Neregėto masto grėsmė piniginei arba konvento „GenCon 2014“ atgarsiai

Po šiokių tokių vasaros atostogų (аr veikiau vasaros darbymečio) grįžtame prie tinklaraščio ir toliau dairomės po stalo žaidimų pasaulį. O pasidairyti tikrai yra kur, juolab, kad per pastaruosius porą mėnesių jame netrūko naujienų. Vieną svarbiausių iš jų galima pristatyti vienu žodžiu: „GenCon 2014”.

Tai bene didžiausias pasaulyje žaidimų festivalis, kasmet rengiamas Indianapolyje, JAV. Šių metų rugpjūčio 14-17 dienomis renginys, pasak organizatorių, sutraukė rekordinį skaičių dalyvių – daugiau kaip 56 tūkst. stalo žaidimų, vaidmenų žaidimų, miniatiūrų žaidimų, fantasy, mokslinės fantastikos ir visko, kas su tuo susiję, entuziastų. Šimtai žaidimų gamintojų čia pristatė bei demonstravo begales naujų ir įdomių kūrinių, kuriuos aprašyti būtų tikras Sizifo darbas. Tačiau skaitydamas dalyvių ir svečių įspūdžius bei atsiliepimus jau ėmiau dėlioti sąrašą žaidimų, kuriuos tikrai norėčiau įsigyti (vargšė mano spinta ir piniginė!) ar bent jau išbandyti. Taigi už ko užkliuvo akys?

„Twilight Imperium“ ‒ pirmieji įspūdžiai

Yra tokių stalo žaidimų, kuriems reikia kaip reikiant pribręsti ir nusiteikti. Yra žaidimų, kurie pagrįstai vadinami žanro klasika ir kurių neišbandęs negali vadintis tikru stalo žaidimų mėgėju. Vienas iš tokių, be abejo, yra kosminių imperijų kūrimo (o tuo pačiu – ir kaimyninių imperijų griovimo) žaidimas „Twilight Imperium“. Šį savaitgalį pagaliau pasitaikė proga jį išbandyti, tad skubu pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais apie šį visomis prasmėmis kolosalų kūrinį. Tik įspūdžiais, nes išsamesnei „Twilight Imperium“ apžvalgai pažintinės partijos, tegu ir trukusios penkias (!) valandas, toli gražu nepakanka.

Iliustracija iš www.boardgamegeek.com 

„Twilight Imperium“ skirtas trims ‒ šešiems žaidėjams. Kiekvienas iš jų valdo vieną iš kosmosu keliaujančių rasių. Plėsdamas kosminį laivyną, kolonizuodamas aplinkines planetų sistemas, kaudamasis su priešininkais epiniuose erdvėlaivių mūšiuose ir regzdamas tarpplanetines politines intrigas, žaidėjas veda savo rasę į šlovę, klestėjimą ir viešpatavimą galaktikoje... arba gauna į dantis (ar cheliceras, čiuptuvus, straubliuką – nelygu, kokia jūsų rasė) nuo savo kaimynų ir patyliukais džiaugiasi išsaugojęs bent vieną planetėlę, kurioje galėtų ramiai gyventi bei laižytis žaizdas. Bet pradėkime nuo pradžių.

Pažintį su žaidimu pradėjome nuo taisyklių – jas aiškinomės apie valandą, taip pat didžiąją dalį pirmojo ėjimo, kuris truko dar maždaug pusantros valandos. Vėliau, kai labiau patyrusių bičiulių padedami maždaug supratome, kas ir kaip, žaidimas vyko gerokai greičiau.

Nuo pat pradžių pribloškė žaidimo mastai – jau vien pačios „Twilight Imperium“ dėžės dydis liudija, kad joje telpa ištisa galaktika. Juokaudami pastebėjome, kad tai netgi ne stalo, o dviejų stalų žaidimas: ant vieno iš stalų buvo išdėliota žaidimo lenta, vaizduojanti kosminę erdvę bei kolozinuotinas žvaigždžių sistemas, kitą stalą užėmė žaidimo rekvizitai – lapai su žaidėjų valdomų rasių aprašymais, kortelės, erdvėlaivių rezervai ir šimtai kitų smulkmenų. Taigi „Twilight Imperium“ okupavo visą kambarį, ir žaidžiant teko vis vaikštinėti nuo vieno stalo prie kito.

Daugiausiai laiko praleidome prie šio stalo su žaidimo lenta, vaizduojančia kovų ir intrigų apimtą galaktiką

Apie patį žaidimo procesą šįkart išsamiau nepasakosiu. Tik pastebėsiu, jog „Twilight Imperium“ mechanikos paprastumas maloniai nustebino. Kiekvieną ėjimą žaidėjai paeiliui pasirenka po strategiją arba pagrindinį veiksmą, kurį tą ėjimą įgyvendins, o tada vienas po kito atlieka veiksmus – stato ir judina erdvėlaivių flotiles, tiria ir kolonizuoja aplinkines planetas, kuria ir tobulina technologijas, kaunasi su priešininkais. Visa tai atliekama gana sklandžiai, greitai ir paprastai. Mūšių taisyklės taip pat nesudėtingos ir paremtos dešimtainių kauliukų metimais, o patys mūšiai, nors ir ilgai neužtrunka, dažnai būna labai įdomūs bei azartiški. Pergalės mūšiuose, tam tikrų sistemų kontroliavimas, įvairių misijų, užduočių bei tikslų įgyvendinimas žaidėjams pelno pergalės taškus – dešimt jų surinkęs žaidėjas laimi žaidimą.

Skamba nesudėtingai? Taip nėra. Nors, kaip minėjau, pagrindinius žaidimo principus suprasti nėra sunku, „Twilight Imperium“ komplikuoja šimtai detalių. Tarp jų nesunku pasiklysti ir labiau patyrusiems žaidėjams, jau nekalbant apie pradedančiuosius. Įvairūs žaidimo lentoje išdėstyti žetonai, viena kitą keičiančios kortelės, išrandamos technologijos ir kitos aplinkybės reikalauja nuolatinio dėmesio ir susikaupimo. Suprantama, galaktikoje vyksta daugybė reikšmingų dalykų. Bet susidaro įspūdis, kad visi jie vienaip ar kitaip atsispindi žaidime. Jei pražiopsosite ką nors svarbaus, pavyzdžiui, netikėtai atrastą hipererdvinį tunelį, vedanti link jūsų gimtosios sistemos, pasekmės gali būti labai skausmingos.

