2013 m. lapkričio 24 d., sekmadienis

„Malifaux“: sapnuokite atsargiai



Sakoma, kad visatą sudaro ne viena, o nesuskaitoma begalybė tikrovių – alternatyvių pasaulių, egzistuojančių vienas šalia kito. Kai kurie iš jų labai panašūs į mūsiškį, bet esama ir tokių svetimų bei košmariškų, kad vieno žvilgsnio į juos pakaktų išvaryti žmogų iš proto. Dar sakoma, kad sienos, kuriomis atskirtos šios paralelinės tikrovės, ne visada būna tvirtos ir neįveikiamos. Keistos jėgos kartais atveria properšas, pro kurias iš vienos visatos galima patekti į kitą. Ir tada... tada, be jokios abejonės, prasideda nuotykiai, apie kokius nė nesvajojome! Kviečiu peržengti visatas skiriančią properšą ir nerti į „Malifaux“ pasaulį.

Malifaux“ – tai miniatiūrų žaidimas, kuriame maginė fantastikos, siaubo, steam-punk ir „laukinių vakarų“ vesterno žanrai susilieja į kvapą gniaužiantį mišinį. Vienas iš trijų mano šiuo metu žaidžiamų miniatiūrų žaidimų ir, be abejonės, vienas mėgstamiausių ever. Čia grumiasi galingi burtininkai ir klastingi demonai, keistas kovos mašinas kuriantys mokslinčiai ir šautuvais bei revolveriais mojuojantys nutrūktgalviai laimės ieškotojai. Jie kaunasi dėl galios, o ant kortos pastatyta daugiau nei gyvybė: pralaimėjusiam gresia prarasti sielą.

Žaidimas perkelia į paraleliniame pasaulyje stūksantį Malifaux (skaityti „malifo“) miestą. Jo gatvėse ir apylinkėse galima sutikti ne tik įdomių bei gerokai ekscentriškų asmenybių, bet ir pavojingų padarų – demonų, kuriuos pagimdė žmogaus košmarai, vaikštančių negyvėlių ir dar keistesnių sutvėrimų, egzistavusių čia gerokai iki žmogaus atėjimo. Taip, žmonės Malifaux mieste tėra gana neseniai pasirodę atėjūnai. Jie atklydo čia iš kito pasaulio per properšą, kurią patys atvėrė visatas skiriančiose sienose. Šiam žingsniui žmonės ryžosi aptikę, kad Malifaux pasaulis kupinas magijos, kuri beveik išnyko žmonių visatoje. Įveikusi pasaulius skiriančią ribą, žmonija atrado naują magiškos galios šaltinį – sielakmenius. Iš šių mįslingų akmenų burtininkai semiasi galios savo kerams, o išeikvojus juos vėl galima „pakrauti“ mirštančių žmonių sielomis. Iš čia, suprantama, ir sielakmenių pavadinimas.

Žaidimas vyksta miniatiūriniame mūšio lauke, kuris išdėliojamas ant stalo paviršiaus pagal pasirinktą scenarijų, kautynių vietą. Šiuo atveju mūšis persikelia į Malifaux gatvę.

Žaidėjai valdo gaujas (arba, jei kam labiau patinka, grupuotes), kurios Malifaux pasaulyje grumiasi dėl šių sielakmenių, o taip pat pinigų, įtakos, pačių sielų ir daugybės kitų priežasčių, tarp kurių ne pati rečiausia – tiesiog galimybė išgyventi dar vieną dieną prakeiktojo miesto gatvėse. Nors jose kaunamasi kasdien, dideli mūšiai vyksta retai, tad vieną gaują paprastai sudaro vos keli kovotojai. Vadinasi, skirtingai nei daugelis kitų miniatiūrų žaidimų, „Malifaux“ nereikalauja didesnių investicijų, norint pradėti jį žaisti.

