Kaip išsirinkti stalo žaidimą?

Užsukęs į parduotuvę, kurios lentynos mirga nuo spalvų ir pavadinimų, šį klausimą sau užduoda daugelis, įskaitant mane. Ne tik sau – esu sulaukęs bičiulių skambučių, prašančių padėti ir patarti. Pavyzdžiui, „Stoviu parduotuvėje, yra gerų akcijų, ką siūlytum įsigyti?“. Be abejo, malonu kartais pasijusti reikalingam, tik suprantu, kad ne visi ir ne visada turime kam paskambinti ir su kuo pasitarti. 

Kita vertus, ir žaidimais besidominčio draugo patarimas nebūtinai padeda – kai stalo žaidimų yra tiek daug ir tokių įvairių, tai, kas patinka vienam, gali visiškai netikti kitam. Taigi, WTDO? Į ką verta atkreipti dėmesį, renkantis stalo žaidimą sau ar perkant jį dovanų?

1. Sudėtingumas. Stalo žaidimus, kaip ir daugelį kitų dalykų gyvenime, įprasta skirstyti į įvairias kategorijas: „amerikietiškojo“ ir „europinio“ tipo, skirti šeimai ar patyrusiems žaidėjams, vakarėlių ar „rimti“ ir t.t. ir pan. Galimas ir dar vienas, tiesa, gana subjektyvus skirstymas: paprasti ir sudėtingi. Apie tai verta pagalvoti renkantis stalo žaidimą: jei perkate jį dovanų, įvertinkite žmogaus, kuriam dovanosite žaidimą, patirtį. Dovanodami itin didelio susikaupimo reikalaujantį, daug taisyklių turintį žaidimą retsykiais žaidžiančiam žmogui, rizikuojate, kad dovana liks dulkėti lentynoje. Patyrusiam ir/ar didelę kolekciją turinčiam žaidėjui apskritai rekomenduočiau geriau dovanoti kuponą – žaidimą jis mielai išsirinks pats.

Bet aš nukrypau. Vienas iš patikimesnių sudėtingumo indikatorių yra žaidimo trukmė (ji būna nurodyta ant dėžės): jei žaidimo partija trunka 15-30 min., jo taisyklės greičiausiai bus gana paprastos. Jei nurodyta partijos trukmė viršija valandą-dvi, o gal ir dar daugaugiau, pagrįstai tikėkitės sudėtingesnės pramogos.

Rinkdamiesi žaidimą apverskite dėžę - kitoje
jos pusėje paprastai pateikiama visa svarbi
informacija apie žaidėjų skaičių, amžių, žaidimo
trukmę

2. Žaidėjai. Kitas klausimas, kurį sau užduodu, pamatęs mane dominantį žaidimą – ar turėsiu su kuo jį žaisti ir kaip dažnai? Jei žaidimas skirtas 3-6 žaidėjams, greičiausiai tai reiškia, kad smagiausia jį žaisti penkiese ar šešiese. Taigi pasikviesti porą draugų partijai gali ir neužtekti. Tai anokia problema žmonėms, kurie turi platų bendraminčių ratą ar lankosi stalo žaidimų klubuose. Tai taip pat ne problema, jei perkate paprastą, greitą, vakarėliams skirtą žaidimą.

Kitais atvejais atsiranda nemaža tikimybė, kad žaidimas, ypač jei jis sudėtingesnis ir labiau imlus laikui, paprasčiausiai gulės lentynoje, nes nebus paprasta bet kada surinkti pakankamai pasišventusią kompaniją jį žaisti. „Game of Thrones“ (3-6 žaidėjai), „Battlestar Galactica“ (3-6 žaidėjai), „Eclipse“ (2-6 žaidėjai) yra tarp tų, kuriuos visi mini geru žodžiu, bet dėl aukščiau minėtų aplinkybių paprastai žaidžia gerokai rečiau nei norėtų.

"Twilight Imperium" - vienas iš tų žaidimų, kurie, kad ir kaip
man patiktų, būtų pasmerktas gulėti lentynoje dėl savo trukmės
ir sudėtingumo. 