Kai jau šiek tiek apsipratome su iš pirmo žvilgsnio stulbinančiais žaidimo mastais ir detalių gausa, „Twilight Imperium“ tapo išties malonia, nors ir nelengva proto mankšta. Žaidimas žavi ne tik strategija bei būtinybe gerai apgalvoti kiekvieną ėjimą, bet ir socialumu. Čia nuolat bendraujama ir deramasi su kitais žaidėjais, kuriamos ir išdavikiškai išardomos sąjungos, rezgami sąmokslai. Nepaisant ilgos trukmės (girdėjau, kad kai kurios „Twilight Imperium“ partijos trunka ir po keliolika valandų), žaidimas tikrai neprailgo.

Vienos iš rasių lapas ir karinės pajėgos

Apie žaidimo komponentų kokybę kalbėti neverta – kompanija „Fantasy Flight Games“ ja seniai garsėja. Viskas, pradedant erdvėlaivių figūrėlėmis ir baigiant žetonais bei kortomis pagaminta puikiai ir pritaikyta ilgam bei maloniam naudojimui. Beje, „Twilight Imperium“ buvo pirmasis kompanijos „Fantasy Flight Games“ žaidimas. Pirmoji jo versija pasirodė 1998 m., o šiuo metu platinamas jau trečiasis žaidimo leidimas, kurį ir išmėginome praėjusį šeštadienį.

Apibendrindamas turiu pripažinti, kad susipažinus su šiuo klasikiniu žaidimu įspūdžiai liko patys geriausi, ir progai pasitaikius mielai prisėsiu prie jo dar kartą. Vis dėlto, jeigu paklaustumėte, ar „Twilight Imperium“ papildys ir mano stalo žaidimų kolekciją, tvirto „taip“ neišgirstumėte. Dėl kelių priežasčių.

Pirma, tai žaidimas, kuris reikalauja ypatingo pasišventimo. Mūsų pažintinė partija, neskaitant pasirengimo, taisyklių aptarimo ir pietų pertraukos, truko penkias valandas. Buvome susitarę praėjus šiam laikui žaidimą stabdyti, nors kaip tik tada, mano nuomone, lentoje prasidėjo tikrasis įdomumas. Taigi norėdami „Twilight Imperium“ partiją sužaisti iki galo, jai turėsite paskirti ne šiaip sau vakarą ar pusdienį, bet ištisą dieną ‒ ir, ko gero, dalį nakties.

Antra, taisyklių ir svarbių detalių gausa reiškia, kad norint žaisti „Twilight Imperium“ reikalinga stalo žaidimų patirtis. Su žmonėmis, kurių žinios apie stalo žaidimus apsiriboja „Alias“ ir „Monopoliu“, į epinę kovą dėl viešpatavimo galaktikoje leistis nebus paprasta. Čia, žinoma, kalbu labai diplomatiškai. Be to, visaverčiam dalyvavimui „Twilight Imperium“ partijoje reikalingas geras anglų kalbos išmanymas. Tai kartais taip pat gali tapti kliuviniu.

Ir vis dėlto, šeštadienio naktį sapnavau žvaigždes, tarp jų skriejančias erdvėlaivių flotiles ir kažkur, už daigybės šviesmečių, intrigas rezgančius nežinomus priešininkus. Keista, bet pabudau šypsodamasis. Ir net nežiūrėjęs į sapnininką, supratau, kad tai ‒ geras ženklas: į „Twilight Imperium“ visatą dar norėsiu sugrįžti.

Sumaištis dangaus karalystėje: „Jerusalem“ apžvalga

Ar esate matę režisieriaus Ridlio Skoto filmą „Dangaus karalystė“ (2005 m.), kur pasakojama apie XII a. krikščionių kryžiuočių valdomą Jeruzalės miestą ir... galiausiai jo žlugimą Saladinio kariuomenei užpuolus? Stalo žaidimas „Jerusalem“ yra kaip tik apie tų laikų Šventąjį miestą. Įtakingos kilmingųjų šeimos varžosi tarpusavyje dėl įtakos ir karaliaus palankumo, stengiasi sutelkti galią įvairiuose Jeruzalės kvartaluose bei luomuose ir, žinoma, nugalėti.

Kaip jau pasakojau, žaidimą „Jerusalem“ įsigijau gana atsitiktinai, susidomėjęs dėžės viršeliu. Šiek tiek domiuosi kryžiaus žygiais, riterių ordinais, tad nutariau pabandyti  – šiaip ar taip, su šiuo laikotarpiu susijusių stalo žaidimų nėra sukurta tiek jau daug. Smagu, kad visiškai neapsirikau – mano nuomone, „Jerusalem“ yra puikus kūrinys, priversiantis pasukti galvas bei paprakaituoti net ir Viduramžių istorijai abejingus žaidėjus. Po kelių partijų šis žaidimas tapo vienu mano favoritų - ir ne tik dėl širdžiai mielos temos.

Žaidimo lenta vaizduoja kvartalais (įtakos zonomis) padalintą XII a. Jeruzalės miestą

„Jerusalem“ (2010 m., leidėjas – italų kompanija „Red Glove“, vidutinis portalo „BoardGameGeek“ reitingas – 6,91 balo) yra išteklių paskirstymo ir aukcionų žaidimas, skirtas 2-4 žaidėjams. Kiekvieną ėjimą - o žaidimas trunka penkis ėjimus, - žaidėjai varžosi dėl įtakos, išdėliodami savo pavaldinius (juos vaizduoja žaidėjo pasirinktos spalvos mediniai kubeliai) žaidimo lentoje. Pastaroji suskirstyta į laukus, vaizduojančius įvairius Jeruzalės miesto kvartalus arba, jei norite, įtakos zonas: karaliaus rūmus, turgų, riterių tamplierių būstinę, Bažnyčią  ir kitas. Žaidėjas, kuris ėjimui pasibaigus, laukelyje turi daugiau pavaldinių nei jo priešininkai, gauna to kvartalo teikiamą naudą. Tai gali būti prestižo taškai, lemiantys, kas laimės žaidimą; dar daugiau pavaldinių, kuriuos galėsite išdėlioti lentoje kitu ėjimu, arba pinigai.