Viena iš mano gaujų - arkanistė Rasputina (skrybėlėta mergina centre) ir jos lediniai parankiniai

Kitas žaidimo privalumas – didelė žaidėjų tarpusavio sąveika. Čia nėra nuobodaus laukimo, kol priešininkas užbaigs savo ėjimą. Žaidėjai paeiliui, vieną po kitos aktyvuoja savo miniatiūras, ir į kiekvieną priešininko veiksmą galima nedelsiant reaguoti. Tačiau bene įdomiausia „Malifaux“ savybė yra pats žaidimo „varikliukas“: čia neišvysite kauliukų, kurie būdingi daugumai miniatiūrų žaidimų. Kautynių, kerėjimo ir kitokių veiksmų rezultatus šiame žaidime lemia kortos. Jomis žaidėjai gali gana plačiai manipuliuoti nuspręsdami galutinį veiksmo rezultatą, taigi mūšio eigą čia dažniausiai lemia ne aklas atsitiktinumas, bet žaidėjų taktiniai gabumai, išradingumas, klasta ir gebėjimas efektyviausiai išnaudoti turimų kovotojų savybes.

Žaidimas nuo pat pradžių įtraukia turtinga visata ir įdomiu siužetu. Žaidėjai gali valdyti grupuotes, priklausančias įvairioms frakcijoms. Skirtingi jų siekiai ir tarpusavio nesutarimai kiekvienoms kautynėms suteikia papildomo turinio ir motyvų. Žaidžiant „Malifaux“ galima kovoti už Gildiją, monopolinę magų organizaciją, kontroliuojančią miestą ir sielakmenių gavybą. Ne visi kerėtojai pritaria Gildijos diktatui – čia veikia ir arkanistai, nepriklausomi burtininkai ir inžinieriai, sudarantys savotišką opoziciją Gildijai ir savarankiškų magų „ložę“. Tiek vieni, tiek kiti žaidžia su gana pavojingomis jėgomis, bet ne tokiomis, kurias siekia įvaldyti Prikėlėjai, naudojantys Malifaux magiją mirčiai apgauti. Šiems nekromantams tikslų siekti padeda prikelti negyvėliai, šmėklos ir kitokios klaikybės. Beje, mirtis – toli gražu ne baisiausias dalykas Malifaux pasaulyje. Tamsiosiose jo kertelėse tyko Negimusieji, demonai, atklydę iš baisiausių žmogaus sapnų. Šiame mieste košmaras toli gražu ne visada baigiasi nubudus...

Antroji mano gauja - samdiniai...
Tokiame nesuvokiamų pavojų ir interesų verpete priversti suktis paprasti gyventojai. Tiesa, nemažai iš jų nutaria nebūti kažkieno už virvučių tampomis marionetėmis ir pakyla kautis už galimybę rinktis patiems. Tokie gyventojai tampa Atskalūnais - sėkmės kariais, nuotykių ieškotojais ir samdiniais, kurie įlieja dar daugiau chaoso į ir taip jau sudėtingą padėtį Malifaux mieste. Atskirą darbotvarkę turi ir mįslingieji atvykėliai iš Rytų - „Dešimties griaustinių“ mistikai ir samurajai. Beje, ką tik minėjome žodį „chaosas" - ką galvojate apie gaują įkaušusių, kiaulėmis jojančių gremlinų su šautuvais, kurie tiek pat pavojingi šauliui, kiek ir taikiniui? Tai - linksmybės Malifaux stiliumi!

...vadovaujami kovingųjų sesių Viktorijų.

Kad ir kokiai frakcijai atstovautų gauja, kiekvienai iš jų vadovauja Meistras – dažniausiai, tai itin galingas karys ar klastingas kerėtojas. Visi Meistrai ir jų gaujos žaidime turi dar ir savo, atskiras istorijas, o jų ypatingos savybės lemia vis kitokį žaidimo stilių. Visa tai suteikia „Malifaux“ sistemai dar daugiau gelmės bei žavesio, ir kiekvienas žaidėjas čia gali rasti kažką artimo sau.

Belieka apžvelgti svarbiausią šio žaidimo dalį – pačias miniatiūras. Žaidime „Malifaux“ naudojami 32 mm modeliai. Tai gana populiari skalė, reiškianti, kad vidutinio ūgio žmogaus figūrėlė žaidime yra 32 mm aukščio. Kaip įprasta, žaidėjai turi patys suklijuoti ir nudažyti įsigytas miniatiūras – tokiu būdu paliekama daugiau erdvės žaidėjo kūrybai ir individualiam požiūriui į modelius pasireikšti.

