2013 m. rugpjūčio 25 d., sekmadienis

Stalo žaidimai ir stereotipai


Ne, taip blogai, kaip pavaizdavau plakate, gal ir nėra. Bet iš tiesų, bendraudamas su aplinkiniais apie savo hobį, kartais susiduriu su įdomiomis nuomonėmis ir stereotipais. Pavyzdžiui:

  •  Aa, tai jūs žaidžiate „Monoplį“! Na, taip, yra tekę jį žaisti. Bet su visa derama pagarba klasikai, iš „Monopolio“ spręsti apie stalo žaidimų pasaulį tai tas pat, kas vežimą prilyginti automobiliui – vien dėl to, kad ir tas, ir kitas turi keturis ratus. Žaidimų yra tūkstančiai. Įvairiausiomis temomis, skirtingiems pomėgiams ir amžiaus grupėms. Kai kurie puikiai tinka paįvairinti vakarėliui su draugais, prie kitų tenka pasėdėti ir gerą pusdienį ar visą dieną. Vieni gali būti paprastesni ir už „Monopolį“, o kiti privers taip įtempti smegenis, kad net kaukolė braškės. Taigi žvelkite giliau.
  •  Tai kiek pinigų pralošiate per vakarą?“ Nė kiek, tiesą sakant. Nors daugelis žaidimų labai azartiški, nesu girdėjęs, kad kas juos žaistų iš pinigų. Galimybė pergudrauti varžovą, kurti ir įgyvendinti strategijas, pabendrauti su bendraminčiais ir tiesiog smagiai praleisti laiką ‒ štai pagrindinis stalo žaidimų „atlygis“.
  •  Kada tu suaugsi?“ Keblus klausimas – iš tiesų, laikau save pakankamai suaugusiu. Be to, nemaža dalis stalo žaidimų yra skirta toli gražu ne vaikams. Daugelyje jų modeliuojamos gyvenimo situacijos, kurias supranta tik suaugusieji. Kita vertus, didelė dalis žaidimų pasižymi gana sudėtingomis taisyklėmis ir reikalauja nemažai gebėjimų, kuriuos mažieji dar tik ugdo.
  •  Et, betgi čia viskas apie fantastiką...“ Nors dalies žaidimų veiksmas iš tiesų vyksta išgalvotuose, fantastiniuose pasauliuose, netrūksta ir tokių, kurių siužetas paremtas tikrais įvykiais, leidžia pagilinti istorines žinias ar suvokimą apie mus supantį pasaulį. Prašote įrodymų? Pasižiūrėkite į portalo „BoardGameGeek“ žaidimų topą – jame karaliaujantis „Twilight Struggle“ žaidėjus perkelia į Šaltojo karo laikotarpį ir apima daugelį svarbiausių praėjusio šimtmečio istorinių įvykių. Net jei žaidimo tema man kartais ir neatrodo įdomi ar priimtina, aš paprastai stengiuosi pažvelgti giliau: bet kokią fantazija juk paprastai įkvepia tai, kas vyksta mūsų pasaulyje.
  •  „Laiko švaistymas!..“ Prie šios temos, ko gero, teks grįžti ne kartą. Arba ne, nes šia tema yra prirašyta begalės straipsnių ir mokslinių darbų. Žaidimai turi neįtikėtiną ugdomąją vertę: jie padeda lavinti vaizduotę, gebėjimą prognozuoti, kurti ir įgyvendinti planus, lavinti socialinius įgūdžius ‒ šį privalumų sąrašą galima tęsti ir tęsti. Žaidimo ir simuliacijos metodas plačiai naudojamas organizacijoms ugdyti – pagalvokite apie, pvz., karinius mokymus ir pabandykite pasakykti kariškiams, kad pratybose jie švaisto laiką!..

