl manevravimas – viena svarbiausių sėkmės prielaidų šiame žaidime. Sumaniai išnaudojant priedangą, apeinant priešininką iš flangų, efektyviai išnaudojant savo dalinių privalumus ir priešininkų trūkumus, galima pasiekti pergalę, net jei ir sėkmė nesišypsos viso žaidimo metu.

Žaidimas suskirstytas į tris Antrojo pasaulinio karo laikotarpius: ankstyvąjį (1939 – 1941 m.), vidurinįjį (1942 – 1943 m.) ir vėlyvąjį (1944 – 1945 m.). Laikotarpiai skiriasi naudojamomis pajėgomis ir modeliais, taigi, jei norėsite atkartoti „Blickrygą“, turėtumėte kolekcionuoti ankstyvojo laikotarpio armiją, o jei domitės vermachto ir Didžiosios Britanijos pajėgų mūšiais Šiaurės Afrikoje, jūsų pasirinkimas – vidurinysis laikotarpis. Kiekvieno laikotarpio kariuomenės ir kovų teatrai, drauge su specialiomis taisyklėmis ir armijų sąrašais, aprašomi atskirose gamintojo leidžiamose knygose. Lietuvoje šiuo metu daugiausiai žaidžiami vėlyvojo karo mūšiai.

Mano kariuomenė. Antrajame plane - nenudažyti modeliai. Laukia dar nemažai darbo...
Žaidimo privalumai. Kaip ir daugelis kitų miniatiūrų karo žaidimų, „Flames of War“ pasižymi vaizdingumu. Mūšio lauke judančios tankų kolonos ar pėstininkai atrodo išties įspūdingai, ypač jei armijos nudažytos. Modeliai aukštos kokybės ir juos surinkti dažnai būna vienas smagumas... nebent per vakarą turite susiklijuoti visą kuopą. Gana aiškiai išdėstytos taisyklės ir paprasta mechanika leidžia greitai įsisavinti svarbiausius principus ir visapusiškai įsitraukti į žaidimą.

Istoriniai žaidimai, tokie kaip „Flames of War“, skatina pasigilinti į karo istoriją, kas žaidimui suteikia edukacinės vertės. Daug įdomios ir vertingos informacijos interneto svetainėje pateikia patys leidėjai, o atskirus mūšius, regionus ar kampanijas apžvelgiančia žaidimui skirtos knygos, kurios dar geriau supažindina su kai kuriais karo istorijos momentais, mūšiuos dalyvavusiais daliniais. Nelaikau savęs Antrojo pasaulinio karo žinovu, bet, mano nuomone, „Flames of War“ neblogai perteikti kariaujančiųjų pusių išskirtinumai ir savybės, kas suteikia papildomo žavesio ir taktinės gelmės.


Artilerijos štabą vaizduojanti miniatiūra.
Trūkumai. Visų pirma – kaštai. Skirtingai nei įprastuose stalo žaidimuose, kur pakanka įsigyti vieną dėžę ir jau galite žaisti, miniatiūrų žaidimai susiję su kolekcionavimu, taigi ir išlaidomis. Žinoma, yra žaidėjų, kurie sėkmingai visą laiką žaidžia su ta pačia armija, sudaryta iš kelių modelių. Tačiau daugelis nori daugiau – išbandyti tuos ar anuos dalinius, turėti vieno ar kito modelio tankus, tad teks pakrapštyti piniginę. Net ir vakarų valstybėse gyvenantys žaidėjai neretai skundžiasi aukštomis kompanijos „Battlefront“ modelių kainomis, tačiau rinkoje yra pigesnių atitikmenų ‒ pvz., kompanijos „Plastic Soldier“ gaminami tos pačios skalės modeliai žymiai pigesni ir nenusileidžia detalumu.

Nors „Flames of War“ labai svarbus taktinis mąstymas, sėkmės faktorius čia taip pat labai reikšmingas. Vienas nevykęs kauliukų metimas kartais gali nulemti mūšio baigtį. Naujus žaidėjus gali atbaidyti ir stora taisyklių knyga, galybė niuansų (kuriuos reikia žinoti) bei papildomos medžiagos – specialių knygų, armijų sąrašų ‒ gausa. Bet čia jau, kaip sakoma, sveiki atvykę į miniatiūrų žaidimo pasaulį: daugelis sėkmingų projektų metams bėgant „apauga“ papildomais leidiniais, perleidimais (šiuo metu išleista trečioji „Flames of War“ taisyklių versija), „šaltinių knygomis“, paaiškinimais ir paaiškinimų paaiškinimais.