„Malifaux“ figūrėlės, kurias gamina JAV kompanija „Wyrd“, yra vienos geriausių, kokias teko matyti daugelį metų domintis miniatiūrų žaidimais. Tiesą sakant, tai miniatiūros ir paskatino pradėti žaisti šį žaidimą. Dauguma modelių – labai originalūs, puikiai perteikia tiek žaidimo atmosferą, tiek ir įkūnijamų personažų charakterius. Maloniai nustebino ir miniatiūrų pagaminimo kokybė – jos puikiai išlietos ir gana nesunkiai surenkamos.

Skirtingai nei daugumoje kitų miniatiūrų žaidimų, "Malifaux" naudojami ne kauliukai, o speciali kortų malka. Kovos baigtį čia dažnai lemia ne tik akla sėkmė (saugokitės Juodojo Džokerio!), bet ir gebėjimas manipuliuoti turimomis kortomis.

Iki šiol gaminusi miniatiūras iš metalo, kompanija neseniai pasekė daugelio kitų miniatiūrų gamintojų pavyzdžiu ir perėjo prie kompiuteriu modeliuojamų plastikinių modelių. Kol kas jų savo rankomis pačiupinėti neteko, bet bent jau iliustracijose miniatiūros atrodo puikiai.

„Malifaux“ ‒ geras pasirinkimas tiems, kurie seniai svajoja išbandyti miniatiūrų žaidimus, bet iki šiol susilaikė baimindamiesi išlaidų, reikalingų didelėms figūrėlių armijoms susirinkti. Čia to nereikia, nes gaujai dažnai pakanka vos 5–7 modelių. Šiame žaidime nerasite lėkšto, „vaikiško“ maginės fantastikos siužeto: elfai ir žmonės saugo tvarką ir gėrį pasaulyje, orkai ir demonai nori viską sugriauti – prašom, kariaukite. „Malifaux“ viskas gerokai subtiliau – sunku pasakyti, kas čia „geriečiai“, o kas – „blogiukai“, nes visi personažai turi savo tamsiąją pusę ‒ tiesa, kai kurių ji itin tamsi... Tad jeigu jums įkyrėjo „nulaižyti“ superherojai, jeigu žavitės intrigomis ir jums nesvetimas (kartais ganėtinai tamsaus) humoro jausmas, nedvejodami ženkite į „Malifaux“ pasaulį. Tik žinokite – kartais jame nutinka blogi dalykai...

Ilgainiui daugiau papasakosiu apie šį žaidimą ir priežastis, kodėl jį taip mėgstu. Bet daugelis jų, tikiuosi, atsiskleidė jau ir iš šio įrašo.

2013 m. lapkričio 10 d., sekmadienis

Goblinai valdo! Žaidžiame „Gosu“

Maži, ilgaausiai, agresyvūs, bet gana simpatiški. Kalbame ne apie kokius nors pašėlusius zuikius, bet apie goblinus. Kortų žaidime „Gosu“ vadovaujate ištisoms jų armijoms, kurias pasitelkiate kovoje dėl valdžios ir paties kiečiausio goblinų karaliaus titulo.

Žaidimo dėžutės viršelyje - savotiškai žavūs, bet rimtai nusiteikę goblinų kariai.\ Iliustracija iš www.boardgamegeek.com

Keistai skambantis žaidimo pavadinimas „Gosu“ (kompanija „Moonster Games“, vidutinis portalo „BoardGameGeek“ reitingas - 6,78) yra trumpinys iš „Goblin Supremacy“ – „goblinų viešpatavimas“. Jau po pirmosios partijos turėjau pripažinti, kad goblinai iš tiesų valdo! Žaidimas kaipmat sužavėjo apipavidalinimu – puikiai iliustruotomis, spalvingomis kortomis, vaizduojančiomis goblinų karius, herojus ir generolus. Dar vienas didelis žaidimo privalumas – paprastos taisyklės, kurias galima išaiškinti per kelias minutes ir leistis į žaidimą. Neapsigaukite: „paprastas“ dar nereiškia „prastas“, ir tai ‒ svarbiausias „Gosu“ privalumas. Norint nugalėti šiame žaidime būtinas gebėjimas kruopščiai planuoti bei tinkamai valdyti išteklius. Žinoma, prireiks ir šiek tiek klastos bei sėkmės – kuoktelėjusiame goblinų pasaulyje retai viskas vyksta taip, kaip tikitės.