 O su kokiomis klišėmis jūs esate susidūrę? Pasidalinkite patirtimi

2013 m. rugpjūčio 24 d., šeštadienis

Keisti graužikai ir irzlūs turistai: „Burrows“

Iliustracija iš http://boardgamegeek.com/image/650564/burrows
Kaip toli sutiktumėte važiuoti, kad pamatytumėte... sterblinę žiurkę? O jeigu tai ypatinga sterblinė žiurkė – tarkime, oranžinės, violetinės ar raudonos spalvos? Vis tiek ne? Ką gi, jūs – išimtis, nes stalo žaidime „Burrows“ susiduriame su miniomis kvaištelėjusių turistų, kurie atvyksta į atokią fermą būtent norėdami išvysti unikalią įvairiaspalvių graužikų populiaciją.

Šiame žaidime jūs įsikūnijate į šių žiurkių augintojus miestelyje Gopher Gulch (suprask, „Sūslikų tarpeklis“) ir darote viską, kad jūsų mylimi graužikai jaustųsi patogiai, neperbėgtų į kaimyno sklypą, o atvykus šurmuliuojančių turistų autobusui, teiktųsi išlysti iš urvelių ir jiems pasirodyti. Priešingu atveju, lankytojai jūsų ferma nusivils, o nepatenkinti turistai reiškia jūsų verslo nesėkmę...

Skamba keistokai? Taip ir yra – stalo žaidimas „Burrows“ (kompanija „Z-Man Games“, 2010 m.) gana savotiškas, tačiau ir labai smagus. Jo tikslas – vystyti požeminių tunelių sistemą savo augintiniams. Ir ne bet kaip, tačiau turint tikslą – įrengti patį patraukliausią (ilgiausią) tunelį, kuriame norėtų gyventi ryškiaspalvis žvėrelis. Žaidėjai – „Burrows“ gali žaisti nuo 2 iki 5 asmenų – paeiliui ima iš bendros krūvos ir deda ant stalo korteles, vaizduojančias požeminių urvelių atkarpas.

Užbaigę statyti tunelį, kurio abiejuose galuose yra po morką, ropę ar ridiką, įvertinate urvo ilgį. Jūsų graužikai mėgsta gyventi plačiai: jeigu naujasis tunelis yra ilgesnis negu tas, kuriame iki šiol gyveno atitinkamos spalvos graužikas (jau galėjote atspėti – oranžiniai žiurkėnai minta morkomis, raudoni – ridikais, o violetiniai, aišku, violetinėmis ropėmis. Neklausinėkite...), perkeliate jį į naują, erdvesnį urvą. Jeigu tokios spalvos žiurkiūkščio savo sklype iki šiol neturėjote, o jūsų naujasis urvas yra ilgesnis už kaimyno, galite persivilioti jo graužiką į savo sklypą. Pasirodo, lietuviški kaimynų meilės dėsniai galioja ir graužikų fermose.
Nuotrauka iš http://cf.geekdo-images.com/images/pic1298629_md.jpg


O dabar – smagioji dalis. Laiks nuo laiko į jūsų fermas atvyks turistai, trokštantys išvysti vienos ar kitos spalvos sterblinę žiurkę. Jeigu kaip tik jos savo sklype neturite, sulauksite nusiskundimų, išreikštų nepatenkintų turistų veideliais. Pasibaigus turistiniam sezonui, t.y. žaidėjams išsidalijus visus nusiskundimus, skaičiuojami taškai. Tas, kuris sugebėjo nuvilti mažiausiai turistų, ir tampa žaidimo nugalėtoju!