3. Тema ir dizainas. Čia, aišku, taip pat skonio reikalas, bet apipavidalinimas man labai svarbus. Taip mano kolekcijoje atsirado „Abyss“ – mechanikos ar idėjos prasme tai gal ir ne pats geriausias kada nors mano žaistas stalo žaidimas, bet aš jam viską pasiryžęs atleisti dėl nuostabių iliustracijų ir apipavidalinimo. Panašiai buvo ir su „Jerusalem“ – pirkau jį nieko apie šį kūrinį nežinodamas, tik susižavėjęs tema ir tuo, kad žaidime esama tamplierių (!). Irgi neapsirikau. Patarimas rinktis žaidimą jums patrauklia tema (kosmoso užkariavimas ir erdvėlaiviai, prekyba, II Pasaulinis karas ir t.t.), aišku, rizikingas, nes kūrėjai kartais temą tiesiog „pritempia“ prie jau sukurtos koncepcijos (pvz.: „šiaip tai čia žaidimas, kuriame reikia dėlioti kubelius lentoje – tegul jie būna zombiai, zombiai šiais laikais populiarūs...“). Bet taip bent jau galite tikėtis, kad pramoga bus artimesnė širdžiai.

"Abyss" dėžės dangčio iliustracija paskatino
bent jau atkreiptidėmesį į šį žaidimą.

Arba priešingai – net ir išties puikius kūrinius kai kuriomis temomis tenka ignoruoti tiesiog atsižvelgiant, kad artimiausiems žaidėjams ši tema paprasčiausiai neįdomi („Kupranugarių lenktynės? Rimtai? Ne!”)

4. Reitingai ir apžvalgos. Dominantį žaidimą bandžiusiųjų patirtis ir atsiliepimai man dažnai būna pati geriausia paskata kūrinį įsigyti arba ne. Jei tik turiu laiko ir galimybių, būtinai pasidomiu, kokiais įspūdžiais kolegos dalijasi internetuose.

Bet kai reikia sprendimą priimti greitai, pavyzdžiui, „netyčia“ ir „visai neplanuotai“ užsukus į parduotuvę, gali praversti žaidimo reitingas. Boardgamegeek.com – atsiminkite šį adresą, jei tik tai ir taip dar nėra jūsų lankomiausia svetainė. Jos lankytojai vertina stalo žaidimus, suteikdami jiems reitingą – keli spustelėjimai jūsų išmaniajame, stovint parduotuvėje, ir jau galite nutuokti, kaip gerai (arba blogai) bendruomenė vertina jus dominantį kūrinį. 

Orientacijai: vidutinis geriausiai įvertintų žaidimų reitingas viršija 8 balus; vidutinis blogiausiai vertinamų žaidimų („Karas“, „Gyvatė ir kopėčios“, „Kryžiukai – nuliukai“...) reitingas nesiekia 3 balų. Atkreipkite dėmesį, kiek žaidėjų reitingavo kūrinį – jei jų kelios dešimtys ar keli šimtai, reitingas gali ir nebūti labai objektyvus. Bet jei vertinančiųjų yra keli ar keliasdešimt tūkstančių – tai jau neabejotinai šį tą reiškia.

5. Darbuotojas. Na, į jį šiaip ar taip reikia atkreipti dėmesį įėjus į parduotuvę, būkime mandagūs. Žinoma, pardavėjų esu sutikęs visokių – nuo išties puikių konsultantų iki tokių, kuriems apskritai reikėtų uždrausti turėti reikalų su žmonėmis. Bet stalo žaidimų parduotuvių darbuotojai, jei tik jie dirba savo vietoje (jei taip nėra, greitai pajusite pokalbio metu), neretai turės vertingų įžvalgų ar patarimų – ypač, jei tiesiog ieškote kažko: naujo, neišbandyto, įdomaus.

Taigi, rinkitės ir žaiskite. O jei turite kitokių patarimų išrankiesiems ar neapsisprendžiantiems – būtinai pasidalinkite.