Bet, jeigu jau perskaitėte iki čia, jūs tikrai turėtumėte išbandyti šį žaidimą. „Flames of War“ yra aiškus, įdomus ir smagus bei puikiai tinka pirmajai pažinčiai su miniatiūrų žaidimų žanru. Be to, skeptikams visuomet galėsite atrėžti, kad jūsų hobis – tai gerokai daugiau nei kareivėlių dažymas ir stumdymas ant stalo. Dabar jūs – dar ir karo istorijos mėgėjas!..

2013 m. lapkričio 24 d., sekmadienis

„Malifaux“: sapnuokite atsargiai



Sakoma, kad visatą sudaro ne viena, o nesuskaitoma begalybė tikrovių – alternatyvių pasaulių, egzistuojančių vienas šalia kito. Kai kurie iš jų labai panašūs į mūsiškį, bet esama ir tokių svetimų bei košmariškų, kad vieno žvilgsnio į juos pakaktų išvaryti žmogų iš proto. Dar sakoma, kad sienos, kuriomis atskirtos šios paralelinės tikrovės, ne visada būna tvirtos ir neįveikiamos. Keistos jėgos kartais atveria properšas, pro kurias iš vienos visatos galima patekti į kitą. Ir tada... tada, be jokios abejonės, prasideda nuotykiai, apie kokius nė nesvajojome! Kviečiu peržengti visatas skiriančią properšą ir nerti į „Malifaux“ pasaulį.

Malifaux“ – tai miniatiūrų žaidimas, kuriame maginė fantastikos, siaubo, steam-punk ir „laukinių vakarų“ vesterno žanrai susilieja į kvapą gniaužiantį mišinį. Vienas iš trijų mano šiuo metu žaidžiamų miniatiūrų žaidimų ir, be abejonės, vienas mėgstamiausių ever. Čia grumiasi galingi burtininkai ir klastingi demonai, keistas kovos mašinas kuriantys mokslinčiai ir šautuvais bei revolveriais mojuojantys nutrūktgalviai laimės ieškotojai. Jie kaunasi dėl galios, o ant kortos pastatyta daugiau nei gyvybė: pralaimėjusiam gresia prarasti sielą.

Žaidimas perkelia į paraleliniame pasaulyje stūksantį Malifaux (skaityti „malifo“) miestą. Jo gatvėse ir apylinkėse galima sutikti ne tik įdomių bei gerokai ekscentriškų asmenybių, bet ir pavojingų padarų – demonų, kuriuos pagimdė žmogaus košmarai, vaikštančių negyvėlių ir dar keistesnių sutvėrimų, egzistavusių čia gerokai iki žmogaus atėjimo. Taip, žmonės Malifaux mieste tėra gana neseniai pasirodę atėjūnai. Jie atklydo čia iš kito pasaulio per properšą, kurią patys atvėrė visatas skiriančiose sienose. Šiam žingsniui žmonės ryžosi aptikę, kad Malifaux pasaulis kupinas magijos, kuri beveik išnyko žmonių visatoje. Įveikusi pasaulius skiriančią ribą, žmonija atrado naują magiškos galios šaltinį – sielakmenius. Iš šių mįslingų akmenų burtininkai semiasi galios savo kerams, o išeikvojus juos vėl galima „pakrauti“ mirštančių žmonių sielomis. Iš čia, suprantama, ir sielakmenių pavadinimas.

Žaidimas vyksta miniatiūriniame mūšio lauke, kuris išdėliojamas ant stalo paviršiaus pagal pasirinktą scenarijų, kautynių vietą. Šiuo atveju mūšis persikelia į Malifaux gatvę.

Žaidėjai valdo gaujas (arba, jei kam labiau patinka, grupuotes), kurios Malifaux pasaulyje grumiasi dėl šių sielakmenių, o taip pat pinigų, įtakos, pačių sielų ir daugybės kitų priežasčių, tarp kurių ne pati rečiausia – tiesiog galimybė išgyventi dar vieną dieną prakeiktojo miesto gatvėse. Nors jose kaunamasi kasdien, dideli mūšiai vyksta retai, tad vieną gaują paprastai sudaro vos keli kovotojai. Vadinasi, skirtingai nei daugelis kitų miniatiūrų žaidimų, „Malifaux“ nereikalauja didesnių investicijų, norint pradėti jį žaisti.

Viena iš mano gaujų - arkanistė Rasputina (skrybėlėta mergina centre) ir jos lediniai parankiniai

Kitas žaidimo privalumas – didelė žaidėjų tarpusavio sąveika. Čia nėra nuobodaus laukimo, kol priešininkas užbaigs savo ėjimą. Žaidėjai paeiliui, vieną po kitos aktyvuoja savo miniatiūras, ir į kiekvieną priešininko veiksmą galima nedelsiant reaguoti. Tačiau bene įdomiausia „Malifaux“ savybė yra pats žaidimo „varikliukas“: čia neišvysite kauliukų, kurie būdingi daugumai miniatiūrų žaidimų. Kautynių, kerėjimo ir kitokių veiksmų rezultatus šiame žaidime lemia kortos. Jomis žaidėjai gali gana plačiai manipuliuoti nuspręsdami galutinį veiksmo rezultatą, taigi mūšio eigą čia dažniausiai lemia ne aklas atsitiktinumas, bet žaidėjų taktiniai gabumai, išradingumas, klasta ir gebėjimas efektyviausiai išnaudoti turimų kovotojų savybes.