Žaidimo dėžutėje randame šimtą kortų, taisykles ir keletą žymeklių. Kortos sumaišomos ir padalijamos po septynias kiekvienam žaidėjui („Gosu“ gali žaisti nuo dviejų iki keturių žmonių). Goblinai, pavaizduoti ant kortų, yra suskirstyti į penkis klanus, kurie šiek tiek skiriasi savo savybėmis ir gebėjimais. Pavyzdžiui raudonieji Ugnies goblinai mėgsta šaudyti ir sprogdinti, o jų savybės dažnai susijusios su priešininko armijos naikinimu. Tamsieji goblinai, pasitelkę klastą ir apgaulę, meistriškai spendžia spąstus priešams bei jų galimybes visapusiškai išnaudoti turimą armiją. Tuo tarpu daugelis baltųjų, Gobano klano atstovų, padeda manipuliuoti turimomis kortomis ir padidinti ar pamažinti jų skaičių rankoje. Aišku, žaidime būtina veiksmingai išnaudoti įvairių klanų atstovų gebėjimus bei stiprybes.

Konkuruojančios goblinų armijos rikiuojasi viena prieš kitą.

Žaidimo personažai taip pat yra skirtingų rangų – pirmojo lygio goblinai, eiliniai kariai, vadinami „bakuto“, yra patys skaitlingiausi ir, žinoma, palyginti silpniausi. Antrojo lygio goblinai – herojai ir trečiojo – karo vadai, yra stipresni, bet, aišku, retesni. Norint išsikviesti į savo armiją kurio nors klano „herojų“, būtina turėti bent vieną tam pačiam klanui priklausantį „bakuto“. O kad į kariuomenėje pasirodytų generolas, reikia turėti ir to paties klano eilinį, ir herojų.

Žaidėjai paeiliui sužaidžia turimas kortas, dėdami jas ant stalo ir kurdami ir plėsdami savo goblinų kariuomenes. Be to kiekvieną raundą žaidėjai gali panaudoti iki dviejų aktyvacijos žymeklių, leidžiančių traukti papildomų kortų arba pasinaudoti ypatingomis kai kurių goblinų savybėmis. „Gosu“ įtraukia į įvykių sūkurį nuo pat pirmųjų veiksmų: kiekviena sužaidžiama korta sukelia kokį nors efektą ir leidžia pakenkti priešininkui, traukti papildomų kortų, pertvarkyti savo armiją... Taigi būtina nuolat atidžiai stebėti, ką daro priešininkai, bei kruopščiai pačiam planuoti savo veiksmus.

Armija beveik baigta. Trūksta paskutinio karo vado...

Dar daugiau linksmo chaoso sukuria ta aplinkybė, jog didelė dalis goblinų gali mutuoti, t.y. virsti naujais kariais ir pakeisti jėgų balansą armijoje ar sukelti kitokių padarinių. Kai kurie goblinai mutuodami sunaikina priešininką, apdovanoja šeimininką papildomomis kortomis ar suteikia papildomų pranašumų. Taigi viskas nuolat kinta ir verčia iš naujo apmąstyti priimtus sprendimus.

Žaidėjams nebenorint ar nebegalint atlikti daugiau veiksmų, skaičiuojamas turimų armijų dydis. Žaidėjas, turintis didžiausią armiją, laimi žaidimo raundą ir gauna pergalės tašką. Surinkęs tris pergalės taškus žaidėjas tampa „Gosu“ nugalėtoju ir karūnuojamas naujuoju goblinų karaliumi.