Burrows” iš pirmo žvilgsnio atrodo itin paprastas žaidimas – jo taisyklės telpa į kelis puslapius (už ką dažnai reiškiu didžiausias simpatijas kompanijai „Z-Man Games“), jas išsiaiškinti ir pradėti žaisti pakanka kelių minučių. Tačiau žaidimui įsibėgėjus prie stalo ima tvyroti nemažai įtampos. Čia būtinas geras planavimas ir gebėjimas įvertinti daugybę aplinkybių: savo ir kaimynų urvų sistemas, galimybes plėstis, tinkamu laiku nuvilioti tinkamą žiurkėną iš kaimyno sklypo, kad atvykę turistai nenusiviltų. Ir kai tik imsite galvoti, kad jūsų graužikai saugūs ir niekur nepabėgs, konkurentas staiga užbaigs neįtikėtino ilgumo tunelį, persiviliodamas jūsų puoselėtą sūsliką kaip tik prieš atvažiuojant turistiniam autobusui...

Gerą įspūdį paliko kiek kvėštelėjusi žaidimo tema bei strategija – žaisdami „Burrows“ daugelis tikrai turės, apie ką pagalvoti. Žaidimas labai dinamiškas ir vyksta gana sparčiai, viena partija trunka 30 – 45 minutes. Taigi jei ieškote linksmos ir paprastos pramogos visai šeimai ar norite „apšilti“ prieš sudėtingesnio žaidimo partiją, pabandykite pasiknaisioti su „Burrows“.

„5 S” įvertinimas:
  •  Strategija: 3 iš 5
  •  Sėkmė: 3 iš 5
  •  Socialumas: 2 iš 5
  •  Sudėtingumas: 2 iš 5
  • Smagumas: 4 iš 5 


2013 m. rugpjūčio 15 d., ketvirtadienis

Alkani, pikti, (ne)mirę: „Last Night on Earth“


Jūs sužeistas ir mirtinai išsigandęs. Šlubčiodamas perbėgate gatvę, pečiu atlapojate pašiūrės duris. Drebančiose rankose laikote pistoletą ir žibintuvėlį. Atrodo, ramu. Ir... bingo! Kitame pastato kampe riogso bakas. Prislenkate artyn – bake yra kuro. Galėsite jį supilti į aptiktą sunkvežimį ir dingti iš šio košmariško miesto. Grįžtate prie durų: o ne, jos užsitrenkė!.. Staiga pasigirsta dūžtančių stiklų triukšmas –riaumodami ir stenėdami „brrraiiiinz…” (lietuviškai turbūt būtų „smegenaiii“) į pašiūrę įgriūva zombiai. Esate užspeistas. Pakeliate ginklą lemiamai kovai. Spaudžiate gaiduką. Tačiau iš jo pasigirsta tik nieko gero nežadantis „klik”…

Pažįstama situacija? Kuo puikiausiai – atsakytų visi filmų apie zombius gerbėjai. Bet stalo žaidimas „Last Night on Earth“ (bendrovė „Flying Frog Productions“, 2007 m.) yra skirtas ne tik jiems, tačiau kiekvienam, mėgstančiam pavojingus nuotykius bei šiek tiek šiurpo. Žaidimo istorija paprasta: nedidelį miestelį nakčia netikėtai užplūsta žmogienos alkstančių zombių orda. Likę gyvi žmonės išsigelbėti turi laiko iki ryto. Ką konkrečiai reikės padaryti, lemia pasirinktas žaidimo scenarijus. Galbūt gyviesiems teks ieškoti automobilio raktelių ir kuro, kad galėtų pabėgti iš miestelio, galbūt sprogdinti landas, per kurias atkėblina zombiai, o gal išgelbėti kitus likusius gyvus miestelio gyventojus...

Iliustracija iš http://www.flyingfrog.net/lastnightonearth/
Ne visų žaidėjų tikslai vienodi – vienas arba du iš jų („Last Nigth on Earth“ gali žaisti 2- 6 žaidėjai) valdys zombius ir bandys padaryti viską, kad gyviesiems nepasisektų. Likę žaidėjai kontroliuoja žmones, žaidimo herojus, iš kurių kiekvienas pasižymi tam tikromis stiprybėmis bei trūkumais. Kad įveiktų nemirėlių gaujas ir nugalėtų žaidime, „gyviesiems“ teks dirbti kaip darniai komandai.