Žaidimas nuo pat pradžių įtraukia turtinga visata ir įdomiu siužetu. Žaidėjai gali valdyti grupuotes, priklausančias įvairioms frakcijoms. Skirtingi jų siekiai ir tarpusavio nesutarimai kiekvienoms kautynėms suteikia papildomo turinio ir motyvų. Žaidžiant „Malifaux“ galima kovoti už Gildiją, monopolinę magų organizaciją, kontroliuojančią miestą ir sielakmenių gavybą. Ne visi kerėtojai pritaria Gildijos diktatui – čia veikia ir arkanistai, nepriklausomi burtininkai ir inžinieriai, sudarantys savotišką opoziciją Gildijai ir savarankiškų magų „ložę“. Tiek vieni, tiek kiti žaidžia su gana pavojingomis jėgomis, bet ne tokiomis, kurias siekia įvaldyti Prikėlėjai, naudojantys Malifaux magiją mirčiai apgauti. Šiems nekromantams tikslų siekti padeda prikelti negyvėliai, šmėklos ir kitokios klaikybės. Beje, mirtis – toli gražu ne baisiausias dalykas Malifaux pasaulyje. Tamsiosiose jo kertelėse tyko Negimusieji, demonai, atklydę iš baisiausių žmogaus sapnų. Šiame mieste košmaras toli gražu ne visada baigiasi nubudus...

Antroji mano gauja - samdiniai...
Tokiame nesuvokiamų pavojų ir interesų verpete priversti suktis paprasti gyventojai. Tiesa, nemažai iš jų nutaria nebūti kažkieno už virvučių tampomis marionetėmis ir pakyla kautis už galimybę rinktis patiems. Tokie gyventojai tampa Atskalūnais - sėkmės kariais, nuotykių ieškotojais ir samdiniais, kurie įlieja dar daugiau chaoso į ir taip jau sudėtingą padėtį Malifaux mieste. Atskirą darbotvarkę turi ir mįslingieji atvykėliai iš Rytų - „Dešimties griaustinių“ mistikai ir samurajai. Beje, ką tik minėjome žodį „chaosas" - ką galvojate apie gaują įkaušusių, kiaulėmis jojančių gremlinų su šautuvais, kurie tiek pat pavojingi šauliui, kiek ir taikiniui? Tai - linksmybės Malifaux stiliumi!

...vadovaujami kovingųjų sesių Viktorijų.

Kad ir kokiai frakcijai atstovautų gauja, kiekvienai iš jų vadovauja Meistras – dažniausiai, tai itin galingas karys ar klastingas kerėtojas. Visi Meistrai ir jų gaujos žaidime turi dar ir savo, atskiras istorijas, o jų ypatingos savybės lemia vis kitokį žaidimo stilių. Visa tai suteikia „Malifaux“ sistemai dar daugiau gelmės bei žavesio, ir kiekvienas žaidėjas čia gali rasti kažką artimo sau.

Belieka apžvelgti svarbiausią šio žaidimo dalį – pačias miniatiūras. Žaidime „Malifaux“ naudojami 32 mm modeliai. Tai gana populiari skalė, reiškianti, kad vidutinio ūgio žmogaus figūrėlė žaidime yra 32 mm aukščio. Kaip įprasta, žaidėjai turi patys suklijuoti ir nudažyti įsigytas miniatiūras – tokiu būdu paliekama daugiau erdvės žaidėjo kūrybai ir individualiam požiūriui į modelius pasireikšti.

„Malifaux“ figūrėlės, kurias gamina JAV kompanija „Wyrd“, yra vienos geriausių, kokias teko matyti daugelį metų domintis miniatiūrų žaidimais. Tiesą sakant, tai miniatiūros ir paskatino pradėti žaisti šį žaidimą. Dauguma modelių – labai originalūs, puikiai perteikia tiek žaidimo atmosferą, tiek ir įkūnijamų personažų charakterius. Maloniai nustebino ir miniatiūrų pagaminimo kokybė – jos puikiai išlietos ir gana nesunkiai surenkamos.

Skirtingai nei daugumoje kitų miniatiūrų žaidimų, "Malifaux" naudojami ne kauliukai, o speciali kortų malka. Kovos baigtį čia dažnai lemia ne tik akla sėkmė (saugokitės Juodojo Džokerio!), bet ir gebėjimas manipuliuoti turimomis kortomis.

