Kasame giliau: žaidžiame „Thebes“

Ir vėl – apie archeologiją stalo žaidimuose, tik šįsyk – gerokai rimčiau. Jokių nutrūktgalviškų lakstymų po piramides mojuojant ginklais, jokių ant galvų krentančių plytų ar piktų mumijų: metas leistis į bibliotekas, gilinti žinias, o tada – savaitės kasinėjimų mūsų civilizacijos lopšiuose. Pasirodo, ir tai gali būti smagu su stalo žaidimu „Thebes“.

Šiame 2007 m. išleistame stalo žaidime (skirtas 2-4 žaidėjams, vienos partijos trukmė – gera valanda) tampame XX a. pradžios archeologais. Žaidėjai konkuruoja tarpusavyje kasinėdami istorines vietas ir kaupdami radinius. Kiekvienas iš jų įkainotas taškais ‒ suprantama, daugiausiai taškų surinkęs žaidėjas laimi.

Žaidimo lenta. Nuotrauka iš www.boardgamegeek.com

Sakote, valio, varom į Kretą ar Egiptą ir rausiame? Palaukite, viskas ne taip paprasta. Kad istorijos lobių paieškos būtų sėkmingos, pirmiausiai reikia žinoti, kur tiksliai ieškoti. Taigi visų pirma žaidėjams teks sukaupti šiokį tokį žinių bagažą.

Partijos pradžia. Dešinėje matyti kortelės, kurios tą ėjimą
prieinamos žaidėjams. Norint jas pasiimti, teks nuvykti į
atitinkamą miestą ir praleisti tiek laiko, kiek nurodyta kortelėje

Visa tai vyksta judinant savo figūrėlę po žaidimo lentą, vaizduojančią Europos miestus bei penkias kasinėjimų vietas: Graikiją, Kretą, Egiptą, Mesopotamiją ir Palestiną. Sulaukęs eilės, žaidėjas gali perkelti savo figūrėlę iš vieno miesto ar teritorijos į kitą ir ten atlikti vieną iš galimų veiksmų. Labai dažnai į kurį nors miestą vyksime tam, kad pasiimtume jame esančią specialią kortelę, vaizduojančią žinias apie konkrečią vietovę. Kad būtų paprasčiau, tokios kortelės sužymėtos skirtingomis spalvomis: žinios apie Egiptą – geltonas knygas vaizduojančioje kortelėje, žinios apie Kretą – alyvinės ir t.t. Taip pat galima rasti bendrų žinių, tinkamų visiems kasinėjimams, be to – naudingos pagalbos: asistentų, kurie dar labiau pagilina žinias, darbininkų, padedančių kasti, automobilį ar dirižablį, leidžiantį greičiau keliauti po žemėlapį.

Prieš leisdamiesi į archeologines ekspedicijas, žaidėjai privalo
sukaupti žinių apie įvairias radimvietes. Šis žaidėjas jau gana
neblogai pasirengęs kasinėjimams Kretoje (alyvinės kortelės)

Kiekviena kortelė turi savo vertę, išreikštą laiku (!). Kuo vertingesnė kortelė, tuo, paprastai, daugiau laiko reikia, kad ją pasiimtum. Šiame žaidime laikas yra pagrindinis išteklius: vykdamas į reikalingą vietą, imdamas kortelę ar kasinėdamas, žaidėjas leidžia laiką, perstumdamas tai vaizduojantį savo žymeklį pirmyn žaidimo lentoje. Žaidėjui atlikus ėjimą, po jo juda tas, kurio laiko žymeklis – labiausiai atsilikęs. Jeigu ir po šio ėjimo žaidėjas laiko skalėje vis dar paskutinis, jis vėl gali atlikti ėjimą ar net kelis ėjimus iš eilės. Tokiu būdu žaidime atsiranda taktinio planavimo būtinybė ‒ tenka rinktis, ar keliauti didesnius atstumus ir rinkti vertingesnes kortas (bei, ko gero, ilgai laukti kito savo ėjimo), ar judėti greitai, rinkti mažiau vertingas kortas, bet turėti jų daugiau ir atlikti daugiau veiksmų.

