„Twilight Imperium“ ‒ pirmieji įspūdžiai

Yra tokių stalo žaidimų, kuriems reikia kaip reikiant pribręsti ir nusiteikti. Yra žaidimų, kurie pagrįstai vadinami žanro klasika ir kurių neišbandęs negali vadintis tikru stalo žaidimų mėgėju. Vienas iš tokių, be abejo, yra kosminių imperijų kūrimo (o tuo pačiu – ir kaimyninių imperijų griovimo) žaidimas „Twilight Imperium“. Šį savaitgalį pagaliau pasitaikė proga jį išbandyti, tad skubu pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais apie šį visomis prasmėmis kolosalų kūrinį. Tik įspūdžiais, nes išsamesnei „Twilight Imperium“ apžvalgai pažintinės partijos, tegu ir trukusios penkias (!) valandas, toli gražu nepakanka.

Iliustracija iš www.boardgamegeek.com 

„Twilight Imperium“ skirtas trims ‒ šešiems žaidėjams. Kiekvienas iš jų valdo vieną iš kosmosu keliaujančių rasių. Plėsdamas kosminį laivyną, kolonizuodamas aplinkines planetų sistemas, kaudamasis su priešininkais epiniuose erdvėlaivių mūšiuose ir regzdamas tarpplanetines politines intrigas, žaidėjas veda savo rasę į šlovę, klestėjimą ir viešpatavimą galaktikoje... arba gauna į dantis (ar cheliceras, čiuptuvus, straubliuką – nelygu, kokia jūsų rasė) nuo savo kaimynų ir patyliukais džiaugiasi išsaugojęs bent vieną planetėlę, kurioje galėtų ramiai gyventi bei laižytis žaizdas. Bet pradėkime nuo pradžių.

Pažintį su žaidimu pradėjome nuo taisyklių – jas aiškinomės apie valandą, taip pat didžiąją dalį pirmojo ėjimo, kuris truko dar maždaug pusantros valandos. Vėliau, kai labiau patyrusių bičiulių padedami maždaug supratome, kas ir kaip, žaidimas vyko gerokai greičiau.

Nuo pat pradžių pribloškė žaidimo mastai – jau vien pačios „Twilight Imperium“ dėžės dydis liudija, kad joje telpa ištisa galaktika. Juokaudami pastebėjome, kad tai netgi ne stalo, o dviejų stalų žaidimas: ant vieno iš stalų buvo išdėliota žaidimo lenta, vaizduojanti kosminę erdvę bei kolozinuotinas žvaigždžių sistemas, kitą stalą užėmė žaidimo rekvizitai – lapai su žaidėjų valdomų rasių aprašymais, kortelės, erdvėlaivių rezervai ir šimtai kitų smulkmenų. Taigi „Twilight Imperium“ okupavo visą kambarį, ir žaidžiant teko vis vaikštinėti nuo vieno stalo prie kito.

Daugiausiai laiko praleidome prie šio stalo su žaidimo lenta, vaizduojančia kovų ir intrigų apimtą galaktiką

Apie patį žaidimo procesą šįkart išsamiau nepasakosiu. Tik pastebėsiu, jog „Twilight Imperium“ mechanikos paprastumas maloniai nustebino. Kiekvieną ėjimą žaidėjai paeiliui pasirenka po strategiją arba pagrindinį veiksmą, kurį tą ėjimą įgyvendins, o tada vienas po kito atlieka veiksmus – stato ir judina erdvėlaivių flotiles, tiria ir kolonizuoja aplinkines planetas, kuria ir tobulina technologijas, kaunasi su priešininkais. Visa tai atliekama gana sklandžiai, greitai ir paprastai. Mūšių taisyklės taip pat nesudėtingos ir paremtos dešimtainių kauliukų metimais, o patys mūšiai, nors ir ilgai neužtrunka, dažnai būna labai įdomūs bei azartiški. Pergalės mūšiuose, tam tikrų sistemų kontroliavimas, įvairių misijų, užduočių bei tikslų įgyvendinimas žaidėjams pelno pergalės taškus – dešimt jų surinkęs žaidėjas laimi žaidimą.