Iki šiol gaminusi miniatiūras iš metalo, kompanija neseniai pasekė daugelio kitų miniatiūrų gamintojų pavyzdžiu ir perėjo prie kompiuteriu modeliuojamų plastikinių modelių. Kol kas jų savo rankomis pačiupinėti neteko, bet bent jau iliustracijose miniatiūros atrodo puikiai.

„Malifaux“ ‒ geras pasirinkimas tiems, kurie seniai svajoja išbandyti miniatiūrų žaidimus, bet iki šiol susilaikė baimindamiesi išlaidų, reikalingų didelėms figūrėlių armijoms susirinkti. Čia to nereikia, nes gaujai dažnai pakanka vos 5–7 modelių. Šiame žaidime nerasite lėkšto, „vaikiško“ maginės fantastikos siužeto: elfai ir žmonės saugo tvarką ir gėrį pasaulyje, orkai ir demonai nori viską sugriauti – prašom, kariaukite. „Malifaux“ viskas gerokai subtiliau – sunku pasakyti, kas čia „geriečiai“, o kas – „blogiukai“, nes visi personažai turi savo tamsiąją pusę ‒ tiesa, kai kurių ji itin tamsi... Tad jeigu jums įkyrėjo „nulaižyti“ superherojai, jeigu žavitės intrigomis ir jums nesvetimas (kartais ganėtinai tamsaus) humoro jausmas, nedvejodami ženkite į „Malifaux“ pasaulį. Tik žinokite – kartais jame nutinka blogi dalykai...

Ilgainiui daugiau papasakosiu apie šį žaidimą ir priežastis, kodėl jį taip mėgstu. Bet daugelis jų, tikiuosi, atsiskleidė jau ir iš šio įrašo.

2013 m. lapkričio 10 d., sekmadienis

Goblinai valdo! Žaidžiame „Gosu“

Maži, ilgaausiai, agresyvūs, bet gana simpatiški. Kalbame ne apie kokius nors pašėlusius zuikius, bet apie goblinus. Kortų žaidime „Gosu“ vadovaujate ištisoms jų armijoms, kurias pasitelkiate kovoje dėl valdžios ir paties kiečiausio goblinų karaliaus titulo.

Žaidimo dėžutės viršelyje - savotiškai žavūs, bet rimtai nusiteikę goblinų kariai.\ Iliustracija iš www.boardgamegeek.com

Keistai skambantis žaidimo pavadinimas „Gosu“ (kompanija „Moonster Games“, vidutinis portalo „BoardGameGeek“ reitingas - 6,78) yra trumpinys iš „Goblin Supremacy“ – „goblinų viešpatavimas“. Jau po pirmosios partijos turėjau pripažinti, kad goblinai iš tiesų valdo! Žaidimas kaipmat sužavėjo apipavidalinimu – puikiai iliustruotomis, spalvingomis kortomis, vaizduojančiomis goblinų karius, herojus ir generolus. Dar vienas didelis žaidimo privalumas – paprastos taisyklės, kurias galima išaiškinti per kelias minutes ir leistis į žaidimą. Neapsigaukite: „paprastas“ dar nereiškia „prastas“, ir tai ‒ svarbiausias „Gosu“ privalumas. Norint nugalėti šiame žaidime būtinas gebėjimas kruopščiai planuoti bei tinkamai valdyti išteklius. Žinoma, prireiks ir šiek tiek klastos bei sėkmės – kuoktelėjusiame goblinų pasaulyje retai viskas vyksta taip, kaip tikitės.

Žaidimo dėžutėje randame šimtą kortų, taisykles ir keletą žymeklių. Kortos sumaišomos ir padalijamos po septynias kiekvienam žaidėjui („Gosu“ gali žaisti nuo dviejų iki keturių žmonių). Goblinai, pavaizduoti ant kortų, yra suskirstyti į penkis klanus, kurie šiek tiek skiriasi savo savybėmis ir gebėjimais. Pavyzdžiui raudonieji Ugnies goblinai mėgsta šaudyti ir sprogdinti, o jų savybės dažnai susijusios su priešininko armijos naikinimu. Tamsieji goblinai, pasitelkę klastą ir apgaulę, meistriškai spendžia spąstus priešams bei jų galimybes visapusiškai išnaudoti turimą armiją. Tuo tarpu daugelis baltųjų, Gobano klano atstovų, padeda manipuliuoti turimomis kortomis ir padidinti ar pamažinti jų skaičių rankoje. Aišku, žaidime būtina veiksmingai išnaudoti įvairių klanų atstovų gebėjimus bei stiprybes.

Konkuruojančios goblinų armijos rikiuojasi viena prieš kitą.

