Pati baisiausia žaidimo „Arkham Horror: The Card Game“ paslaptis

Įsivaizduokite, ramiau sau gurkšnojate arbatą savo dvare ir plepate su jus aplankiusiu bičiuliu: tokiu pat kaip jūs, visiškai normaliu antgamtinių reiškinių tyrinėtoju, kuris laisvalaikiu dar dirba detektyvu policijoje. Staiga jūsų dėmesį patraukia keisti garsai iš rūsio. Susižvalgote su svečiu ir leidžiatės žiūrėti, kas čia triukšmauja. Į vieną ranką pasiimate didinamąjį stiklą. Į kitą – laimingą triušio letenėlę. Jūsų bičiulis iš vienos kišenės išsitraukia peilį, iš kitos – savo kolegą policininką. T.y. ne, tas policininkas tiesiog šiaip tuo metu pas jus užsuka. Žodžiu, nusileidžiate į rūsį ir... tai ką pamatote, akivaizdžiai liudija, kad turite gerokai rimtesnių iššūkių su parazitais nei žiurkės.

Tai ne visai teisingai atpasakota scena iš kolekcionuojamų kortų žaidimo „Arkham Horror: The Card Game“, ir ją iškraipiau sąmoningai, kad išvengčiau gadiklių (a.k.a. spoilers). Bet žaidimo esmė maždaug tokia: vienas pats (taip, čia galima žaisti pasianso režimu) arba su dar vienu, o gal ir visais trimis (tik tada jums reikės dar vieno to paties žaidimo komplekto) bendražygiais leidžiatės tyrinėti keistų, mistiškų ir šiurpulingų įvykių Arkhemo mieste, Masačiusetse, JAV. Jei niekaip nerandate tokio miesto žemėlapyje, nepeikite savęs už žioplumą. Tokio miesto nėra, jį išgalvojo žymusis rašytojas Howardas Phillipsas Lovecraftas, kurio kūrybos motyvais ir paremtas žaidimas.

Ne tik šis žaidimas. Kompanija „Fantasy Flight Games“ Lovecrafto ir jo Cthulhu mitologijos įkvėptų stalo žaidimų yra išleidusi beveik tiek, kiek kraupių dievybių neištariamais vardais yra sukūręs rašytojas ir jo pasekėjai. Tiesa, šios bendrovės gaminys, to paties pavadinimo žaidimas „Arkham Horror“ kažkada paliko didelį įspūdį, ir net dabar retkarčiais jų sužaidžiame. Todėl kai išgirdau apie išleidžiamą kolekcionuojamų kortų versiją, susidomėjau.

Žaidimo dėžės turinys: kortos, dar daugiau kortų, taip pat kelios kortelės.
Ai, ir dar šiek tiek žymeklių beigi taisyklių knygelės.

Kaip ir klasikinė žaidimo versija su lenta ir kauliukais, „Arkham Horror: The Card Game“ yra kooperacinis žaidimas. Žaidėjai čia veikia išvien ir kartu siekia pergalės... arba bent jau išvengti klaikios lemties, grumdamiesi su pačiu žaidimu. Kiekvienas žaidėjas valdo tyrėją - personažą, kurį vaizduoja atskira kortų kaladė. Kortos joje – tai ypatingi personažo veiksmai, sąjungininkai ir ginklai, kitokia įranga, praverčianti tyrinėjant mistiškus įvykius ir grumiantis su įvairiomis Cthulhu visatos klaikybėmis. Žaidėjai patys gali modifikuoti, atnaujinti ir pildyti personažų kortų kalades, taip sustiprindami savo veikėjus ar dar geriau juos paruošdami atremti Lovecrafto siaubukus.

Iš kitų panašių žaidimų „Arkham Horror: The Card Game“ išsiskiria tuo, kad kiekviena partija čia yra nuotykis, turintis savo siužeto liniją ir istoriją. Ją pasakoja specialios scenarijaus kortos, aprašančios, kas ir kodėl vyksta. Žaidėjai čia grumiasi ne tik su kuoktelėjusiais kultistais, plėšriais gūlais, visokiausio plauko išperomis, bet ir su laiku. Kiekvieną ėjimą ant scenarijaus kortelės dedami lemties žetonai. Kai jų susikaupia reikiamas kiekis, kortelė verčiama ir žaidėjai sužino, kokia nelemta linkme toliau pasisuko įvykiai. Kad laimėtų, žaidėjai turi atlikti tai, kas nurodyta ant kitos rūšies scenarijaus kortelių. Visos jos sudėliojamos tam tikra tvarka, atverčiamos ir išsprendžiamos, kai ateina metas, taip gana vykusiai sukurdamos žaidimo pasakojimą.

Scenarijaus kortelės pasakoja, kas vyksta. Kodėl tai vyksta,
dažniausiai neaišku. Antgamtiniai dalykai...

Žaidimo laukas: personažai, kuriuos vaizduoja kortelės, keliauja po
žaidimo vietoves (jas taip pat vaizduoja kortelės) ir daro bando
kovoti su antgamtiniais siaubais vykdydami tai, kas parašyta kortelėse.

