Stalo žaidimai ir stereotipai

Ne, taip blogai, kaip pavaizdavau plakate, gal ir nėra. Bet iš tiesų, bendraudamas su aplinkiniais apie savo hobį, kartais susiduriu su įdomiomis nuomonėmis ir stereotipais. Pavyzdžiui:

•  „Aa, tai jūs žaidžiate „Monoplį“! Na, taip, yra tekę jį žaisti. Bet su visa derama pagarba klasikai, iš „Monopolio“ spręsti apie stalo žaidimų pasaulį tai tas pat, kas vežimą prilyginti automobiliui – vien dėl to, kad ir tas, ir kitas turi keturis ratus. Žaidimų yra tūkstančiai. Įvairiausiomis temomis, skirtingiems pomėgiams ir amžiaus grupėms. Kai kurie puikiai tinka paįvairinti vakarėliui su draugais, prie kitų tenka pasėdėti ir gerą pusdienį ar visą dieną. Vieni gali būti paprastesni ir už „Monopolį“, o kiti privers taip įtempti smegenis, kad net kaukolė braškės. Taigi žvelkite giliau.

•  „Tai kiek pinigų pralošiate per vakarą?“ Nė kiek, tiesą sakant. Nors daugelis žaidimų labai azartiški, nesu girdėjęs, kad kas juos žaistų iš pinigų. Galimybė pergudrauti varžovą, kurti ir įgyvendinti strategijas, pabendrauti su bendraminčiais ir tiesiog smagiai praleisti laiką ‒ štai pagrindinis stalo žaidimų „atlygis“.

•  „Kada tu suaugsi?“ Keblus klausimas – iš tiesų, laikau save pakankamai suaugusiu. Be to, nemaža dalis stalo žaidimų yra skirta toli gražu ne vaikams. Daugelyje jų modeliuojamos gyvenimo situacijos, kurias supranta tik suaugusieji. Kita vertus, didelė dalis žaidimų pasižymi gana sudėtingomis taisyklėmis ir reikalauja nemažai gebėjimų, kuriuos mažieji dar tik ugdo.

•  „Et, betgi čia viskas apie fantastiką...“ Nors dalies žaidimų veiksmas iš tiesų vyksta išgalvotuose, fantastiniuose pasauliuose, netrūksta ir tokių, kurių siužetas paremtas tikrais įvykiais, leidžia pagilinti istorines žinias ar suvokimą apie mus supantį pasaulį. Prašote įrodymų? Pasižiūrėkite į portalo „BoardGameGeek“ žaidimų topą – jame karaliaujantis „Twilight Struggle“ žaidėjus perkelia į Šaltojo karo laikotarpį ir apima daugelį svarbiausių praėjusio šimtmečio istorinių įvykių. Net jei žaidimo tema man kartais ir neatrodo įdomi ar priimtina, aš paprastai stengiuosi pažvelgti giliau: bet kokią fantazija juk paprastai įkvepia tai, kas vyksta mūsų pasaulyje.

•  „Laiko švaistymas!..“ Prie šios temos, ko gero, teks grįžti ne kartą. Arba ne, nes šia tema yra prirašyta begalės straipsnių ir mokslinių darbų. Žaidimai turi neįtikėtiną ugdomąją vertę: jie padeda lavinti vaizduotę, gebėjimą prognozuoti, kurti ir įgyvendinti planus, lavinti socialinius įgūdžius ‒ šį privalumų sąrašą galima tęsti ir tęsti. Žaidimo ir simuliacijos metodas plačiai naudojamas organizacijoms ugdyti – pagalvokite apie, pvz., karinius mokymus ir pabandykite pasakykti kariškiams, kad pratybose jie švaisto laiką!..

 O su kokiomis klišėmis jūs esate susidūrę? Pasidalinkite patirtimi!