Pastarieji itin svarbūs kiekvieno ėjimo pradžioje, kai žaidėjai aukcione varžosi dėl pareigybių, kurias užims tą ėjimą. Pareigybė lemia eilės tvarką – kuris žaidėjas po kurio šį ėjimą atliks savo veiksmus. Be to, kuo aukštesnė pareigybė, tuo daugiau pavaldinių ji suteikia žaidėjui tą ėjimą išdėlioti lentoje. Atrodytų, kad dėl aukščiausių postų kiekvieną ėjimą verda pati įtempčiausia kova? Nebūtinai ‒ pasirodo, kartais geriau savo pavaldinius po miesto kvartalus išdėstyti ne pirmajam, o kaip tik, paskutiniam. Žinodamas, kad niekas po jo nebegalės užtvindyti kvartalo savo pavaldiniais, paskutinysis žaidėjas gali sutelkti  pastangas tuose laukuose, kur gali gauti didžiausią naudą mažiausiomis pavaldinių sąnaudomis.

Kortelės lentos viduryje - tai pareigybės, dėl kurių žaidėjai kaskart varžosi aukcione. Pareigybė lemia eilės tvarką, gaunamų išteklių skaičių, be to, kiekviena turi unikalių privalumų. 

Yra, apie ką pagalvoti, ar ne? Šiame žaidime apmąstymų tikrai netrūksta. Nors išdėlioti pavaldiniai Jeruzalės kvartaluose gali likti iki pat žaidimo pabaigos, situacija čia nuolat kinta. Vos tik įtvirtinate savo įtaką jums reikalingame kvartale, žiūrėk, kitas žaidėjas čia staiga sutelkė dar didesnes savo pavaldinių pajėgas ir paveržė iš jūsų įtakos sferą. O gal priešininkas netgi atsiuntė į kvartalą savo baroną, taip užkirsdamas kelią visiems kitiems žaidėjams šį ėjimą statyti čia savo pavaldinius... Viską staiga apversti aukštyn kojomis gali ir ypatingi įvykiai: karaliaus ar bažnyčios patriarcho pasikeitimas, prasidėjęs karas su saracėnais - paprastai šie įvykiai reiškia, kad iš vieno ar kito kvartalo teks pašalinti savo pavaldinius, ir varžytinės dėl įtakos toje miesto dalyje prasidės iš naujo...

„Jerusalem“ mechanika, o būtent savo išteklių dėstymas lentoje siekiant tinkamu laiku užimti reikiamus laukus, nėra nei nauja, nei unikali. Tačiau skirtingai nei kiti panašaus pobūdžio žaidimai, pavyzdžiui „Caylus“ ar „DungeonLords“, „Jerusalem“ yra gerokai paprastesnis. Net ir naujiems žaidėjams nesunku greitai perprasti, kokią naudą kuris laukelis teikia, ir pradėti kovą dėl dominavimo Šventajame mieste nesugaišus valandos – kitos taisyklių aiškinimuisi.

Žaidimo paprastumas nereiškia, kad jis prastas. Čia tėra trijų tipų ištekliai: pinigai, prestižas ir pavaldiniai, tačiau kiekvienas iš jų vienodai svarbus siekiant pergalės ir nėra (ar bent jau kol kas nepavyko atrasti) kokios nors vienintelės, „nepaneigiamos“ pergalės taktikos: tų pačių tikslų Jeruzalėje galima siekti įvairiais būdais. Kartais galima bandyti įsiteikti karaliui, o kartais verta sutelkti įtaką Turgaus aikštėje, Dovydo bokšte, kilmingųjų kvartale ar tamplierių komandorijoje – atėjus tinkamam metui, įtaka tiek viename, tiek kitame kvartale, gali būti labai naudinga ir praversti siekiant pergalės.

„Jerusalem“ paliko gana gerai subalansuoto ir naujiems žaidėjams „draugiško“ stalo žaidimo įspūdį. Kaip ir minėjome, čia visuomet yra apie ką pagalvoti: ar šį ėjimą verta eiti pirmesniam ir siūlyti didesnę sumą aukcione dėl pareigybių, ar kaip tik, luktelėti, kol savo pajėgas mieste išdėlios visi kiti, ir atakuoti silpniausiai ginamus kvartalus? Bet ką darys priešininkas – kokiu būdu jis ar ji siekia pergalės? Kiek priešininkams šį ėjimą liko pinigų, pavaldinių? Ir kiek jų turėčiau padėti kvartale, kad priešininkams išgaruotų noras čia su manimi varžytis dėl įtakos?

Žaidimo komponentai – kortelės, mediniai žymekliai, lenta, gana aukštos kokybės. Kiek silpniau atrodo kartoniniai ekranėliai, už kurių žaidėjai vieni nuo kitų slepia savo turimus išteklius – neatsargus mostas ranka ar skersvėjis ekranėlį galį nuversti ir visiems parodyti, kokiais resursais disponuojate. Tiesa, kai tai nutikdavo, paprastai niekas neatkreipdavo dėmesio – visi būdavo pernelyg susitelkę į padėtį lentoje ir savo veiksmų planavimą.

Prieš žaidžiant pirmą kartą rekomenduoju labai atidžiai perskaityti taisykles (jos pateikiamos anglų, italų, vokiečių, prancūzų ir ispanų kalbomis). Nors taisyklių palyginti nėra daug, jose esama svarbių niuansų ir išimčių, kurios, jeigu neatkreipsite į jas dėmesio, gali gerokai iškreipti patį žaidimą.

Tai, ko gero, ir visi mano priekaištai „Jeruzalei“. Atkreipiau dėmesį, kad jis patiko ir tiems žaidėjams, kurie nėra ypatingi Viduramžių istorijos gerbėjai – čia užvaldo intriga ir įtampa lentoje, o ne vien tema (nors, be abejo, ji suteikia papildomo žavesio). Konfrontacija tarp žaidėjų kartais čia būna labai atvira ir įtempta, tačiau ne tokia skausminga, nuožmi ar supykdanti žmones, kaip kituose strateginiuose žaidimuose: ko nepavyko pelnyti vienu būdu, Jeruzalėje gali pavykti gauti kitu. Žaidėjai čia retai praranda arba laimi viską iš karto, ir iki pat galo išlieka intriga – o kas gi laimės?