Kiekvienas veiksmas užima laiko, tai pažymima laiko
juostoje, kuri matyti kairėje

Diskas, nustatantis turimų žinių
ir galimų radinių santykį.

Žaidėjui nutarus, kad žinių apie kurią nors radavietę jam jau pakanka, galima vykti į kasinėjimų vietą ir leistis į ieškojimus. Tai, neabejotinai, linksmiausia „Tėbų“ dalis. Žaidėjo sukauptos žinios (išreiškiamos knygų simboliais ant turimų kortų) lemia laukiančių kasinėjimų veiksmingumą: kuo daugiau knygų apie, tarkime, Graikiją archeologas perskaitęs, tuo didesnė tikimybė ten rasti ką nors vertinga. Įvertinti žinioms naudojamas specialus diskas: viršutinėje jo skalėje nustatome turimų žinių lygį (t.y. turimų atitinkamos spalvos knygų simbolių skaičių), ir diske matome pasirinkimą: kiek savaičių kasdami, kokį skaičių radinių žetonų galėsime traukti. Ir vėl tenka priimti sprendimą: kasinėti ilgiau ir traukti daugiau, ar pasikliauti savo sėkme ir tikėtis, kad vertingi radiniai pasipils jau per porą savaičių...

Ekspedicija Palestinoje buvo gana sėkminga... 

Nutaręs, kiek laiko nori skirti kasinėjimams, žaidėjas ima tą šalį atitinkantį radinių maišelį, iš kurio nežiūrėdamas traukia žetonus. Kiek tiksliai, lemia turimų žinių lygis ir pasirinktas kasinėjimų laikas. Ant kai kurių žetonų bus pavaizduoti vertingi archeologiniai radiniai, įkainoti taškais. Bet daugelis žetonų bus tušti – nieko vertas smėlis... Baigęs kasinėjimus, radinius žaidėjas pasilieka sau, o tušti žetonai sumetami atgal į maišelį. Vadinasi, archeologui, kuris atvyks vėliau, tikimybė rasti ką nors vertinga vis mažėja.

Žaidimo trukmė ribota – jis trunka dvejus arba trejus metus, t.y. tol, kol visų žaidėjų žymekliai laiko skalėje apkeliauja du arba tris ratus. Tuomet skaičiuojami surinkti taškai ir skelbiamas nugalėtojas.

Taškai žaidime pelnomi ne tik už rastas archeologines vertybes. Papildomi pergalės taškai skiriami žaidėjui, sukaupusiam daugiausiai žinių (kortelių su knygų simboliais) apie vieną ar kitą kasinėjimų regioną. Žaidėjai gali dalyvauti mokslinėse konferencijose ir rinkti jas vaizduojančias korteles. Kuo daugiau jų, tuo didesnė papildomų pergalės taškų suma. Galiausiai, žaidėjams laiks nuo laiko pasitaiko galimybė dalyvauti parodose. Tam būtina turėti įvairių radinių, kuriuos reikės eksponuoti – kiek ir kokių būna parodyta ant parodos kortelės. Belieka su turimais radiniais nuvažiuoti į miestą, kur paroda vyksta, praleisti ten kelias savaites ir pasiimti sau parodos kortelę, už kurią žaidimo galia gaunami papildomi taškai.

Radimvietes vaizduojantys maišeliai. Juose - ir vertingi artefaktai,
ir bevertis smėlis...

Žaidimas „Thebes“ gana patraukliai pristato archeologų veiklą ir pašaukimą – didžiąją laiko dalį čia teks skirti kasinėjimui, bet ne egzotiškose šalyse, o bibliotekose. Žaidimo procesas gana dinamiškas, o taisyklės – paprastos, tad „Tėbai“ puikiai tiks ir pradedantiesiems. Ko čia galėtų pasigesti labiau patyrę žaidėjai, tai, galbūt, didesnės konfrontacijos su kolegomis. Nudžiauti ir panosės geidžiamą knygą ar palikti nusiaubtą (tuščią) radimvietę – tai, praktiškai, ir visi būdai konfrontuoti vieniems su kitais. Galbūt esu sugadintas filmų apie Indianą Džounsą, bet kaip smagu būtų kartais tiesiog įžūliai nušvilpti vertingą radinį tiesiai iš konkurento...

Dar vienas šiek tiek užkliuvęs dalykas – sėkmės svarba žaidime. Ne vieną kartą norėjosi griežti dantimis, kai, nepaisant gausių žinių apie regioną ir ilgo kasinėjimų laiko, pasitaikydavo traukti vieną tuščią žetoną po kito. Sėkmė svarbi ir klajojant po Europos didmiesčius bei kaupiant žinias: čia pasirinkimus dažnai nulemia kortos. Pasitaiko, jog savo ėjimu tenka su liūdesiu konstatuoti, kad dėl prastos kortų pasiūlos nieko vertinga negali nuveikti. Tuo tarpu oponentui sulaukus savo eilės, vertingos ir lengvai pasiimamos kortos pasipila viena po kitos.

Ir vis dėlto, nors nesu archeologijos žinovas, manau, kad šioje garbingoje veikloje sėkmė taip pat lemia nemažai. Tad visiškai priimu ją ir žaidime, juolab, kad kiekvienos partijos metu azartas ir įtampa neapleidžia iki paskutinės akimirkos. „Tėbus“ rekomenduoju visiems, ieškantiems smagaus, pernelyg neįpareigojančio, bet įdomia tema pasižyminčio ir puikiai pagaminto stalo žaidimo visai šeimai.

5 S įvertinimas:

• Strategija: 3 iš 5
• Sėkmė: 4 iš 5
• Socialumas: 3 iš 5
• Sudėtingumas: 2 iš 5
• Smagumas: 4 iš 5 

Aplenkti mumiją, išvengti plytos, pavogti lobį – žaidžiame „The Adventurers: The Pyramid of Horus“

Kiek man žinoma, toks elgesys nieko bendra neturi su tikrąja archeologija. Bet, ei, – kas žiūrėtų „Indiana Džounsą“, jeigu jis visą filmą žarstytų dulkes kastuvėliu, užuot atlikęs nutrūktgalviškus triukus ir švaistęsis bizūnu? Būtent į tokią, nuotykių ir pavojų kupiną relikvijų paiešką, kviečia pasinerti stalo žaidimas „The Adventurers: The Pyramid of Horus“. Čia tampame vienu iš bebaimių nuotykių ieškotojų, tiriančių (ar gal tiksliau siaubiančių) neseniai atrastą piramidę Egipte. Joje tyko piktos mumijos, plėšrūs krokodilai, gyvatės ir skorpionai... tačiau ir laukia vertingi lobiai. Daugiausiai jų (kartu su sveiku kailiu) išnešęs žaidėjas tampa nugalėtoju.

„The Adventurers: The Pyramid of Horus“ yra greitas, paprastas ir smagus žaidimas, kuriame žaidėjai lenktyniauja su laiku: žaidėjų valdomi personažai tyrinėja piramidę ir bando atrasti joje slypinčias relikvijas, tačiau laikas sparčiai senka. Piramidė pamažu byra ir niekas negali tiksliai žinoti, kada išėjimas iš jos bus užverstas. Taigi laiku pasitraukęs, tegu ir su mažesniu grobiu, čia laimi prieš tą, kuris apsikrovęs radiniais, bet lieka įkalintas amžiams...

Žaidimo lenta vaizduoja ką tik atrastą piramidę ir jos patalpas.
Kiekvienoje - vis vertingesni lobiai ir vis kitokie pavojai...

Žaidimą gali žaisti nuo dviejų iki šešių žaidėjų. Kiekvienas išsirenka po savo personažą – tyrinėtoją, besileisiantį į piramidę. Personažai pasižymi ypatingomis savybėmis – specialiais veiksmais, kuriuos šie gali atlikti vieną vienintelį kartą per žaidimą. Šie gebėjimai skirtingi ir laiku juos panaudojus galima sau gerokai padėti, tačiau personažai, galima teigti, yra lygiaverčiai.