Nuostabus apipavidalinimas, paprasta mechanika, lengvos taisyklės ir taktinė gelmė šiame žaidime sukuria puikų derinį. Gana greitai pajusite malonumą planuoti, kombinuoti ir dėlioti derinius, leisiančius nusiaubti priešininkų gretas ar dar labiau sustiprinti jūsų armiją. Žaidime „Gosu“ gana svarbus ir žaidėjų tarpusavio bendravimas, gebėjimas derėtis ir kurstyti varžovus talžyti vieniems kitus... pačiam tuo tarpu patyliukais rezgant netikėtos pergalės planą.

Gerą įspūdį paliko meninis žaidimo apipavidalinimas.
Iliustracija iš www.asmodee.com
Praėjusiais metais žaidimas buvo perleistas - kūrėjai padarė kelis taisyklių ir kortų patobulinimus, ir dabar žaidžiant šį žaidimą, net ir minimalios anglų kalbos žinios nebėra būtinos, nes visos kortų savybės paaiškinamos simboliais, o ne tekstu. Tačiau ir pirmoji versija (išleista 2010 m.) man buvo vienas malonesnių šių metų atradimų.

Taigi jei ieškote gražaus, spalvingo, nesudėtingo, bet įtraukiančio žaidimo, labai rekomenduoju išbandyti save goblinų generolų amplua. 

„5S“ įvertinimas:

  • Strategija: 4 iš 5;
  • Sėkmė: 3 iš 5;
  • Socialumas: 3 iš 5
  • Sudėtingumas: 2 iš 5;
  • Smagumas: 4 iš 5;






2013 m. lapkričio 1 d., penktadienis

Top 5 stalo žaidimai Helovinui

Kai Vėlinių išvakarėse žemę užplūsta zombiai, vampyrai, šmėklos, vilkolakiai ir kitokie nelabieji, ką daryti mums, paprastiems mirtingiesiems? Aišku, mušti juos! Dideliais kiekiais! Štai keli stalo žaidimai, kurie padės tinkamai tam nusiteikti.

5 vieta: Zombicide”
Žaidimo dėžėje - ištisos miniatiūrinių
zombių ordos!
Nuotrauka iš www.guillotinegames.com
Nuskambėjus žodžių junginiui „mušti dideliais kiekiais“, į galvą pirmiausiai ateina šis kooperacinis stalo žaidimas. Žaidėjų valdomi personažai ‒ zombių apokalipsės herojai, ‒ mieste kovoja su gyvaisiais numirėliais. Kuo daugiau žaidėjai nugali zombių, tuo stipresni tampa jų personažai. Tačiau tuo didesnės ir pavojingesnės nemirėlių ordos juos puola. Esminis žaidimo klausimas ‒ ką pasitelksite: sumanumą ir greitį ar nupjautavamzdį šautuvą ir grandininį pjūklą? Turbūt ir viena, ir kita! Įvairūs scenarijai (ir, pvz., galimybė traiškyti zombius policijos automobiliu – o, taip, ačiū!), kooperacinis žaidimo stilius, reiškiantis, kad arba visi žaidėjai laimi kartu, arba pralaimi pačiam žaidimui, aukščiausia pagaminimo kokybė – krūvos zombius ir personažus vaizduojančių miniatiūrų, lenta, kortelės, ‒ ir gana paprastos taisyklės. Tegu „Zombicidas“ prasideda!

