Ir vėl – apie archeologiją stalo žaidimuose, tik šįsyk –
gerokai rimčiau. Jokių nutrūktgalviškų lakstymų po piramides mojuojant
ginklais, jokių ant galvų krentančių plytų ar piktų mumijų: metas leistis į
bibliotekas, gilinti žinias, o tada – savaitės kasinėjimų mūsų civilizacijos
lopšiuose. Pasirodo, ir tai gali būti smagu su stalo žaidimu „Thebes“.
Šiame 2007 m. išleistame stalo žaidime
(skirtas 2-4 žaidėjams,
vienos partijos trukmė – gera valanda) tampame XX a. pradžios archeologais.
Žaidėjai konkuruoja tarpusavyje kasinėdami istorines vietas ir kaupdami
radinius. Kiekvienas iš jų įkainotas taškais ‒ suprantama, daugiausiai taškų
surinkęs žaidėjas laimi.
 |
| Žaidimo lenta. Nuotrauka iš www.boardgamegeek.com |
Sakote, valio, varom į Kretą ar Egiptą ir rausiame?
Palaukite, viskas ne taip paprasta. Kad istorijos lobių paieškos būtų
sėkmingos, pirmiausiai reikia žinoti, kur tiksliai ieškoti. Taigi visų pirma
žaidėjams teks sukaupti šiokį tokį žinių bagažą.
 |
| Partijos pradžia. Dešinėje matyti kortelės, kurios tą ėjimą prieinamos žaidėjams. Norint jas pasiimti, teks nuvykti į atitinkamą miestą ir praleisti tiek laiko, kiek nurodyta kortelėje |
Visa tai vyksta judinant savo figūrėlę po žaidimo lentą,
vaizduojančią Europos miestus bei penkias kasinėjimų vietas: Graikiją, Kretą,
Egiptą, Mesopotamiją ir Palestiną. Sulaukęs eilės, žaidėjas gali perkelti savo
figūrėlę iš vieno miesto ar teritorijos į kitą ir ten atlikti vieną iš galimų
veiksmų. Labai dažnai į kurį nors miestą vyksime tam, kad pasiimtume jame
esančią specialią kortelę, vaizduojančią žinias apie konkrečią vietovę. Kad
būtų paprasčiau, tokios kortelės sužymėtos skirtingomis spalvomis: žinios apie
Egiptą – geltonas knygas vaizduojančioje kortelėje, žinios apie Kretą – alyvinės
ir t.t. Taip pat galima rasti bendrų žinių, tinkamų visiems kasinėjimams, be to
– naudingos pagalbos: asistentų, kurie dar labiau pagilina žinias, darbininkų,
padedančių kasti, automobilį ar dirižablį, leidžiantį greičiau keliauti po
žemėlapį.
 |
| Prieš leisdamiesi į archeologines ekspedicijas, žaidėjai privalo sukaupti žinių apie įvairias radimvietes. Šis žaidėjas jau gana neblogai pasirengęs kasinėjimams Kretoje (alyvinės kortelės) |
Kiekviena kortelė turi savo vertę, išreikštą laiku (!). Kuo vertingesnė kortelė, tuo,
paprastai, daugiau laiko reikia, kad ją pasiimtum. Šiame žaidime laikas yra
pagrindinis išteklius: vykdamas į reikalingą vietą, imdamas kortelę ar
kasinėdamas, žaidėjas leidžia laiką, perstumdamas tai vaizduojantį savo žymeklį
pirmyn žaidimo lentoje. Žaidėjui atlikus ėjimą, po jo juda tas, kurio laiko
žymeklis – labiausiai atsilikęs. Jeigu ir po šio ėjimo žaidėjas laiko skalėje
vis dar paskutinis, jis vėl gali atlikti ėjimą ar net kelis ėjimus iš eilės.
Tokiu būdu žaidime atsiranda taktinio planavimo būtinybė ‒ tenka rinktis, ar
keliauti didesnius atstumus ir rinkti vertingesnes kortas (bei, ko gero, ilgai
laukti kito savo ėjimo), ar judėti greitai, rinkti mažiau vertingas kortas, bet
turėti jų daugiau ir atlikti daugiau veiksmų.
 |
| Kiekvienas veiksmas užima laiko, tai pažymima laiko juostoje, kuri matyti kairėje |
 |
| Diskas, nustatantis turimų žinių ir galimų radinių santykį. |
Žaidėjui nutarus, kad žinių apie kurią nors radavietę jam
jau pakanka, galima vykti į kasinėjimų vietą ir leistis į ieškojimus. Tai,
neabejotinai, linksmiausia „Tėbų“ dalis. Žaidėjo sukauptos žinios (išreiškiamos
knygų simboliais ant turimų kortų) lemia laukiančių kasinėjimų veiksmingumą:
kuo daugiau knygų apie, tarkime, Graikiją archeologas perskaitęs, tuo didesnė
tikimybė ten rasti ką nors vertinga. Įvertinti žinioms naudojamas specialus
diskas: viršutinėje jo skalėje nustatome turimų žinių lygį (t.y. turimų
atitinkamos spalvos knygų simbolių skaičių), ir diske matome pasirinkimą: kiek
savaičių kasdami, kokį skaičių radinių žetonų galėsime traukti. Ir vėl tenka
priimti sprendimą: kasinėti ilgiau ir traukti daugiau, ar pasikliauti savo
sėkme ir tikėtis, kad vertingi radiniai pasipils jau per porą savaičių...