Trys iš aštuonių personažų. Kiekvieną vaizduoja puikiai pa-
gaminta figūrėlė.

Žaidimo lenta suskirstyta į kelias piramidės patalpas. Visose jose galima ieškoti relikvijų, įkainotų taškais. Suprantama, patys vertingiausi artefaktai slypi gilesnėse patalpose. Šiokių tokių niekučių galima rasti ir prie pat įėjimo – beje, „prieškambarį“ verta patyrinėti ir dėl to, kad jame galima aptikti kitų tyrinėtojams praverčiančių daiktų, tokių kaip laužtuvai ir apsauginiai amuletai, priešnuodžiai ir vaistinėlės.

Žaidimas vyksta ėjimais, kurių metu atliekami keli veiksmai. Visų pirma, žaidėjai suskaičiuoja, kiek daiktų nešasi ir kiek sužeisti yra jų personažai. Visus daiktus ir sužeidimus vaizduoja kortelės, tad skaičiuoti lengva: kuo daugiau kortelių, tuo labiau apkrautas yra žaidėjas. Tuomet metami penki žaidimo kauliukai – metimo rezultatai lemia, kiek personažai tą ėjimą galės atlikti veiksmų. Kuo daugiau apsikrovęs (radiniais ir sužalojimais) personažas, tuo, tikėtina, lėčiau jis judės. Taigi kartais verta atsikratyti mažiau vertingo grobio tam, kad pabėgtum su gerokai brangesniais radiniais... arba pabėgtum iš viso.

Sužinoję, kiek veiksmų turės šį ėjimą, žaidėjai vienas po kito juos visus atlieka. Už vieną veiksmo tašką galima perkelti tyrinėtojo figūrėlę į gretimą laukelį arba ieškoti relikvijų tame laukelyje, kur žaidėjas šiuo metu stovi. Kiekviena tyrinėjama patalpa turi savo kortelių malką, iš kurios ir traukiama kortelė. Nelygu, kokia patalpa, kortelėje gali būti relikvija ar koks kitas vertingas daiktas arba... gyvatės, skorpiono ar krokodilo įkandimas. Vienaip ar kitaip, kortelė atitenka žaidėjui. Tik šit, jei vardan didesnės veiksmų laisvės relikviją galima pamesti, tai žaizdą teks „neštis“ iki žaidimo pabaigos – nebent pavyks rasti atitinkamą vaistinėlę ar priešnuodį ir sužeidimą išsigydyti.

Verčiant korteles galima rasti vertingų relikvijų...
arba problemų.

Ypatingos vertės relikvijos slypi sarkofaguose palei vidinę piramidės sieną. Tik ši teritorija – ypač pavojinga, mat čia patruliuoja piktos mumijos. Paėjus žaidėjams, judinamos mumijų figūrėlės. Jeigu jos praeina pro laukelį, kuriame stovi tyrinėtojas, šis gauna ypatingą sužeidimą – mumijos prisilietimą, kurio neišgydys jokie vaistai ir priešnuodžiai.

Bet surizikuoti ir pamėginti išvengti mumijų verta – tiek dėl sarkofaguose gulinčių relikvijų, tiek dėl ypatingų lobių, įvairias dievybes vaizduojančių statulėlių, glūdinčių piramidės navose. Tiesa, kad jas išsineštų, žaidėjams pirmiausiai teks atrakinti slaptavietę ir kauliukais išridenti tam tikrą akių kombinaciją. Kuo vertingesnė statula, tuo sudėtingesnis metimas reikalingas. Tačiau, jei pasiseka, žaidėjas žengia svarų žingsnį link pergalės – šios statulėlės, skaičiuojant taškais, yra patys vertingiausi radiniai piramidėje.