4 vieta: „Chaos in the Old World“

Žaidimo lenta - demonų puolamas mitinis pasaulis.
 Nuotrauka iš www.boardgamegeek.com
Štai, gurkšnojame sau kavą ir postringaujame apie tai, kaip smagu talžyti visokius baubus, net nepagalvodami, kaip jie patys jaučiasi, puldami žemę ir jos gyventojus bei nuolat gaudami nuo jų į dantis. Patikinu: jaučiasi jie puikiai, o tai patvirtina žaidimas „Chaos in the Old World“. Čia žaidėjai tampa labai galingomis blogio dievybėmis – Chaoso dievais, ‒ ir bando užvaldyti pasaulį. Pagal pačias geriausias politeistines tradicijas, dievai varžosi tarpusavyje ir nuolat ieško būdų vieni kitiems pakenkti. Tai nereiškia, kad keistosioms dievybėms rungiantis tarpusavyje, žmonija saugi – pasaulio apsėdimas vyksta sava eiga ir pagal planą. Tiesiog tai taip natūralu ir įprasta, kad gerokai įdomiau pagalvoti, kaip čia dar įspyrus savo bičiuliui į minkštą vietą (t.y. kokį nors čiuptuvų raizginį ar pūlinių sankaupą) . Tad pasitikdami Heloviną, paleiskime demonų armijas su „Chaos in the Old World“.

3 vieta: „Ghost Stories“

Kažink, kaip "Ghost Busters" skambėtų kiniškai?..
Iliustracija iš www.rprod.com
Visų Šventųjų išvakarės ‒ Rytų stiliumi! Šio stalo žaidimo veiksmas mus perkelia į atokų miestelį, kurį puola piktosios dvasios. Žaidėjai ‒ keturi skirtingomis galiomis pasižymintys vienuoliai, kurie visomis išgalėmis stengiasi atremti ataką ir nugalėti ją surengusį piktąjį demoną. „Ghost Stories“ yra dar vienas smagus kolektyvinis galvosūkis: žaidėjai čia turi veikti išvien, labai gerai apgalvoti savo veiksmus, nes kiekviena klaida gali lemti pralaimėjimą. Puikus apipavidalinimas ir iliustracijos, įdomi tema, gana paprastos taisyklės, bet nelengvai įveikiamas žaidimas ‒ jeigu tavo kung-fu neblogas, sugriauk savo namų feng-šui ir įleisk į juos šiek tiek šmėklų su „Ghost Stories“!

2 vieta: „Arkham Horror“

Pokštai baigėsi, bičiuliai – dabar pakalbėkime apie tokius siaubus, nuo kurių žmonės išprotėja... bent jau stalo žaidime „Arkham Horror“. Žaidimo veiksmas perkelia į trečiojo dešimtmečio JAV miestą Arkhemą, į kurį ruošiasi įsiveržti sena, pikta ir negraži (tačiau labai galinga) dievybė. Jos išpuolio preliudija – ordos įvairiausių neregėtų monstrų, su kuriais žaidėjai kovoja šiame žaidime. „Arkham Horror“ taip pat yra kooperacinis – čia arba laimi visi kartu, arba keliauja į ekskursiją adresu Vasaros g. 5, Vilnius

Žaidimo privalumas – istorija. Tyrinėdami Arkhemą žaidėjai traukia specialias kortas, atlieka jose nurodytus veiksmus ir skaito pasakojimą, kuris ilgainiui susilieja į vientisą, įdomų naratyvą. Kiekvienas susidūrimas su pabaisa, kiekvienas istorijos vingis intriguoja – ar pavyks ir šįkart išsisukti sveikam? O gal tyrėjas sunkiai susižeis arba išprotės ir atsidurs Arkhemo psichiatrinėje? Sveikas protas šiame žaidime – vertingas išteklius, kurį prarandame panašiai tokiu greičiu, kaip per išpardavimus netyčia užsukę į Vilniaus „Akropolį“. Bet jeigu tai jūsų nebaugina, tada... „Ph'nglui Mglw'nafh Cthulhu R'lyeh wgah'nagl fhtagn!” (tam, kas išsiaiškins šios frazės reikšmę, statau bokalą nervus raminančio skysčio).

1 vieta: „Last Night on Earth“



Šiam zombių stalo žaidimui skiriame pirmąją vietą dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių – ne veltui ir pati pirmoji šio tinklaraščio apžvalga skirta būtent „Last Night on Earth“. Žaidimas puikiai perteikia siaubo fillmų apie gyvuosius numirėlius atmosferą, reikalauja šiek tiek (bet ne per daug) pagalvoti, o svarbiausia – jį žaisdami žmonės ima vieni kitų nemėgti. Ypač tų, kurie žaidime valdo zombius. Braains!