„5 S” įvertinimas:

• Strategija: 4 iš 5
• Sėkmė: 2 iš 5
• Socialumas: 3 iš 5
• Sudėtingumas: 3 iš 5
• Smagumas: 3 iš 5

Architektas, vadybininkas, darbų vykdytojas: „Caylus“

Praėjusią savaitę išbandėme naująjį kolekcijos papildymą - žaidimą „Jerusalem“. Įspūdžiais (aš buvau teisus - žaidimas, kuriame yra tamplierių, tiesiog „pasmerktas“ sėkmei!) apie jį pasidalinsiu kiek vėliau. Tačiau „Jerusalem“ sužadino prisiminimus apie kitą klasikinį stalo žaidimą Viduramžių tema - „Caylus“. Pasiduodu nostalgijai - tai tikrai dėmesio vertas kūrinys, su kuriuo kviečiu susipažinti iš arčiau.

Caylus - statome karaliaus vertą pilį. Iliustracija iš www.boardgamegeek.com

Yra daug pasakojimų apie talentingus viduramžių amatininkus, kurie buvo suluošinti, gyvi užmūryti savo pačių statytų pilių sienose ar dar kitaip nukentėję dėl to, kad buvo perdėm gabūs. Atseit, valdovas norėjo būti tikras, kad meistras niekam kitam panašaus šedevro nebesukurs - tikras chamas! Žinoma, dar dažniau pasitaikydavo, kad architektas, dailidė ar statytojas liūdnai užbaigdavo dienas, nes buvo nepakankamai gabūs... ar tiesiog pristigo sėkmės. Galime tik įsivaizduoti: valdovas liepė skubiai pastatyti tikrą šedevrą. Terminai spaudžia, per petį nuolat priekabiai žvilgčioja valdytojas, o meistrui reikia rūpintis ne tik apkiautusiais darbininkais, statybinių medžiagų gavyba, bet ir konkurentais, tik ir laukiančiais meistro klaidos bei galimybės tapti naujuoju rūmų architektu.

Į šį sudėtingą, bet nepaprastai įdomų viduramžių architektų pasaulį mus ir perkelia stalo žaidimas „Caylus“. Didelio pripažinimo visame pasaulyje sulaukusio žaidimo veiksmas vyksta 1289 m. Pietų Prancūzijos kaimelyje, kuris taip ir vadinasi - Caylus. Karalius Pilypas IV (besidomintys Viduramžių istorija puikiai žino šią asmenybę, be kita ko, prisidėjusią prie garsiojo Tamplierių ordino žlugimo) įsako čia pastatyti pilį. Kaime susirenka geriausi karalystės amatininkai, ima poškėti kirviai ir kūjai – netrukus čia pradeda kilti pilis, o aplink ją augti miestas.

„Caylus“ (2005 m., leidėjai - gyvas galas, tarp jų „Brain Games“ ir „Ystari"; „BoardGameGeek“ reitingas - 7,96) žaidėjai įsikūnija į viduramžių pilių statytojus. Sumaniai naudodamiesi ištekliais, skirstydami užduotis darbininkams, statydami pilį ir miestelio pastatus, galiausiai, papirkinėdami karaliaus atstovą, žaidėjai stengiasi tapti geriausiais meistrais ir pelnyti valdovo palankumą, kurį simbolizuoja prestižo taškai. Daugiausiai jų surinkęs žaidėjas ir tampa „Caylus“ nugalėtoju.

Meistrų kovos laukas – žaidimo lenta. Pastarojoje pavaizduota statoma pilis ir nuo jos besidriekiantis kelias. Palei jį kol kas įsikūrę tik keli pastatai, tačiau žaidėjai netrukus užstatys pakelę lentpjūvėmis, akmentašių dirbtuvėmis, gyvenamaisiais namais ir netgi prestižiniais pastatais – katedromis, fortais, paminklais. Lentoje, pastatų laukeliuose, žaidėjai paeiliui dėlioja žymeklius, kurie vaizduoja darbininkus. Kai darbininkai išsiuntinėti su užduotimis, prasideda veiksmas: pastatai vienas po kito aktyvuojami, ir žaidėjas, turintis pastate savo darbininką, gauna šio pastato teikiamą naudą. Išsiuntei darbininką į mišką – gausi medienos. Užėmei prekybos postą – uždirbsi kelis auksinus. Nusiuntei atstovą pas architektą – galėsi pastatyti naują pastatą. Turi darbininką prie pilies – įgysi teisę prisidėti prie jos statybų.

Architektai varžosi dėl prestižo šiame "kovos lauke".
Nuotrauka iš www.boardgamegeek.com

Ką ir besakyti, žaidėjai privalo labai atidžiai planuoti savo veiksmus. Jeigu atėjus pilies statymo etapui paaiškėja, kad savo darbininką atsiuntęs žaidėjas neturi reikalingų statybinių medžiagų, jam gresia prarasti prestižą. Jo galima netekti ir pernelyg vangiai dalyvaujant pilies statybose. Svarbu numatyti, ko imsis kiti žaidėjai ir pirmajam išdėlioti savo darbininkus strateginiuose pastatuose ar statyti paklausiausius statinius – jei konkurentas sumano pasinaudoti jūsų įkurdinti pastatu, jūsų prestižas kaipmat kyla.

Net ir kruopščiausius planus kartais gali sugriauti statybas prižiūrintis valdytojas, kartu su karaliaus ministru keliaujantis per miestą. Išleisdami pinigus (t.y. mokėdami kyšius valdytojui) ar pasinaudodami pirklių gildijos pastatu, žaidėjai gali pastumti valdytojo žymeklį į vieną ar kitą pusę palei kelią. Godžiojo valdytojo padėtis lemia, kurie pastatai šį ėjimą bus aktyvuoti, o kurie ne. Perdėm drąsus planavimas bei nepalankus valdytojas gali reikšti, kad savo darbininkus išsiuntėte bergždžiai: šį ėjimą laukiamų darbų jie nepadarys, pavyzdžiui, nesurinks pilies statyboms reikiamų išteklių, ir dėl to nukentės jūsų prestižas.