Piramidėje patruliuoja piktos mumijos

Tiesa, išsigabenti dievybės statulėlę nėra taip paprasta. Dievybė „prakeikia“ ją išniekinusį žaidėją, dėl ko gerokai padidėja tikimybė, kad jis kiekvieną ėjimą turės dar mažiau veiksmų, taigi ir judės lėčiau... kol nešis su savimi statulėlę. O greitis, kaip minėjau, svarbus – kiekvieno ėjimo pabaigoje nuo piramidės nukrenta po akmeninį bloką, užtveriantį po vieną lentos laukelį. Jeigu nukritus blokui uždaromas išėjimas iš piramidės, visi joje likę žaidėjai palaidojami amžiams – kad ir kiek lobių turėjo, jie nespėjo jų išsinešti. Taigi žaidime dažnai teks įvertinti, ar jau bėgti link išėjimo, ar surizikuoti ir pabandyti paieškoti dar vienos kitos relikvijos.

Penkios skirtingos dievybės. Tiesa, pagrobti ir išsinešti vertingas
jų statulėles - ne taip jau paprasta.

„The Adventurers: Pyramid of Horus“ yra greitai išmokstamas ir nesudėtingas žaidimas. Kaip jau supratote, čia labai daug lemia sėkmė – išridenti kauliukai, traukiamos kortelės, atsitiktinai nustatomas laukelis, kuriame nukris akmeninis blokas... Todėl žaidėjai, kurie labiausiai vertina mąstymą ir strategijų kūrimą, gali šiek tiek suirzti – strategijos tampa nieko vertos, kai ant tyrinėtojui ant galvos nukrenta plyta ar besikapstant po smėlį keliskart iš eilės įgelia skorpionai. Ir vis dėto, žaidime yra, ką apsvarstyti – ar nedelsiant pulti į piramidės gelmes, ar pirmiau pasikapstyti prieangyje ir apsirūpinti įranga, praversiančia vėliau, susidūrus su pavojais. Svarbu sekti, kiek ir kokių kortelių jau pasirodė žaidime. Ir ypač svarbu tinkamai pasirinkti metą, kada trauktis iš piramidės.

Kiekvieno ėjimo pabaigoje nuo lubų krenta akmeniniai blokai.
Į kurį lentos laukelį jie nukris, lemia atsitiktinumas.
Kartais - tiesiai ten, kur jau stovi neatsargus tyrinėtojas..

Įdomu ir tai, kad tyrėjų randami artefaktai priklauso vienai iš penkių dievybių. Kuo įvairesnėms dievybėms priklausančių relikvijų žaidėjas išsigabena, tuo daugiau papildomų taškų jis uždirba žaidimo gale. Taigi kaip prisigrobti kuo įvairesnių relikvijų – dar vienas reikšmingas taktinis sprendimas, kurį teks priimti žaidime.

2011 m. pasirodęs „The Pyramid of Horus“ yra jau antrasis „The Adventurers“ serijos stalo žaidimas, portale „BoardGameGeek“ vertinamas gerokai geresniais balais negu jo pirmtakas, „The Temple of Chac“. Pastarojo dar neišbandžiau, tad nesiimu lyginti, bet „The Pyramid of Horus“ paliko tikrai gerą įspūdį. Puikios iliustracijos ir pagaminimo kokybė (leidėjo „Fantasy Flight Games“ pavadinimas nieko kito ir neleidžia tikėtis), sklandi ir dinamiška žaidimo eiga, paprastos ir aiškios taisyklės – visa tai reiškia, kad „The Adventurers: Pyramid of Horus“ yra geras stalo žaidimas visai šeimai ar neįpareigojančiai, trumpai partijai laisvalaikiu. 

Ši pramoga puikiai tinka pradedantiesiems žaidėjams, bet ir labiau patyrę čia nenuobodžiaus. Tiesą sakant, sunku likti abejingam, kai kuprinę spaudžia relikvijos, bet į atlapus kimba mumija, o dar ir plyta ant galvos krenta...

„5 S” įvertinimas:

• Strategija: 2 iš 5
• Sėkmė: 4 iš 5
• Socialumas: 3 iš 5
• Sudėtingumas: 2 iš 5
• Smagumas: 3 iš 5