TOP 5 žaidimai šeimos stalui

Velykos jau pačios savaime yra puiki pramoga – margučių ridenimas, dažymas ir daužymas, nuo vaišių lūžtantis stalas ir šilti pavasario orai... ar kas gali būti geriau? Atsakome – gali, ypač tomis akimirkomis, kartais, kai pajuntate, kad į maistą (ir į „Alias“) žiūrėti daugiau nebegalite. Tada stalą verta nukraustyti ir paruošti jį žaidimams. Štai keli iš jų, puikiai tinkantys šeimos popietei.

„Katano salos naujakuriai“. Klasikų klasika – palyginti nesudėtingas, bet smagus ir įtraukiantis ekonominis žaidimas, kuriame statome ir plėtojame savo gyvenvietes kolonizuojamoje saloje. Resursų rinkimas ir mainai, šiek tiek konfrontacijos tarp žaidėjų, būtinybė planuoti kelis ėjimus į priekį bei „prisijaukinti“ fortūną – čia puikiai dera visi klasikinio ekonominio žaidimo elementai. "Naujakurių" privalumai: kintanti, kaskart vis kitaip atrodanti lenta, greitai įsisavinamos taisyklės, dinamiška eiga, kuomet netenka nuobodžiauti laukiant savo ėjimo, palyginti greitai sužaidžiama partija. Skirtas 3-4 žaidėjams, platesnis žaidimo aprašymas lietuvių kalba - platintojų interneto svetainėje.

„Carcassonne“. Dar vienas puikus klasikinis stalo žaidimas. Jame žaidėjai stato Karkasono miestą Viduramžių Prancūzijoje. Tai vyksta paeiliui traukiant tvirtoves, kelius, laukus ir vienuolynus vaizduojančias korteles, prijungiant jas prie vis besiplečiančio miesto ir jo apylinkių bei užimant korteles savo figūrėlėmis. Užbaigus kelią, tvirtovę ar vienuolyną, figūrėlė grįžta žaidėjui ir skaičiuojami taškai. Paprastos ir greitai įsisavinamos taisyklės, nuolat vis kitaip sudėliojama žaidimo lenta, geras taktinių gebėjimų ir sėkmės santykis – kažin, ar verta stebėtis milžinišku „Carcassonne“ populiarumu visame pasaulyje? Žaidimas skirtas 2-5 žaidėjams.

„Ticket to Ride: Europe“. Šiame 2-5 žaidėjams skirtame žaidime tampame XX a. pradžios Europos geležinkelių magnatais. Žaidėjai varžosi tarpusavyje rinkdami korteles, kurias panaudoja savo geležinkelių linijoms tiesti ir Europos miestams sujungti. Už tai renkami taškai; jų galima pelnyti ir įvykdant užduotis – sujungiant tarpusavyje tam tikrus miestus, nurodytus užduočių kortelėse. Kaip ir kiti čia apžvelgiami žaidimai, „Ticket to Ride: Europe“ pasižymi paprastomis taisyklėmis bet skatina gerokai apmąstyti veiksmus, tad puikiai tinka tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems žaidėjams. Kitaip nei pirmoji „Ticket to Ride“ versija, kurioje geležinkeliai tiesiami tarp JAV miestų, „Europinis“ leidimas daugeliui mūsų, ko gero, artimesnis. Be to, čia yra Vilnius (na, gerai, lentoje parašyta „Wilno“, bet vis tiek...). Kita vertus, ši versija pasižymi ir keliais taisyklių pakeitimais, tokiais kaip galimybė statyti stotis ar kasti tunelius, kas žaidimą taip pat padaro gerokai įdomesnį.

„Thebes“. Šiam archeologijos pradžiamoksliui skiriu antrąją vietą dėl jo edukacinės vertės – galimybės patraukliai susipažinti su reikšmingais Graikijos, Kretos, Mesopotamijos ir kitų civilizacijos lopšių archeologiniais radiniais bei smagaus požiūrio į archeologo darbą. Čia keliausime po Europos miestų bibliotekas ir kaupsime istorijos žinias, o tinkamai pasiruošę – keliausime į radimvietes ir leisimės kasinėti. Už radinius, dalyvavimą parodose, mokslinėse konferencijose kaupsime taškus ir rungsimės dėl sėkmingiausio archeologo titulo. Plačiau susipažinti su šiuo 2-4 žaidėjams skirtu žaidimu galite ir šiame tinklaraštyje.