Valdytojo judinimas žaidėjams suteikia galimybę tiesiogiai konkuruoti vieniems su kitais ir atveria galimybes derėtis, tartis bei čia pat laužyti susitarimus. Daug trinties tarp žaidėjų atsiranda ir dėliojantis darbininkus lentoje („ei, bet juk aš norėjau saviškį nusiųsti kaip tik į šitą pastatą!”), statant pilį ir miesto statinius. Todėl „Caylus“ įvertins tie, kuriems stalo žaidimuose rūpi sąveika su kitais žaidėjais.

Tačiau šis kūrinys pripažinimo sulaukė toli gražu ne dėl savo socialumo: „Caylus“ beveik nieko nereiškia sėkmė. Strategija, griežtas ir kruopštus planavimas yra svarbiausi veiksniai, norint laimėti šio žaidimo partiją, tad „Caylus“ yra ne tik puiki laisvalaikio pramoga, bet ir vertinga priemonė, padedanti ugdyti strateginį mąstymą, logiką, išteklių valdymo bei prognozavimo įgūdžius. Nors čia puikiai perteikta viduramžių pilies statybų atmosfera, tema žaidime atlieka antraeilį vaidmenį – netrukus žaidėjai ima regėti nebe kuorus, gildijas ir kasyklas, o rinką, ribotus išteklius bei aršią konkurenciją.

Komponentai, kuriuos randame atidarę „Caylus“ dėžę, yra kokybiški ir patvarūs – įvairiaspalviai mediniai kubeliai, cilindriukai, kieto kartono kortelės ir monetos. Tai užtikrina, kad žaidimu galėsite džiaugtis ilgai. „Caylus“ gali žaisti nuo dviejų iki penkių žaidėjų. Beje, tai vienas rečiau sutinkamų stalo žaidimų, kurį vienodai smagu žaisti tiek dviese, tiek ir didesnėje kompanijoje.

„Caylus“ sėkmės faktorius - praktiškai nulinis, todėl šį žaidimą kartais juokais vadinu hiper-šachmatais. Strategija, taktika ir veiksmų planavimas čia yra viskas, todėl „Caylus“ gali nepatikti tiems, kurie mėgsta tiesiog atsipalaiduoti ir leisti kauliukams viską išspręsti. Be to, žaidime nemažai svarbių niuansų, pavyzdžiui, skirtingų pastatų savybių, kurias būtina žinoti, todėl naujų žaidėjų apmokymas kartais gali kiek užtrukti.

Lietuvoje žaidimas platinamas su lietuviškomis taisyklėmis. Tiesa, jos išdėstytos kiek painiai, tad kai kuriuos taisyklių aspektus gali tekti pasiaiškinti ir kitomis kalbomis ar su labiau patyrusiais žaidėjais. Vis dėlto, didelis „Caylus“ privalumas yra tas, kad jis nereikalauja mokėti jokių užsienio kalbų.

Žinoma, tie, kurie kalbate prancūziškai ir mėgstate keliauti, galite aplankyti Caylus miestelį ne tik žaidimo lentoje. Šis kaimas, pasižymintis turtinga istorija, iš tiesų yra įsikūręs Prancūzijos pietuose. Pasirodo, galų gyvenvietės čia būta dar apie 50 m. pr. Kr., o pilis šalia kaimo iškilo apie XII a. vidurį. Šiandien Caylus teturi apie 1,5 tūkst. gyventojų, tad miestelis gali būti puiki „tarpinė stotelė“ pakeliui į kitą stalo žaidimų mėgėjams gerai žinomą pietų Prancūzijos miestą – Karkasonę. Bet apie ją – kitą kartą. 

„5S“ įvertinimas:

• Strategija: 5 iš 5
• Sėkmė: 1 iš 5
• Socialumas: 3 iš 5
• Sudėtingumas: 3 iš 5
• Smagumas: 3 iš 5

„Star Wars: X-Wing“: pirmasis bandymas

Techninė pastaba: prieš pradėdami skaityti, pirmiausiai spauskite čia, arba, jeigu esate Imperijos pakalikai – čia. Dabar, kai jau sukūrėme tinkamą atmosferą, galime šnektelėti.

Seniai seniai (tiesą pasakius, vakar...), tolimoje tolimoje galaktikoje (taip pat žinomoje hobby centro „Rikis“ pavadinimu) vyko nuožmios erdvėlaivių kautynės – bandėme žaidimą „Star Wars: X-Wing“ (leidėjai - kompanija „Fantasy Flight Games“). Ar šis kūrinys - dar vienas bandymas išmelžti dolerį/eurą/litą iš  „Žvaigždžių karų“ fanų? O gal visai smagi pramoga? 

Susipažinęs su žaidimu linkstu prie pastarosios nuomonės ir dalinuosi  pirmaisiais įspūdžiais, kurie ‒ labai geri. Visiškai sutinku su portalo „BoardgameGeek“ reitingu: stulbinami aštuoni balai!

Dėžutę atidarius: FFG žaidimų komponentų kokybė kaip visada - nepriekaištinga

„X-Wing“ – tai taktinis kosminių kautynių žaidimas, kurio veiksmas vyksta daugeliui puikiai pažįstamoje „Žvaigždžių karų“ visatoje. Sukilėliai prieš Imperiją: žaidėjai čia valdo nedideles, nuo vieno iki kelių erdvėlaivių flotiles, kurios susikimba oro (tiksliau, kosmoso) mūšyje – anglakalbiai tam turi puikų terminą „dogfight“. Tai, kas vyksta ant žaidimo stalo, iš tiesų primena šunų niautynes – staigūs posūkiai, išpuoliai ir apsisukimai, stengiantis užimti kuo geresnę poziciją ir „įkąsti“ priešininkui į uodegą. O prisiminus filmą ir Imperijos naikintuvų skleidžiamus garsus, užuomina į šunis atrodo dar labiau vykusi.

Pirmajai pažintinei partijai gavau sukilėlių „X-Wing“ tipo naikintuvą, pilotuojamo ne kieno nors kito, kaip Luko Skywalkerio (!). Jam teko susikauti su dviem Imperijos „Tie“ naikintuvais. Lukas iš šią kovą laimėjo, tiesa, gerokai aplamdytame naikintuve. Antroji partija, kur priešininko pusėje pasirodė pats Dartas Veideris, sukilėliams buvo... dar sėkmingesnė! Imperijos naikintuvai virto kosmoso šiukšlėmis, sukilėliams nepatyrus jokių nuostolių. Kaip visa tai vyksta ir atrodo?