Žaidimo personažai taip pat yra skirtingų rangų – pirmojo lygio goblinai, eiliniai kariai, vadinami „bakuto“, yra patys skaitlingiausi ir, žinoma, palyginti silpniausi. Antrojo lygio goblinai – herojai ir trečiojo – karo vadai, yra stipresni, bet, aišku, retesni. Norint išsikviesti į savo armiją kurio nors klano „herojų“, būtina turėti bent vieną tam pačiam klanui priklausantį „bakuto“. O kad į kariuomenėje pasirodytų generolas, reikia turėti ir to paties klano eilinį, ir herojų.

Žaidėjai paeiliui sužaidžia turimas kortas, dėdami jas ant stalo ir kurdami ir plėsdami savo goblinų kariuomenes. Be to kiekvieną raundą žaidėjai gali panaudoti iki dviejų aktyvacijos žymeklių, leidžiančių traukti papildomų kortų arba pasinaudoti ypatingomis kai kurių goblinų savybėmis. „Gosu“ įtraukia į įvykių sūkurį nuo pat pirmųjų veiksmų: kiekviena sužaidžiama korta sukelia kokį nors efektą ir leidžia pakenkti priešininkui, traukti papildomų kortų, pertvarkyti savo armiją... Taigi būtina nuolat atidžiai stebėti, ką daro priešininkai, bei kruopščiai pačiam planuoti savo veiksmus.

Armija beveik baigta. Trūksta paskutinio karo vado...

Dar daugiau linksmo chaoso sukuria ta aplinkybė, jog didelė dalis goblinų gali mutuoti, t.y. virsti naujais kariais ir pakeisti jėgų balansą armijoje ar sukelti kitokių padarinių. Kai kurie goblinai mutuodami sunaikina priešininką, apdovanoja šeimininką papildomomis kortomis ar suteikia papildomų pranašumų. Taigi viskas nuolat kinta ir verčia iš naujo apmąstyti priimtus sprendimus.

Žaidėjams nebenorint ar nebegalint atlikti daugiau veiksmų, skaičiuojamas turimų armijų dydis. Žaidėjas, turintis didžiausią armiją, laimi žaidimo raundą ir gauna pergalės tašką. Surinkęs tris pergalės taškus žaidėjas tampa „Gosu“ nugalėtoju ir karūnuojamas naujuoju goblinų karaliumi.

Nuostabus apipavidalinimas, paprasta mechanika, lengvos taisyklės ir taktinė gelmė šiame žaidime sukuria puikų derinį. Gana greitai pajusite malonumą planuoti, kombinuoti ir dėlioti derinius, leisiančius nusiaubti priešininkų gretas ar dar labiau sustiprinti jūsų armiją. Žaidime „Gosu“ gana svarbus ir žaidėjų tarpusavio bendravimas, gebėjimas derėtis ir kurstyti varžovus talžyti vieniems kitus... pačiam tuo tarpu patyliukais rezgant netikėtos pergalės planą.

Gerą įspūdį paliko meninis žaidimo apipavidalinimas.
Iliustracija iš www.asmodee.com
Praėjusiais metais žaidimas buvo perleistas - kūrėjai padarė kelis taisyklių ir kortų patobulinimus, ir dabar žaidžiant šį žaidimą, net ir minimalios anglų kalbos žinios nebėra būtinos, nes visos kortų savybės paaiškinamos simboliais, o ne tekstu. Tačiau ir pirmoji versija (išleista 2010 m.) man buvo vienas malonesnių šių metų atradimų.

Taigi jei ieškote gražaus, spalvingo, nesudėtingo, bet įtraukiančio žaidimo, labai rekomenduoju išbandyti save goblinų generolų amplua. 

„5S“ įvertinimas:

  • Strategija: 4 iš 5;
  • Sėkmė: 3 iš 5;
  • Socialumas: 3 iš 5
  • Sudėtingumas: 2 iš 5;
  • Smagumas: 4 iš 5;






2013 m. lapkričio 1 d., penktadienis

Top 5 stalo žaidimai Helovinui

Kai Vėlinių išvakarėse žemę užplūsta zombiai, vampyrai, šmėklos, vilkolakiai ir kitokie nelabieji, ką daryti mums, paprastiems mirtingiesiems? Aišku, mušti juos! Dideliais kiekiais! Štai keli stalo žaidimai, kurie padės tinkamai tam nusiteikti.