Žaidimas žavi taisyklių paprastumu – taisykles naujiems žaidėjams galima paaiškinti per kelias-keliolika minučių, ‒ o tuo pačiu yra labai smagus. Čia galite susidurti su visomis įmanomomis filmų apie zombius klišėmis – pavyzdžiui, nemirėlio įkastas personažas gali pasijusti „keistai“... dar vienas įkandimas, ir jis arba ji virs zombiu. Arba herojai netinkamiausiu metu susiginčija tarpusavyje ir praleidžia ėjimą aiškindamiesi santykius, nebodami šalimais zujančių gyvų lavonų. Arba – ypač smagus pokštas – tame pačiame langelyje esantys du personažai, vyras ir moteris, staiga gali sumąstyti, jog tai galbūt jų paskutinė naktis žemėje ir... praleisti ėjimą užmiršę aplink juos šliaužiojančias baisybes.

Visa tai vyksta traukiant ir panaudojant specialias žaidimo korteles (yra atskiros kaladės zombiams ir herojams) bei ridenant kauliukus. Ėjimą visuomet pradeda miruolius valdantys žaidėjai. Kauliukų metimu išaiškinama, ar ėjimui baigiantis, miestelyje pasirodys daugiau gyvų lavonų. Kuo daugiau zombių herojai išnaikina, tuo didesnė tikimybė, kad jų vėl privis. Tuomet judinamos zombių figūrėlės – skirtingai nei gyvieji, nemirėliai juda lėtai, tačiau gali pralįsti pro langus, kanalizacijos vamzdžius, įgriūti pro lubas – žodžiu, keliauti kiaurai pastatų sienas. Jeigu zombiui paėjus jo langelyje yra herojus, šiedu privalo susikauti – gyvasis lavonas būtinai bandys atsikąsti personažo... Kautynių baigtis sprendžiama ridenant kauliukus, tačiau rezultatą gali nulemti ir ypatingos kortos, kurių, tikėtina, tiek zombių, tiek gyvųjų žaidėjai turės savo rankose.

Pajudėjus miruoliams, ateina eilė personažams. Tiesa, jų nedaugėja – netekę kelių herojų, už žmones žaidžiantys žaidėjai paprastai pralaimi, taigi kiekviena netektis būna tragiška bei skausminga. Gyvieji gali judėti greičiau ‒ per tiek langelių, kiek išridena akių kauliuku. Užuot ėję, pastatuose esantys žmonės gali ieškoti vertingų daiktų ir traukti kortą iš herojų kaladės. Tokiu būdu pasiseka rasti tiek pergalei pasiekti būtinų dalykų (kaip antai, automobilio rakteliai), tiek kitokių gėrybių, pvz., ginklų – pradedant šakėmis ar beisbolo lazda, baigiant šautuvu, dinamitu ar grandininiu pjūklu. Herojai gali bandyti zombius nukauti kulkomis ar artimoje kovoje, jeigu personažas ėjimą užbaigia langelyje, kuriame yra gyvųjų lavonų.

Atskiro paminėjimo verta „Last Nigth on Earth“ pagaminimo kokybė – kiekvieną personažą vaizduoja unikali plastikinė figūrėlė, visa krūva jų skirta ir zombiams. Taigi žaidimas labai vizualus, o kiti komponentai – kortos, žymekliai, specialios kortelės ir lenta – taip pat aukštos kokybės ir tarnaus ilgai. Tai svarbu, nes žaidimą greičiausiai norėsis žaisti dar ir dar kartą. Ir ne tik todėl, kad žaidimo lenta sudaryta iš kintamų dalių, tad miestelis kaskart atrodys vis kitaip.
Žaidimo lenta. Nuotrauka iš www.boardgamegeek.com

Dar viena smagi detalė – dėžėje rasite ir CD su specialia muzika šiurpiai žaidimo atmosferai sukurti. Tiesa, man garso takelis nepasirodė itin vykęs (geriau pabandykite „Youtube“ susirasti „zombie movies soundrack“), tačiau tai žaidimo vertės toli gražu nesumenkina.