Lukas Skywalkeris ruošiasi "pakutenti" Imperijos flotilę

Kiekvieną kovojantį erdvėlaivį vaizduoja miniatiūra – ant permatomo stovelio pastatomas laivo modelis. Erdvėlaiviai skiriasi savo savybėmis – vieni manevringesni, kiti turi galingesnius ginklus ar skydus ir pan. Dar daugiau įvairovės įlieja erdvėlaivių pilotai, pasižymintys ypatingais gebėjimais (arba ne ‒ jei tai žalias naujokas). Kiekvienas pilotas įkainotas taškais – kuo galingesnis ir labiau patyręs personažas, tuo, suprantama, didesnė jo vertė taškais. Kaip ir daugelyje kitų miniatiūrų žaidimų, žaidėjai susitaria, kokio dydžio (skaičiuojant taškais) mūšį žais ir atitinkamai formuoja savo flotilę. Galima rinktis „kokybę“ ir imti mažiau, tačiau stipresnių laivų, arba „kiekybę“ – bandyti priešininką įveikti pavieniui ne tokiomis galingomis, tačiau skaitlingomis pajėgomis.

Viskas, ką reikia žinoti apie erdvėlaivį - kortelėje ir ant modelio stovo

Priešininkams išsidėliojus laivus, prasideda kautynės. Žaidimas „Star Wars: X-Wing“ vyksta ėjimais, suskirstytais į tris etapus. Pirmiausiai žaidėjai planuoja veiksmus ir paslapčia vienas nuo kito pasirenka po manevrą kiekvienam savo laivui. Tiesus skrydis pirmyn, posūkis į vieną ar kitą pusę, o gal staigus apsisukimas? Planuojant veiksmus bandoma nuspėti, kaip judės priešininkas, ir savo laivus išdėstyti taip, kad priešo erdvėlaiviai atsidurtų taikiklyje, pačiam, jei tik įmanoma, išvengiant apšaudymo.

Tuomet manevrai paeiliui atliekami – pradedant nuo mažiausiai patyrusių pilotų ir baigiant asais, laivai judinami naudojant specialius matuoklius, atitinkančius pasirinktą manevrą. Ruošdamiesi kautynėms, pilotai gali atlikti specialius veiksmus ir, pavyzdžiui, nusitaikyti į priešininką ar „susikaupti“, padidindami tikimybę išvengti priešo ugnies.

Galiausiai, laivai atidengia ugnį vieni į kitus. Kovos rezultatą lemia metami kauliukai. Metimams įtakos turi atstumas tarp laivų, pačių erdvėlaivių manevringumas ir ugnies galia, taip pat pilotų savybės ir pasirinkti veiksmai. Laivams iššovus, planuojamas kitas ėjimas.

Pirmieji įspūdžiai išbandžius „Star Wars: X-Wing“ – labai geri. Žaidimas vyksta itin dinamiškai. Čia nereikia nuobodžiai laukti, kol priešininkas baigs planuoti ir atliks visus ėjimus, nes, kaip minėjau, erdvėlaiviai judinami paeiliui, atsižvelgiant į piloto „patirtį“. Skirtingai nuo daugelio kitų miniatiūrų žaidimų, čia taisyklės labai paprastos, jas nesunku greitai perprasti. Manevrų matuokliai ir paprasta kovos mechanika leidžia ėjimus atlikti greitai, o nedidelės flotilės reiškia, kad žaidimo partija neužtruks per ilgai.

Žinoma, čia visuomet yra apie ką pagalvoti: ką planuoja priešininkas? Kokių mano veiksmų jis tikisi? Kaip galėčiau jį nemaloniai nustebinti? Ar jau metas šauti tas fotonines torpedas ar pasitaupyti jas kitam ėjimui? Kokios buvo paskutinės Darto Veiderio mintys, kai mano pilotas po veržlaus manevro susprogdino Sitų lordo naikintuvą šūviu į uodegą? Greičiausiai, jis buvo labai sutrikęs ir pasipiktinęs, kaip šiame epizode...

„Star Wars: X-Wing“ yra miniatiūrų žaidimas, taigi čia erdvėlaivius vaizduoja modeliai. Apžiūrėjęs ir apčiupinėjęs juos susidariau įspūdį, kad modelių kokybė tikrai nebloga, be to, jie surinkti ir nudažyti dar gamykloje – tinginiams nereikės vargti kosminius laivus klijuojant ir dažant, jais galima iš karto žaisti. Tiesa, miniatiūros pasirodė šiek tiek trapios, kažin, ar skrydis nuo stalo tokiam erdvėlaiviui pasibaigtų geruoju.

Modeliai paliko neblogą įspūdį

Apibendrindamas manau, kad šis žaidimas gali būti puiki laisvalaikio pramoga: greitas, intensyvus ir paprastas, „Star Wars: X-Wing“ gerai tinka pradedantiesiems susipažinti su miniatiūrų ir kosminių mūšių žaidimų žanru.

Ar jis gali būti centrine hobio ašimi ir „pagrindiniu“ miniatiūrų žaidimu, kuriam visuomet teiksite prioritetą? Kol kas sunku atsakyti. Viena vertus, tai priklausys ir nuo leidėjų planų žaidimą plėtoti bei pildyti jį naujomis miniatiūromis.

Kita vertus, kad nuspręstum, reikia ir daugiau pažaisti – bet po bandomųjų partijų manau, kad būtinai tai darysiu! 

Keisti graužikai ir irzlūs turistai: „Burrows“

Iliustracija iš http://boardgamegeek.com/image/650564/burrows

Kaip toli sutiktumėte važiuoti, kad pamatytumėte... sterblinę žiurkę? O jeigu tai ypatinga sterblinė žiurkė – tarkime, oranžinės, violetinės ar raudonos spalvos? Vis tiek ne? Ką gi, jūs – išimtis, nes stalo žaidime „Burrows“ susiduriame su miniomis kvaištelėjusių turistų, kurie atvyksta į atokią fermą būtent norėdami išvysti unikalią įvairiaspalvių graužikų populiaciją.