5 vieta: Zombicide”
Žaidimo dėžėje - ištisos miniatiūrinių
zombių ordos!
Nuotrauka iš www.guillotinegames.com
Nuskambėjus žodžių junginiui „mušti dideliais kiekiais“, į galvą pirmiausiai ateina šis kooperacinis stalo žaidimas. Žaidėjų valdomi personažai ‒ zombių apokalipsės herojai, ‒ mieste kovoja su gyvaisiais numirėliais. Kuo daugiau žaidėjai nugali zombių, tuo stipresni tampa jų personažai. Tačiau tuo didesnės ir pavojingesnės nemirėlių ordos juos puola. Esminis žaidimo klausimas ‒ ką pasitelksite: sumanumą ir greitį ar nupjautavamzdį šautuvą ir grandininį pjūklą? Turbūt ir viena, ir kita! Įvairūs scenarijai (ir, pvz., galimybė traiškyti zombius policijos automobiliu – o, taip, ačiū!), kooperacinis žaidimo stilius, reiškiantis, kad arba visi žaidėjai laimi kartu, arba pralaimi pačiam žaidimui, aukščiausia pagaminimo kokybė – krūvos zombius ir personažus vaizduojančių miniatiūrų, lenta, kortelės, ‒ ir gana paprastos taisyklės. Tegu „Zombicidas“ prasideda!

4 vieta: „Chaos in the Old World“

Žaidimo lenta - demonų puolamas mitinis pasaulis.
 Nuotrauka iš www.boardgamegeek.com
Štai, gurkšnojame sau kavą ir postringaujame apie tai, kaip smagu talžyti visokius baubus, net nepagalvodami, kaip jie patys jaučiasi, puldami žemę ir jos gyventojus bei nuolat gaudami nuo jų į dantis. Patikinu: jaučiasi jie puikiai, o tai patvirtina žaidimas „Chaos in the Old World“. Čia žaidėjai tampa labai galingomis blogio dievybėmis – Chaoso dievais, ‒ ir bando užvaldyti pasaulį. Pagal pačias geriausias politeistines tradicijas, dievai varžosi tarpusavyje ir nuolat ieško būdų vieni kitiems pakenkti. Tai nereiškia, kad keistosioms dievybėms rungiantis tarpusavyje, žmonija saugi – pasaulio apsėdimas vyksta sava eiga ir pagal planą. Tiesiog tai taip natūralu ir įprasta, kad gerokai įdomiau pagalvoti, kaip čia dar įspyrus savo bičiuliui į minkštą vietą (t.y. kokį nors čiuptuvų raizginį ar pūlinių sankaupą) . Tad pasitikdami Heloviną, paleiskime demonų armijas su „Chaos in the Old World“.

3 vieta: „Ghost Stories“

Kažink, kaip "Ghost Busters" skambėtų kiniškai?..
Iliustracija iš www.rprod.com
Visų Šventųjų išvakarės ‒ Rytų stiliumi! Šio stalo žaidimo veiksmas mus perkelia į atokų miestelį, kurį puola piktosios dvasios. Žaidėjai ‒ keturi skirtingomis galiomis pasižymintys vienuoliai, kurie visomis išgalėmis stengiasi atremti ataką ir nugalėti ją surengusį piktąjį demoną. „Ghost Stories“ yra dar vienas smagus kolektyvinis galvosūkis: žaidėjai čia turi veikti išvien, labai gerai apgalvoti savo veiksmus, nes kiekviena klaida gali lemti pralaimėjimą. Puikus apipavidalinimas ir iliustracijos, įdomi tema, gana paprastos taisyklės, bet nelengvai įveikiamas žaidimas ‒ jeigu tavo kung-fu neblogas, sugriauk savo namų feng-šui ir įleisk į juos šiek tiek šmėklų su „Ghost Stories“!

2 vieta: „Arkham Horror“

Pokštai baigėsi, bičiuliai – dabar pakalbėkime apie tokius siaubus, nuo kurių žmonės išprotėja... bent jau stalo žaidime „Arkham Horror“. Žaidimo veiksmas perkelia į trečiojo dešimtmečio JAV miestą Arkhemą, į kurį ruošiasi įsiveržti sena, pikta ir negraži (tačiau labai galinga) dievybė. Jos išpuolio preliudija – ordos įvairiausių neregėtų monstrų, su kuriais žaidėjai kovoja šiame žaidime. „Arkham Horror“ taip pat yra kooperacinis – čia arba laimi visi kartu, arba keliauja į ekskursiją adresu Vasaros g. 5, Vilnius

Žaidimo privalumas – istorija. Tyrinėdami Arkhemą žaidėjai traukia specialias kortas, atlieka jose nurodytus veiksmus ir skaito pasakojimą, kuris ilgainiui susilieja į vientisą, įdomų naratyvą. Kiekvienas susidūrimas su pabaisa, kiekvienas istorijos vingis intriguoja – ar pavyks ir šįkart išsisukti sveikam? O gal tyrėjas sunkiai susižeis arba išprotės ir atsidurs Arkhemo psichiatrinėje? Sveikas protas šiame žaidime – vertingas išteklius, kurį prarandame panašiai tokiu greičiu, kaip per išpardavimus netyčia užsukę į Vilniaus „Akropolį“. Bet jeigu tai jūsų nebaugina, tada... „Ph'nglui Mglw'nafh Cthulhu R'lyeh wgah'nagl fhtagn!” (tam, kas išsiaiškins šios frazės reikšmę, statau bokalą nervus raminančio skysčio).