„Dixit“. Ši 3-6 žaidėjams skirta pramoga pelno mano didžiausias simpatijas ne tik dėl paprastumo ir unikalaus apipavidalinimo. „Dixit“ kaip retas kuris kitas stalo žaidimas lavina vaizduotę ir kūrybiškumą, ugdo bendravimo įgūdžius, padeda geriau pažinti kartu žaidžiančius žmones. Žaidimo principas labai paprastas: kiekvienas žaidėjas gauna po šešias nuostabiai iliustruotas korteles. Vienas iš žaidėjų tampa pasakotoju – jis išsirenka kurią nors turimą kortelę ir pasako ją apibūdinančią frazę. Kiti žaidėjai paslapčia išsirenka kurią nors savo kortelę, atitinkančią ką tik nuskambėjusį apibūdinimą. 

Pasirinktos kortelės sudedamos į bendrą krūvą, sumaišomos ir atverčiamos, o tuomet žaidėjai stengiasi atspėti, kuri iš šių kortelių buvo pasakotojo. Jeigu visi atspėja, pasakotojas lieka be taškų. Jei neatspėja niekas, pasakotojas taip pat taškų negauna. Todėl svarbu kortelės iliustraciją apibūdinti ne pernelyg tiksliai, bet ir ne per daug abstrakčiai. Kartais tai tampa tikru iššūkiu, tačiau bet kuriuo atveju, gera nuotaikai – garantuota. Vienintelis žaidimo trūkumas – kortelės greitai ima kartotis, tad ilgiau pažaidus „Dixit“, žaidimas ima kartotis. Gera žinia – žaidimui išleisti papildymai su dešimtimis naujų kortelių, užtikrinančių, kad nė viena partija nebus panaši į ankstesnę.

O kokius žaidimus jūs siūlytumėte šeimos popietei? Pasidalinkite savo „TOP5”!

Top 5 stalo žaidimai Helovinui

Kai Vėlinių išvakarėse žemę užplūsta zombiai, vampyrai, šmėklos, vilkolakiai ir kitokie nelabieji, ką daryti mums, paprastiems mirtingiesiems? Aišku, mušti juos! Dideliais kiekiais! Štai keli stalo žaidimai, kurie padės tinkamai tam nusiteikti.

5 vieta: „Zombicide”

Žaidimo dėžėje - ištisos miniatiūrinių
zombių ordos!
Nuotrauka iš www.guillotinegames.com

Nuskambėjus žodžių junginiui „mušti dideliais kiekiais“, į galvą pirmiausiai ateina šis kooperacinis stalo žaidimas. Žaidėjų valdomi personažai ‒ zombių apokalipsės herojai, ‒ mieste kovoja su gyvaisiais numirėliais. Kuo daugiau žaidėjai nugali zombių, tuo stipresni tampa jų personažai. Tačiau tuo didesnės ir pavojingesnės nemirėlių ordos juos puola. Esminis žaidimo klausimas ‒ ką pasitelksite: sumanumą ir greitį ar nupjautavamzdį šautuvą ir grandininį pjūklą? Turbūt ir viena, ir kita! Įvairūs scenarijai (ir, pvz., galimybė traiškyti zombius policijos automobiliu – o, taip, ačiū!), kooperacinis žaidimo stilius, reiškiantis, kad arba visi žaidėjai laimi kartu, arba pralaimi pačiam žaidimui, aukščiausia pagaminimo kokybė – krūvos zombius ir personažus vaizduojančių miniatiūrų, lenta, kortelės, ‒ ir gana paprastos taisyklės. Tegu „Zombicidas“ prasideda!