Šiame žaidime jūs įsikūnijate į šių žiurkių augintojus miestelyje Gopher Gulch (suprask, „Sūslikų tarpeklis“) ir darote viską, kad jūsų mylimi graužikai jaustųsi patogiai, neperbėgtų į kaimyno sklypą, o atvykus šurmuliuojančių turistų autobusui, teiktųsi išlysti iš urvelių ir jiems pasirodyti. Priešingu atveju, lankytojai jūsų ferma nusivils, o nepatenkinti turistai reiškia jūsų verslo nesėkmę...

Skamba keistokai? Taip ir yra – stalo žaidimas „Burrows“ (kompanija „Z-Man Games“, 2010 m.) gana savotiškas, tačiau ir labai smagus. Jo tikslas – vystyti požeminių tunelių sistemą savo augintiniams. Ir ne bet kaip, tačiau turint tikslą – įrengti patį patraukliausią (ilgiausią) tunelį, kuriame norėtų gyventi ryškiaspalvis žvėrelis. Žaidėjai – „Burrows“ gali žaisti nuo 2 iki 5 asmenų – paeiliui ima iš bendros krūvos ir deda ant stalo korteles, vaizduojančias požeminių urvelių atkarpas.

Užbaigę statyti tunelį, kurio abiejuose galuose yra po morką, ropę ar ridiką, įvertinate urvo ilgį. Jūsų graužikai mėgsta gyventi plačiai: jeigu naujasis tunelis yra ilgesnis negu tas, kuriame iki šiol gyveno atitinkamos spalvos graužikas (jau galėjote atspėti – oranžiniai žiurkėnai minta morkomis, raudoni – ridikais, o violetiniai, aišku, violetinėmis ropėmis. Neklausinėkite...), perkeliate jį į naują, erdvesnį urvą. Jeigu tokios spalvos žiurkiūkščio savo sklype iki šiol neturėjote, o jūsų naujasis urvas yra ilgesnis už kaimyno, galite persivilioti jo graužiką į savo sklypą. Pasirodo, lietuviški kaimynų meilės dėsniai galioja ir graužikų fermose.

Nuotrauka iš http://cf.geekdo-images.com/images/pic1298629_md.jpg

O dabar – smagioji dalis. Laiks nuo laiko į jūsų fermas atvyks turistai, trokštantys išvysti vienos ar kitos spalvos sterblinę žiurkę. Jeigu kaip tik jos savo sklype neturite, sulauksite nusiskundimų, išreikštų nepatenkintų turistų veideliais. Pasibaigus turistiniam sezonui, t.y. žaidėjams išsidalijus visus nusiskundimus, skaičiuojami taškai. Tas, kuris sugebėjo nuvilti mažiausiai turistų, ir tampa žaidimo nugalėtoju!

„Burrows” iš pirmo žvilgsnio atrodo itin paprastas žaidimas – jo taisyklės telpa į kelis puslapius (už ką dažnai reiškiu didžiausias simpatijas kompanijai „Z-Man Games“), jas išsiaiškinti ir pradėti žaisti pakanka kelių minučių. Tačiau žaidimui įsibėgėjus prie stalo ima tvyroti nemažai įtampos. Čia būtinas geras planavimas ir gebėjimas įvertinti daugybę aplinkybių: savo ir kaimynų urvų sistemas, galimybes plėstis, tinkamu laiku nuvilioti tinkamą žiurkėną iš kaimyno sklypo, kad atvykę turistai nenusiviltų. Ir kai tik imsite galvoti, kad jūsų graužikai saugūs ir niekur nepabėgs, konkurentas staiga užbaigs neįtikėtino ilgumo tunelį, persiviliodamas jūsų puoselėtą sūsliką kaip tik prieš atvažiuojant turistiniam autobusui...

Gerą įspūdį paliko kiek kvėštelėjusi žaidimo tema bei strategija – žaisdami „Burrows“ daugelis tikrai turės, apie ką pagalvoti. Žaidimas labai dinamiškas ir vyksta gana sparčiai, viena partija trunka 30 – 45 minutes. Taigi jei ieškote linksmos ir paprastos pramogos visai šeimai ar norite „apšilti“ prieš sudėtingesnio žaidimo partiją, pabandykite pasiknaisioti su „Burrows“.

„5 S” įvertinimas:

•  Strategija: 3 iš 5
•  Sėkmė: 3 iš 5
•  Socialumas: 2 iš 5
•  Sudėtingumas: 2 iš 5
• Smagumas: 4 iš 5 

Alkani, pikti, (ne)mirę: „Last Night on Earth“

     liustracija iš http://www.flyingfrog.net/lastnightonearth/

Jūs sužeistas ir mirtinai išsigandęs. Šlubčiodamas perbėgate gatvę, pečiu atlapojate pašiūrės duris. Drebančiose rankose laikote pistoletą ir žibintuvėlį. Atrodo, ramu. Ir... bingo! Kitame pastato kampe riogso bakas. Prislenkate artyn – bake yra kuro. Galėsite jį supilti į aptiktą sunkvežimį ir dingti iš šio košmariško miesto. Grįžtate prie durų: o ne, jos užsitrenkė!.. Staiga pasigirsta dūžtančių stiklų triukšmas –riaumodami ir stenėdami „brrraiiiinz…” (lietuviškai turbūt būtų „smegenaiii“) į pašiūrę įgriūva zombiai. Esate užspeistas. Pakeliate ginklą lemiamai kovai. Spaudžiate gaiduką. Tačiau iš jo pasigirsta tik nieko gero nežadantis „klik”…

Pažįstama situacija? Kuo puikiausiai – atsakytų visi filmų apie zombius gerbėjai. Bet stalo žaidimas „Last Night on Earth“ (bendrovė „Flying Frog Productions“, 2007 m.) yra skirtas ne tik jiems, tačiau kiekvienam, mėgstančiam pavojingus nuotykius bei šiek tiek šiurpo. Žaidimo istorija paprasta: nedidelį miestelį nakčia netikėtai užplūsta žmogienos alkstančių zombių orda. Likę gyvi žmonės išsigelbėti turi laiko iki ryto. Ką konkrečiai reikės padaryti, lemia pasirinktas žaidimo scenarijus. Galbūt gyviesiems teks ieškoti automobilio raktelių ir kuro, kad galėtų pabėgti iš miestelio, galbūt sprogdinti landas, per kurias atkėblina zombiai, o gal išgelbėti kitus likusius gyvus miestelio gyventojus...