„Last Night on Earth“ gali pasirodyti kiek mažiau priimtinas žaidėjams, kurie vertina strateginį planavimą: čia, kaip ir „tikrame“ gyvenime su zombiais, daug ką lemia akla sėkmė – išridenti kauliukai bei ištrauktos kortos. Tačiau tiek herojus, tiek nemirėlius valdantys žaidėjai tikrai turės apie pagalvoti (ar šią kortą sužaisti dabar, ar vėliau? Kaip išdėstyti zombius, kad herojai nuo jų nepaspruktų? Ar personažui dar bandyti kuistis pastate ir ieškoti daiktų, ar jau bėgti į saugesnę vietą? Ir t.t., ir pan.). Žaidimas gali užkliūti ir tiems, kurie labiau vertina bendradarbiavimą, o ne konfrontaciją tarp žaidėjų. Sakau iš patirties: po kelių ėjimų zombius valdančio (-ų) žaidėjo (-ų) visi kiti ima nekęsti. Šniurkšt... why nobody loves walking hungry evil dead?..

Na bet tačiau, atmetus šias smulkmenas, jeigu esate filmų apie zombius gerbėjai arba tiesiog norite praleisti smagų, kraupių netikėtumų kupiną vakarą (kuriam pradėti nereikės valandų valandas aiškintis taisyklių), būtinai išbandykite „Last Night on Earth“.

„5 S” įvertinimas:
  • ·       Strategija: 2 iš 5
  • ·         Sėkmė: 4 iš 5
  • ·         Socialumas: 3 iš 5
  • ·         Sudėtingumas: 3 iš 5
  • ·         Smagumas: 5 iš 5


Vidurkis: 3,4 

Apie ką čia?

Seniai brandinau mintį sukurti tinklaraštuką apie vieną smagiausių mano hobių: stalo žaidimus. Ką gi, metas  šią mintį realizuoti - sveiki atvykę į tinklaraštį "Kauliukai"! 

Čia skelbsiu žaidimų apžvalgas ir kitus su šiuo hobiu susijusius (o kartais - nelabai) dalykus. Domiuosi ne tik stalo, bet ir miniatiūrų žaidimais, taigi kartkartėmis įkišiu trigrašį ir apie tai.

Keli žodžiai apie žaidimų vertinimo sistemą: balus žaidimams skirstau pagal kategorijas, kurias vadinu "5 S":

  • Strategija - poreikis iš anksto planuoti, mąstyti ir numatyti ėjimus. Kuo daugiau balų, tuo daugiau žaidime tenka sukti galvą.
  • Sėkmė - atsitiktinumo (kauliukų metimų, kortų ir pan.) įtaka žaidimo rezultatui. Kuo daugiau balų, tuo daugiau žaidime lemia sėkmė.
  • Socialumas - poreikis bendrauti su kitais žaidėjais. Kuo daugiau balų, tuo didesnė sąveika tarp žaidėjų ir tuo daugiau plepėjimo.
  • Sudėtingumas - taisyklės, jų apimtis ir gylis. Kuo daugiau balų, tuo, greičiausiai, storesnė žaidimo taisyklių instrukcija.
  • Smagumas - bendras žaidimo įspūdis ir noras žaisti darsyk. Kuo daugiau balų, tuo smagiau!
Vertinimai, žinoma, subjektyvūs ir asmeniniai. Bet aš niekada ir nepretendavau į visišką objektyvumą.

Tikiuosi, Jums bus taip pat smagu, kaip ir man. Komentarai, pastabos, blevyzgos - velkam, kviečiu dalintis mintimis.

B.