Skamba nesudėtingai? Taip nėra. Nors, kaip minėjau, pagrindinius žaidimo principus suprasti nėra sunku, „Twilight Imperium“ komplikuoja šimtai detalių. Tarp jų nesunku pasiklysti ir labiau patyrusiems žaidėjams, jau nekalbant apie pradedančiuosius. Įvairūs žaidimo lentoje išdėstyti žetonai, viena kitą keičiančios kortelės, išrandamos technologijos ir kitos aplinkybės reikalauja nuolatinio dėmesio ir susikaupimo. Suprantama, galaktikoje vyksta daugybė reikšmingų dalykų. Bet susidaro įspūdis, kad visi jie vienaip ar kitaip atsispindi žaidime. Jei pražiopsosite ką nors svarbaus, pavyzdžiui, netikėtai atrastą hipererdvinį tunelį, vedanti link jūsų gimtosios sistemos, pasekmės gali būti labai skausmingos.

Kai jau šiek tiek apsipratome su iš pirmo žvilgsnio stulbinančiais žaidimo mastais ir detalių gausa, „Twilight Imperium“ tapo išties malonia, nors ir nelengva proto mankšta. Žaidimas žavi ne tik strategija bei būtinybe gerai apgalvoti kiekvieną ėjimą, bet ir socialumu. Čia nuolat bendraujama ir deramasi su kitais žaidėjais, kuriamos ir išdavikiškai išardomos sąjungos, rezgami sąmokslai. Nepaisant ilgos trukmės (girdėjau, kad kai kurios „Twilight Imperium“ partijos trunka ir po keliolika valandų), žaidimas tikrai neprailgo.

Vienos iš rasių lapas ir karinės pajėgos

Apie žaidimo komponentų kokybę kalbėti neverta – kompanija „Fantasy Flight Games“ ja seniai garsėja. Viskas, pradedant erdvėlaivių figūrėlėmis ir baigiant žetonais bei kortomis pagaminta puikiai ir pritaikyta ilgam bei maloniam naudojimui. Beje, „Twilight Imperium“ buvo pirmasis kompanijos „Fantasy Flight Games“ žaidimas. Pirmoji jo versija pasirodė 1998 m., o šiuo metu platinamas jau trečiasis žaidimo leidimas, kurį ir išmėginome praėjusį šeštadienį.

Apibendrindamas turiu pripažinti, kad susipažinus su šiuo klasikiniu žaidimu įspūdžiai liko patys geriausi, ir progai pasitaikius mielai prisėsiu prie jo dar kartą. Vis dėlto, jeigu paklaustumėte, ar „Twilight Imperium“ papildys ir mano stalo žaidimų kolekciją, tvirto „taip“ neišgirstumėte. Dėl kelių priežasčių.

Pirma, tai žaidimas, kuris reikalauja ypatingo pasišventimo. Mūsų pažintinė partija, neskaitant pasirengimo, taisyklių aptarimo ir pietų pertraukos, truko penkias valandas. Buvome susitarę praėjus šiam laikui žaidimą stabdyti, nors kaip tik tada, mano nuomone, lentoje prasidėjo tikrasis įdomumas. Taigi norėdami „Twilight Imperium“ partiją sužaisti iki galo, jai turėsite paskirti ne šiaip sau vakarą ar pusdienį, bet ištisą dieną ‒ ir, ko gero, dalį nakties.

Antra, taisyklių ir svarbių detalių gausa reiškia, kad norint žaisti „Twilight Imperium“ reikalinga stalo žaidimų patirtis. Su žmonėmis, kurių žinios apie stalo žaidimus apsiriboja „Alias“ ir „Monopoliu“, į epinę kovą dėl viešpatavimo galaktikoje leistis nebus paprasta. Čia, žinoma, kalbu labai diplomatiškai. Be to, visaverčiam dalyvavimui „Twilight Imperium“ partijoje reikalingas geras anglų kalbos išmanymas. Tai kartais taip pat gali tapti kliuviniu.

Ir vis dėlto, šeštadienio naktį sapnavau žvaigždes, tarp jų skriejančias erdvėlaivių flotiles ir kažkur, už daigybės šviesmečių, intrigas rezgančius nežinomus priešininkus. Keista, bet pabudau šypsodamasis. Ir net nežiūrėjęs į sapnininką, supratau, kad tai ‒ geras ženklas: į „Twilight Imperium“ visatą dar norėsiu sugrįžti.