1 vieta: „Last Night on Earth“



Šiam zombių stalo žaidimui skiriame pirmąją vietą dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių – ne veltui ir pati pirmoji šio tinklaraščio apžvalga skirta būtent „Last Night on Earth“. Žaidimas puikiai perteikia siaubo fillmų apie gyvuosius numirėlius atmosferą, reikalauja šiek tiek (bet ne per daug) pagalvoti, o svarbiausia – jį žaisdami žmonės ima vieni kitų nemėgti. Ypač tų, kurie žaidime valdo zombius. Braains!



2013 m. spalio 27 d., sekmadienis

'Megacorps" apžvalga - ko negali pinigai, gali dideli pinigai

Šios savaitės žaidimų vakarą nupūtėme dulkes nuo „Megacorps“. Nors šiam žaidimui turiu priekaištų dėl kiek skurdoko dizaino, „Megacorps“ kažkada ne veltui buvo vienas iš mano mėgstamiausių stalo žaidimų. Ir ne šiaip sau.



Stalo žaidimas „Megacorps“ (2009 m., leidėjas – „Z-Man Games“, portalo „BoardGameGeek“ vidutinis įvertinimas – 5,85 balo) perkelia į godulio, klastos ir šalto išskaičiavimo kupiną stambiųjų korporacijų pasaulį. Investuodamos, įsigydamos bendroves įvairiose pasaulio šalyse, „įsigydamos“ tų pačių šalių vyriausybes, sudarydamos trapias sąjungas ir kaišiodamos pagalius viena kitai į ratus, žaidėjų valdomos megakorporacijos siekia vieno tikslo: kuo daugiau pinigų. Taigi žaidėjas, kurio valdoma korporacija žaidimo pabaigoje turi daugiausiai pinigų, laimi.

Žaidimas gana įtaigiai sukuria intriguojančios ir negailestingos stambaus verslo kovos įspūdį. Kai kurie dalykai čia vaizduojami gana ciniškai, bet tokia jau tikrovė – suėsk arba būsi suėstas, pergudrauk, arba būk pergudrautas. Pridėkite neapleidžiantį paranojišką jausmą, kad konkurentai vienu žingsniu priekyje (atsipalaiduoti negalima nė akimirkai!), ir maždaug nutuoksite, kokia atmosfera tvyro viso žaidimo metu.
 
Grumtynės dėl megarkorporacijų įtakos verslo pasaulyje perkeltos į žaidimo lentą, kuri atspindi stambiojo kapitalo pasaulėžiūrą. Lenta iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti painoka: joje nėra nieko, kas primintų mums įprastą pasaulio žemėlapį ar jaukiuosius „Monopolio“ rajonus. Čia matyti tik rinkos, jose dominuojančios valdymo formos (demokratija, diktatūra, kleptokratija – „vagių valdžia“... kažkur girdėta, ar ne?) ir veikiančios bendrovės. Bendroves galima įsigyti. Valdžią galima palenkti sau. Konkurenciją reikia eliminuoti, o savo pozicijas – stiprinti. Jei darysite viską šaltai, apgalvotai ir be gailesčio, nugalėsite.

Žaidimo lenta. Iliustracija iš www.boardgamegeek.com


Kaip tai vyksta? Kiekvienas žaidėjas pasirenka po megakorporaciją, kurią valdys, ir gauna šią „superbendrovę“ atitinkančius žymeklius. Jais lentoje žymima korporacijų nuosavybė ir įtakos sferos. Žaidėjai juda paeiliui, kiekvienas atlikdamas po vieną veiksmą per ėjimą. Veiksmai įvairūs, bet dažniausiai šiame žaidime jūs pirksite bendroves, kurios suskirstytos pagal veiklos šakas – aeronautikos, biotechnologijų, gynybos, finansų, maisto pramonės ir kitas. Kuo daugiau vienos šakos bendrovių kontroliuojate, tuo daugiau pajamų iš šios šakos gaunate. Tad jei manote, kad monopolijos yra blogis, pagalvokite dar kartą: kaip ir gyvenime, šiame žaidime mažai konkurentų reiškia didelius pinigus.