Iliustracija iš http://www.flyingfrog.net/lastnightonearth/

Ne visų žaidėjų tikslai vienodi – vienas arba du iš jų („Last Nigth on Earth“ gali žaisti 2- 6 žaidėjai) valdys zombius ir bandys padaryti viską, kad gyviesiems nepasisektų. Likę žaidėjai kontroliuoja žmones, žaidimo herojus, iš kurių kiekvienas pasižymi tam tikromis stiprybėmis bei trūkumais. Kad įveiktų nemirėlių gaujas ir nugalėtų žaidime, „gyviesiems“ teks dirbti kaip darniai komandai.

Žaidimas žavi taisyklių paprastumu – taisykles naujiems žaidėjams galima paaiškinti per kelias-keliolika minučių, ‒ o tuo pačiu yra labai smagus. Čia galite susidurti su visomis įmanomomis filmų apie zombius klišėmis – pavyzdžiui, nemirėlio įkastas personažas gali pasijusti „keistai“... dar vienas įkandimas, ir jis arba ji virs zombiu. Arba herojai netinkamiausiu metu susiginčija tarpusavyje ir praleidžia ėjimą aiškindamiesi santykius, nebodami šalimais zujančių gyvų lavonų. Arba – ypač smagus pokštas – tame pačiame langelyje esantys du personažai, vyras ir moteris, staiga gali sumąstyti, jog tai galbūt jų paskutinė naktis žemėje ir... praleisti ėjimą užmiršę aplink juos šliaužiojančias baisybes.

Visa tai vyksta traukiant ir panaudojant specialias žaidimo korteles (yra atskiros kaladės zombiams ir herojams) bei ridenant kauliukus. Ėjimą visuomet pradeda miruolius valdantys žaidėjai. Kauliukų metimu išaiškinama, ar ėjimui baigiantis, miestelyje pasirodys daugiau gyvų lavonų. Kuo daugiau zombių herojai išnaikina, tuo didesnė tikimybė, kad jų vėl privis. Tuomet judinamos zombių figūrėlės – skirtingai nei gyvieji, nemirėliai juda lėtai, tačiau gali pralįsti pro langus, kanalizacijos vamzdžius, įgriūti pro lubas – žodžiu, keliauti kiaurai pastatų sienas. Jeigu zombiui paėjus jo langelyje yra herojus, šiedu privalo susikauti – gyvasis lavonas būtinai bandys atsikąsti personažo... Kautynių baigtis sprendžiama ridenant kauliukus, tačiau rezultatą gali nulemti ir ypatingos kortos, kurių, tikėtina, tiek zombių, tiek gyvųjų žaidėjai turės savo rankose.

Pajudėjus miruoliams, ateina eilė personažams. Tiesa, jų nedaugėja – netekę kelių herojų, už žmones žaidžiantys žaidėjai paprastai pralaimi, taigi kiekviena netektis būna tragiška bei skausminga. Gyvieji gali judėti greičiau ‒ per tiek langelių, kiek išridena akių kauliuku. Užuot ėję, pastatuose esantys žmonės gali ieškoti vertingų daiktų ir traukti kortą iš herojų kaladės. Tokiu būdu pasiseka rasti tiek pergalei pasiekti būtinų dalykų (kaip antai, automobilio rakteliai), tiek kitokių gėrybių, pvz., ginklų – pradedant šakėmis ar beisbolo lazda, baigiant šautuvu, dinamitu ar grandininiu pjūklu. Herojai gali bandyti zombius nukauti kulkomis ar artimoje kovoje, jeigu personažas ėjimą užbaigia langelyje, kuriame yra gyvųjų lavonų.

Atskiro paminėjimo verta „Last Nigth on Earth“ pagaminimo kokybė – kiekvieną personažą vaizduoja unikali plastikinė figūrėlė, visa krūva jų skirta ir zombiams. Taigi žaidimas labai vizualus, o kiti komponentai – kortos, žymekliai, specialios kortelės ir lenta – taip pat aukštos kokybės ir tarnaus ilgai. Tai svarbu, nes žaidimą greičiausiai norėsis žaisti dar ir dar kartą. Ir ne tik todėl, kad žaidimo lenta sudaryta iš kintamų dalių, tad miestelis kaskart atrodys vis kitaip.

Žaidimo lenta. Nuotrauka iš www.boardgamegeek.com

Dar viena smagi detalė – dėžėje rasite ir CD su specialia muzika šiurpiai žaidimo atmosferai sukurti. Tiesa, man garso takelis nepasirodė itin vykęs (geriau pabandykite „Youtube“ susirasti „zombie movies soundrack“), tačiau tai žaidimo vertės toli gražu nesumenkina.

„Last Night on Earth“ gali pasirodyti kiek mažiau priimtinas žaidėjams, kurie vertina strateginį planavimą: čia, kaip ir „tikrame“ gyvenime su zombiais, daug ką lemia akla sėkmė – išridenti kauliukai bei ištrauktos kortos. Tačiau tiek herojus, tiek nemirėlius valdantys žaidėjai tikrai turės apie pagalvoti (ar šią kortą sužaisti dabar, ar vėliau? Kaip išdėstyti zombius, kad herojai nuo jų nepaspruktų? Ar personažui dar bandyti kuistis pastate ir ieškoti daiktų, ar jau bėgti į saugesnę vietą? Ir t.t., ir pan.). Žaidimas gali užkliūti ir tiems, kurie labiau vertina bendradarbiavimą, o ne konfrontaciją tarp žaidėjų. Sakau iš patirties: po kelių ėjimų zombius valdančio (-ų) žaidėjo (-ų) visi kiti ima nekęsti. Šniurkšt... why nobody loves walking hungry evil dead?..

Na bet tačiau, atmetus šias smulkmenas, jeigu esate filmų apie zombius gerbėjai arba tiesiog norite praleisti smagų, kraupių netikėtumų kupiną vakarą (kuriam pradėti nereikės valandų valandas aiškintis taisyklių), būtinai išbandykite „Last Night on Earth“.

„5 S” įvertinimas:

• ·       Strategija: 2 iš 5
• ·         Sėkmė: 4 iš 5
• ·         Socialumas: 3 iš 5
• ·         Sudėtingumas: 3 iš 5
• ·         Smagumas: 5 iš 5

Vidurkis: 3,4