Scenarijai – tai viena kitą sekančios arba savarankiškos žaidimo partijos. Pagrindinis „Arkham Horror: The Card Game“ rinkinys suteikia galimybę žaisti kampaniją iš trijų scenarijų. Kiekvieno ankstesnio žaidimo baigtis ir žaidėjų priimti sprendimai turi įtakos tolesnėms partijoms ir visos kampanijos eigai. Vienas po kito žaidžiami scenarijai sugula į vientisą pasakojimą, atskleidžiantį tamsius ir mistiškus įvykius Arkhemo mieste bei tyrėjų nuotykius, aiškinantis, kas gi čia vyksta. Kampanijos metu žaidėjų valdomi personažai gali patirti sužalojimų, išprotėti ar žūti, bet taip pat įgyja patirties. Ji išreiškiama taškais, už kuriuos galima įsigyti ir savo kaladę įsidėti įvairesnių ar galingesnių kortų.

Vienas iš žaidimo personažų ir jo kortų malka.

Kita žaidimo įdomybė – gana unikali atsitiktinio rezultato generavimo mechanika, a.k.a. kauliukai. Juos čia pakeičia maišelis, į kurį sumetamas tam tikras kiekis specialių žetonų su įvairiais simboliais ir reikšmėmis. Kai žaidėjas atlieka veiksmą, kuris gali ir nepavykti – pavyzdžiui, ieško patalpoje paslėptų užuominų („Hmmm... Pamenu, kažkur palėpėje mačiau senelio knygą, kurioje tikrai bus paaiškinta, kodėl, po velniais, namus staiga apniko gauja gūlų...“) arba kaunasi su priešais, iš maišelio traukiamas žetonas. Jo reikšmė pridedama prie tam veiksmui atlikti naudojamos personažo charakteristikos... žodžiu, žetonai vietoj kauliuko, kas čia neaiškaus? Norėdami palengvinti ar pasunkinti žaidimo partiją, žaidėjai gali keisti maišelio turinį, pridėdami „piktesnių“ arba lengvesnių žetonų. Šis sumanymas pasirodė gana žavus, nors vis bandau įsivaizduoti, kiek kartų „Nekronomikoną“ turėtų būti perskaitę tie, kurie ryžtųsi žaidimą išbandyti sunkiausiu lygmeniu.

Žavūs žetonėliai. Keista, bet maišelis jiems traukti nepridedamas. 

Baigę pagrindinio rinkinio kampaniją žaidėjai gali įsigyti papildymus su naujais scenarijais, personažais ir kortomis, bei tęsti pažintį su Lovecrafto visatos baisybėmis. Sakyčiau, žaidime gana įdomiai bandoma sukryžminti tris žanrus: kortų, kaladės konstravimo (deck building) ir vaidmenų žaidimus. Tiems, ką žavi šie žanrai ir Cthulhu mitologija, žaidimas gali visai patikti. Bet yra keli labai rimti „BET“.

Bene svarbiausias – vertė už pinigus. Problema ta, kad vieną sykį sužaidus scenarijų, žaisti jį dar kartą, tegu ir su kitu personažu, nebėra įdomu. Siužeto posūkiai tampa žinomi ir jausmas, kad ne tik dėliojate korteles, bet ir dalyvaujate šiurpioje istorijoje, išnyksta kaip dūmas. Turint omenyje, kad pagrindiniame rinkinyje tėra trys scenarijai, o jo kaina – apie 40 eurų, nesunku suskaičiuoti, kad viena partija, trunkanti apie valandą, kainuoja per 13 eurų. Man tai atrodo per daug. Akistata su šia kraupia tikrove smogė per mano sanity  nė ką neprasčiau, nei vargšui Lovecrafto personažui, išvydusiam Cthulhu čiuptuvą besiraitantį ant savo rašomojo stalo.

Betgi, pasakysite, toks ir yra sumanymas – pirkti papildymus, išbandyti naujus siužetus ir herojus, tobulinti esamų personažų kalades. Aha. Tačiau po patirties su pagrindiniu rinkiniu mokėti dar 30 eurų už didesnį papildymą, kuriame „net“ du nauji scenarijai, visiškai nekyla ranka.

Kompanija „Fantasy Flight Games“ garsėja kaip pinigų melžykla, kuri žavingo atsitiktinumo dėka kartais išleidžia visai neblogų stalo žaidimų. Bet man pasirodė, kad šįsyk ji pranoko pati save, baziniame rinkinyje duodama tiek mažai ir prašydama tiek daug. Negi „taigi viskas brangsta“ epidemija apniko stalo žaidimų industriją? Kai pagalvoju, kad ne tiek jau daug pinigų pridėjus galima įsigyti kad ir „Pandemic: Legacy“ su valandų valandomis veiksmo ir nuotykių, ir kampanija, kurią mielai sužaisčiau darsyk, net ir žinodamas, kas bus toliau, niekaip suprantu, kodėl „Arkham Horror: The Card Game“ ir jo papildymų kopijos, bent jau kol kas, graibstomos.

Taigi verdiktas: išbandykite šį žaidimą, jis pats savaime tikrai neblogas. Jei esate visiškas Cthulhu visatos ir kolekcionuojamų kortų žaidimų fanas, o be to turite asmeninę pinigų spausdinimo mašiną, jis gal jus netgi visai įtrauks. Bet aš šiuo gaminiu likau labai nusivylęs ir už tokį biznį linkiu leidėjams artimos pažinties su Azathothu, Yog-Sothothu ir dar Shub-Niggurath.

O šiuo metu galvoju, kad gal geriau pasidairysiu norinčių įsitraukti į seną gerą „Call of Cthulhu“ vaidmenų žaidimą. Gal net būtų pageidaujančių meistrauti?..