Jei jus dominanti bendrovė dar nenupirkta, sulaukęs savo eilės mokate pinigus ir uždedate ant jos savo žymeklį. Viskas − įmonė jūsų. Bet, ko gero, neilgam − ypač, jei regiono, kuriame ką tik įsigijote įmonę, vyriausybė paklūsta kitam žaidėjui. Taip, užuot savo ėjimu pirkęs įmonę, jis gali liepti sau pavaldžiai vyriausybei imtis veiksmų prieš konkurentus regione. Kaip vyriausybė pasielgs su priešininku, lemia valdžios forma regione. Demokratiškuose kraštuose konkurentas mandagiai išgyvendinamas, jam kompensuojami nuostoliai, ir įmonę vėl galima įsigyti rinkoje. Diktatūra reikš, kad bendrovė bus nacionalizuota – konkurentui ji nebepriklausys, bet ir niekas kitas jos neįsigys. O kleptokratiškos valdžios atstovai tiesiog atims bendrovę ir perduos ją naujam šeimininkui – korporacijai, kurios kišenėje ši vyriausybė tupi.

Aišku, žaidime keičiasi ne tik bendrovių, bet ir regionų valdžios „šeimininkai“. Dar vienas veiksmas, kurį gali atlikti žaidėjas – tai samdytis kariuomenę ir pulti regioną, siekdamas perimti valdžią jame į savo rankas. Kitos korporacijos gali padėti tiek puolančiajam, tiek besiginančiam regionui ir taip daryti įtaką galios pusiausvyrai pasaulyje.

Valdžia gali keistis ir dėl mažiau prognozuojamų aplinkybių. Pavyzdžiui, perversmų diktatoriškuose kraštuose arba rinkimų demokratiškuose regionuose. Per rinkimus žaidėjai balsuoja, kas taps naujuoju šeimininku. Tik neapsigaukite, balsavimas toli gražu nevyksta „demokratiškai“ – tiesiog, kuo daugiau korporacijai priklauso žiniasklaidos sektoriaus bendrovių, tuo daugiau balsų ji turi. Neįsigijote nė vieno laikraščio? Atleiskite. Tada už jus nuspręs kiti.

Galiausiai, kartą per ėjimą žaidėjas gali pasirinkti vieną šaką, kurioje veikiančios įmonės generuos pajamas savo šeimininkams. Kiek – lemia konkuruojančių tos pačios šakos bendrovių skaičius. Kaip jau minėta, kuo mažiau konkurentų toje šakoje turite, tuo daugiau uždirbsite.

Galimų veiksmų paletė žaidime gana plati, ir žaidėjams būtina gerai apgalvoti kelis ėjimus į priekį. Pavyzdžiui, jeigu regione, kurio valdžia sėdi jūsų korporacijos kišenėje, investuoja kitas žaidėjas, dažnai kyla didelė pagunda išnaudoti savo ėjimą, kad lieptumėte vyriausybei konkurentą pašalinti. Bet tai reikš, kad tą ėjimą pats neįsigysite bendrovės... kurią jau galbūt nusižiūrėjo kuri nors kita korporacija. Arba negalėsite pasisamdyti kariuomenės, kuri padėtų apsiginti nuo netrukus gresiančios invazijos.

Norint laimėti vien planavimo ir išskaičiavimo nepakaks: čia būtini ir bendravimo įgūdžiai. Žaidimas pasižymi intensyvia sąveika tarp žaidėjų. Čia nemažai būdų tiesiogiai kenkti ir padėti vienas kitam, todėl dažnai teks derėtis, tartis, grasinti ir blefuoti, vėl tartis ir niekad nebūti tikram, kad susitarimų bus laikomasi.

Atsitiktinumų šiame žaidime taip pat netrūksta, mat žaidėjai nuolat gauna korteles, leidžiančias atlikti ypatingus veiksmus ar inicijuoti neeilinius įvykius, kurie gerokai pakeičia žaidimo eigą. Vis dėlto, ne sėkmė, o geras planavimas ir diplomatija čia turi didžiausios įtakos rezultatams.

Vienintelis dalykas, prie kurio galima būtų kabinėtis, tai komponentai. Jie kokybiški, tik kiek nuobodoki – dėžėje jūs rasite tik lentą, šiek tiek banknotų ir kortų bei krūvą ne itin išvaizdžių kartoninių žymeklių. Tačiau kai prasideda kova dėl valdžios verslo pasaulyje, netrukus galima užmiršti, kad čia – tik žaidimas, o saujoje laikote tik žymeklius, o ne galios svertus.


Žaidimo taisyklės paprastos, greitai perskaitomos, perprantamos ir nesunkiai paaiškinamos. Tiesa, jos parašytos angliškai, ir šiokių tokių anglų kalbos žinių reikės žaidžiant, kad galėtumėte suprasti, ką reiškia gaunamos kortos. Vis dėl to, tekstų čia nėra daug. Tad įžūlumas, veržlumas ir makiaveliškas pragmatizmas, o ne puikus kalbos išmanymas jums padės pasiekti aukštumų „Megakorporacijų“ pasaulyje.

„5S“ įvertinimas:


  • Strategija: 4 iš 5
  • Sėkmė: 3 iš 5
  • Socialumas: 4 iš 5
  • Sudėtingumas: 3 iš 5
  • Smagumas: 3 iš 5