4 vieta: „Chaos in the Old World“

Žaidimo lenta - demonų puolamas mitinis pasaulis.
 Nuotrauka iš www.boardgamegeek.com

Štai, gurkšnojame sau kavą ir postringaujame apie tai, kaip smagu talžyti visokius baubus, net nepagalvodami, kaip jie patys jaučiasi, puldami žemę ir jos gyventojus bei nuolat gaudami nuo jų į dantis. Patikinu: jaučiasi jie puikiai, o tai patvirtina žaidimas „Chaos in the Old World“. Čia žaidėjai tampa labai galingomis blogio dievybėmis – Chaoso dievais, ‒ ir bando užvaldyti pasaulį. Pagal pačias geriausias politeistines tradicijas, dievai varžosi tarpusavyje ir nuolat ieško būdų vieni kitiems pakenkti. Tai nereiškia, kad keistosioms dievybėms rungiantis tarpusavyje, žmonija saugi – pasaulio apsėdimas vyksta sava eiga ir pagal planą. Tiesiog tai taip natūralu ir įprasta, kad gerokai įdomiau pagalvoti, kaip čia dar įspyrus savo bičiuliui į minkštą vietą (t.y. kokį nors čiuptuvų raizginį ar pūlinių sankaupą) . Tad pasitikdami Heloviną, paleiskime demonų armijas su „Chaos in the Old World“.

3 vieta: „Ghost Stories“

Kažink, kaip "Ghost Busters" skambėtų kiniškai?..
Iliustracija iš www.rprod.com

Visų Šventųjų išvakarės ‒ Rytų stiliumi! Šio stalo žaidimo veiksmas mus perkelia į atokų miestelį, kurį puola piktosios dvasios. Žaidėjai ‒ keturi skirtingomis galiomis pasižymintys vienuoliai, kurie visomis išgalėmis stengiasi atremti ataką ir nugalėti ją surengusį piktąjį demoną. „Ghost Stories“ yra dar vienas smagus kolektyvinis galvosūkis: žaidėjai čia turi veikti išvien, labai gerai apgalvoti savo veiksmus, nes kiekviena klaida gali lemti pralaimėjimą. Puikus apipavidalinimas ir iliustracijos, įdomi tema, gana paprastos taisyklės, bet nelengvai įveikiamas žaidimas ‒ jeigu tavo kung-fu neblogas, sugriauk savo namų feng-šui ir įleisk į juos šiek tiek šmėklų su „Ghost Stories“!

2 vieta: „Arkham Horror“

Pokštai baigėsi, bičiuliai – dabar pakalbėkime apie tokius siaubus, nuo kurių žmonės išprotėja... bent jau stalo žaidime „Arkham Horror“. Žaidimo veiksmas perkelia į trečiojo dešimtmečio JAV miestą Arkhemą, į kurį ruošiasi įsiveržti sena, pikta ir negraži (tačiau labai galinga) dievybė. Jos išpuolio preliudija – ordos įvairiausių neregėtų monstrų, su kuriais žaidėjai kovoja šiame žaidime. „Arkham Horror“ taip pat yra kooperacinis – čia arba laimi visi kartu, arba keliauja į ekskursiją adresu Vasaros g. 5, Vilnius. 

Žaidimo privalumas – istorija. Tyrinėdami Arkhemą žaidėjai traukia specialias kortas, atlieka jose nurodytus veiksmus ir skaito pasakojimą, kuris ilgainiui susilieja į vientisą, įdomų naratyvą. Kiekvienas susidūrimas su pabaisa, kiekvienas istorijos vingis intriguoja – ar pavyks ir šįkart išsisukti sveikam? O gal tyrėjas sunkiai susižeis arba išprotės ir atsidurs Arkhemo psichiatrinėje? Sveikas protas šiame žaidime – vertingas išteklius, kurį prarandame panašiai tokiu greičiu, kaip per išpardavimus netyčia užsukę į Vilniaus „Akropolį“. Bet jeigu tai jūsų nebaugina, tada... „Ph'nglui Mglw'nafh Cthulhu R'lyeh wgah'nagl fhtagn!” (tam, kas išsiaiškins šios frazės reikšmę, statau bokalą nervus raminančio skysčio).

1 vieta: „Last Night on Earth“

Šiam zombių stalo žaidimui skiriame pirmąją vietą dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių – ne veltui ir pati pirmoji šio tinklaraščio apžvalga skirta būtent „Last Night on Earth“. Žaidimas puikiai perteikia siaubo fillmų apie gyvuosius numirėlius atmosferą, reikalauja šiek tiek (bet ne per daug) pagalvoti, o svarbiausia – jį žaisdami žmonės ima vieni kitų nemėgti. Ypač tų, kurie žaidime valdo zombius. Braains!