 |
| Ekspedicija Palestinoje buvo gana sėkminga... |
Nutaręs, kiek laiko nori skirti kasinėjimams, žaidėjas ima tą
šalį atitinkantį radinių maišelį, iš kurio nežiūrėdamas traukia žetonus. Kiek
tiksliai, lemia turimų žinių lygis ir pasirinktas kasinėjimų laikas. Ant kai
kurių žetonų bus pavaizduoti vertingi archeologiniai radiniai, įkainoti
taškais. Bet daugelis žetonų bus tušti – nieko vertas smėlis... Baigęs
kasinėjimus, radinius žaidėjas pasilieka sau, o tušti žetonai sumetami atgal į
maišelį. Vadinasi, archeologui, kuris atvyks vėliau, tikimybė rasti ką nors
vertinga vis mažėja.
Žaidimo trukmė ribota – jis trunka dvejus arba trejus metus,
t.y. tol, kol visų žaidėjų žymekliai laiko skalėje apkeliauja du arba tris
ratus. Tuomet skaičiuojami surinkti taškai ir skelbiamas nugalėtojas.
Taškai žaidime pelnomi ne tik už rastas archeologines
vertybes. Papildomi pergalės taškai skiriami žaidėjui, sukaupusiam daugiausiai
žinių (kortelių su knygų simboliais) apie vieną ar kitą kasinėjimų regioną.
Žaidėjai gali dalyvauti mokslinėse konferencijose ir rinkti jas vaizduojančias
korteles. Kuo daugiau jų, tuo didesnė papildomų pergalės taškų suma.
Galiausiai, žaidėjams laiks nuo laiko pasitaiko galimybė dalyvauti parodose. Tam
būtina turėti įvairių radinių, kuriuos reikės eksponuoti – kiek ir kokių būna
parodyta ant parodos kortelės. Belieka su turimais radiniais nuvažiuoti į
miestą, kur paroda vyksta, praleisti ten kelias savaites ir pasiimti sau
parodos kortelę, už kurią žaidimo galia gaunami papildomi taškai.
 |
| Radimvietes vaizduojantys maišeliai. Juose - ir vertingi artefaktai, ir bevertis smėlis... |
Žaidimas „Thebes“ gana patraukliai pristato archeologų
veiklą ir pašaukimą – didžiąją laiko dalį čia teks skirti kasinėjimui, bet ne
egzotiškose šalyse, o bibliotekose. Žaidimo procesas gana dinamiškas, o
taisyklės – paprastos, tad „Tėbai“ puikiai tiks ir pradedantiesiems. Ko čia
galėtų pasigesti labiau patyrę žaidėjai, tai, galbūt, didesnės konfrontacijos
su kolegomis. Nudžiauti ir panosės geidžiamą knygą ar palikti nusiaubtą
(tuščią) radimvietę – tai, praktiškai, ir visi būdai konfrontuoti vieniems su
kitais. Galbūt esu sugadintas filmų apie Indianą Džounsą, bet kaip smagu būtų
kartais tiesiog įžūliai nušvilpti vertingą radinį tiesiai iš konkurento...
Dar vienas šiek tiek užkliuvęs dalykas – sėkmės svarba
žaidime. Ne vieną kartą norėjosi griežti dantimis, kai, nepaisant gausių žinių
apie regioną ir ilgo kasinėjimų laiko, pasitaikydavo traukti vieną tuščią
žetoną po kito. Sėkmė svarbi ir klajojant po Europos didmiesčius bei kaupiant
žinias: čia pasirinkimus dažnai nulemia kortos. Pasitaiko, jog savo ėjimu tenka
su liūdesiu konstatuoti, kad dėl prastos kortų pasiūlos nieko vertinga negali
nuveikti. Tuo tarpu oponentui sulaukus savo eilės, vertingos ir lengvai
pasiimamos kortos pasipila viena po kitos.
Ir vis dėlto, nors nesu archeologijos žinovas, manau, kad
šioje garbingoje veikloje sėkmė taip pat lemia nemažai. Tad visiškai priimu ją
ir žaidime, juolab, kad kiekvienos partijos metu azartas ir įtampa neapleidžia
iki paskutinės akimirkos. „Tėbus“ rekomenduoju visiems, ieškantiems smagaus,
pernelyg neįpareigojančio, bet įdomia tema pasižyminčio ir puikiai pagaminto stalo
žaidimo visai šeimai.
5 S įvertinimas:
- Strategija: 3 iš 5
- Sėkmė: 4 iš 5
- Socialumas: 3 iš 5
- Sudėtingumas: 2 iš 5
- Smagumas: 4 iš 5
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą