Ko gero, turiu dar kartą turiu prisipažinti esąs bjaurus
melagis. Ar bent jau geras užuomirša. Nes prašydamas organizatoriaus leisti man
dalyvauti miniatiūrų žaidimo „Warmachine/Hordes“ turnyre „Steamroller“,
skirtame šio žaidimo naujokams, nuoširdžiai saiksčiausi anksčiau nedalyvavęs
tokio formato turnyruose, o tai man esą leidžia oficialiai šiuo požiūriu
vadintis „naujoku“. Ir tik stojęs prie stalo bei pradėjęs kautynes suvokiau,
kad kažką tokio esu daręs anksčiau.
Bet apie viską iš eilės.
„Rikio“ klube sekmadienį vyko turnyras, kuriame jėgų
išbandyti rinkosi žaidėjai, pradedantys pažintį su „Warma/Hordes“. Nedidelės
taškų skaičiumi armijos, nematyti varžovai – buvau tikras, kad renginys bus
įdomus. Tad kai po šiokių tokių svarstymų man buvo leista dalyvauti turnyre,
visai apsidžiaugiau.
Vyksta pasirengimas |
ir dalyvių istruktažas |
Turnyre dalyvavo aštuoni žaidėjai su gana panašiomis
preferencijomis: trys iš jų (įskaitant mane) žaidė už Signarų armiją, dar trys –
už Legion of Everblight pajėgas. Kolegos, pasirinkę Cryx ir Skorne armijas,
turbūt, jautėsi it netikėtai pakliuvę į dviejų gaujų karą.
Taigi pirmasis varžovas – Legiono drakonoidams vadovaujantis
Lukas, - prieš mane išrikiavo gana kraupiai atrodančių įvairaus didumo bestijų
kariauną.
Priešininkas ruošiasi kautynėms |
Mano pajėgos (apačioje) pasirengusios sutikti Legiono monstrus |
Su Legiono pajėgomis iki šiol neteko grumtis, apie šiuos padarus ir jų
žaidimo stilių žinojau tik teoriškai. Tai labai mobili, agresyvi ir stipriai
smogianti armija, tačiau jeigu pavyktų ją įvelti į alinančią ištvermės kovą,
mano šansai turėtų būti neblogi. Todėl dvikovai su šiuo varžovu pasirinkau mano
mėgstamiausio karmagio Strykerio vadovaujamas pajėgas, sudarytas iš poros
sunkiųjų artimos kovos konstruktų Centurionų, lengvojo robotuko Chargerio,
karmagės-stažuotojos ir mechaniko Arlano Strangewayes.
Signarų pajėgos: ne kiekybė, bet kokybė |
Mūšis prasidėjo gerai organizuotu, nors ir lėtoku, mano
kovotojų veržimusi į priekį, stengiantis atkovoti ir užsiimti strategines
pozicijas, už kurių valdymą skiriami pergalės taškai. Po vieną centurioną
kiekviename flange, abiejų šarvai sustiprinti Strykerio ir jo jaunosios
padėjėjos burtais. Likusios pajėgos laikosi ties viduriu, pasiruošusios
prireikus peršokti į bet kurį flangą.
Centurionai, kaip ir reikėjo tikėtis,
pritraukė didžiausią varžovo pajėgų dėmesį, bet dėl savo šarvų ir magiškos
apsaugos ramiai ištvėrę pirmąsias atakas, patys netrukus ėmėsi metodiškai
naikinti Legiono siaubūnus. Varžovui teko abi savo sunkiąsias bestijas mesti
prieš vieną iš mano karo mašinų, kad ją
Centurionai mėgina užimti strategines pozicijas |
Apimtas įkarščio padariau rimtesnę klaidą, atitraukdamas
vieną iš savo karių nuo strateginės pozicijos. Taip padovanojau priešininkui du
lengvus taškus ir leidau jam išlyginti rezultatą. Tačiau kovai skirtas laikas
baigėsi, ir suskaičiavus išguldytų varžovų skaičių, tapo akivaizdu, kad galiu
švęsti pirmąją pergalę. Valio!
Antrasis varžovas buvo už Signarų armiją žaidžiantis
Danielius. Jo valdomus dalinius puikiai pažįstu, nes daugelį ir pats naudoju,
tad žinojau, ko iš priešininko galiu tikėtis ir ko reikėtų saugotis. Šiai kovai
pasirinkau šiek tiek kitokios sudėties armiją, vadovaujamą kitos, labiau į
artimą kovą orientuotos Strykerio „versijos“. Jam į pagalbą buvo mesti mano jau
pamėgti pėstininkai Stormblades ir specialiai jiems sukurtas sunkusis
konstruktas Stormclad bei dar keli pagalbiniai kovotojai.
Alternatyviosios mano pajėgos: šiek tiek daugiau kiekybės... |
Kovos pradžia. Dvi Signarų pajėgos artėja viena prie kitos |
Ši mano armija skirta ne gynybai, o veržliai atakai, ką ir
bandžiau daryti. Tiesa, varžovui tradiciškai puikiai krito kauliukai, ir
dešiniajame flange įsitaisę jo šauliai gana greitai išguldė mano pėstininkus,
kurie didesnės žalos varžovui nepadarė. Tačiau Stormcladas pasiautėjo kaip
reikiant, iškirsdamas vieną, o netrukus – ir kitą priešininko konstruktą.
Varžovas nutarė bandyti gelbėti situaciją pasiųsdamas savo karmagę nugalabyti
mano generolo, tačiau priešininkas pervertino jos galimybes, ir Strykeris liko
stovėti nė neįbrėžtas. Savo ėjimu greitai nukirtau be apsaugos likusią varžovo
pajėgų vadę, laimėdamas ir antrą partiją.
Kol mano konstruktai guldė priešininko kovos mašinas, mūšio lauko viduryje vyko generolų dvikova. |
Trečioji kova, ir vėl Signarai kitoje mūšio lauko pusėje. Ilgai
nesvarstęs, nutariau žaisti su tos pačios sudėties pajėgomis, kurias buvau
pasirinkęs ir antrajam mūšiui. Scenarijus reikalavo prasiveržti į priešininko
pusę ir užimti strategines pozicijas ten, tad pastaroji, „agresyvioji“ mano
armija tam puikiai tiko. Jei pasiseks, įvyks staigi mano karių ataka,
išplėšianti pergalę. Jei ne...
Trečiasis priešininkas Paulius rikiuojasi kautynėms |
Tai vat, buvo „ne“. Maniškiai gana greitai atsidūrė prie
varžovo gretų ir ėmėsi juos kapoti, tačiau viskas vyko ne taip sėkmingai, kaip
tikėjausi. Išgyvenęs puolimą, priešininkas kontratakavo, iš esmės nušluodamas
didžiąją dalį mano kovotojų.
Ir dar viena generolų dvikova - Strykeris bando nukauti Beth Maddox |
Man beliko paskutinė galimybė mesti Strykerį į priekį ir
pabandyti nukirsti jo karmagę. Šiek tiek prasivalęs kelią likusiais kariais,
paleidau generolą atlikti darbo. Deja, kaip tik tuo metu kauliukų dievai nuėjo
pasižiūrėti, kaip sekasi žmonėms prie kitų stalų, ir pora esminių atakų
praskriejo pro šalį. Savo ėjimu varžovas nukirto mano karmagį, laimėdamas kovą.
Vis dėlto, susumavus rezultatus paaiškėjo, kad turnyrinėje
lentelėje likau antras! Man
rodos, tai kol kas geriausias mano rezultatas „WarmaHordes“ turnyruose. Įdomu ir tai, kad visas tris prizines
vietas užėmė už tuos pačius Signarus kovoję žaidėjai. Vadinasi, nesuklydau
rinkdamasis, kurią armiją kolekcionuoti.
Be jokios abejonės, klaidų visuose trijuose mūšiuose
padariau nemažai. Net neabejoju, kad žaidžiant su labiau patyrusiais varžovais,
tokiu rezultatu tikrai nebūčiau galėjęs džiaugtis. Bet nugalėtojų (sidabro
medalininkų irgi) niekas neteisia. Tad apmąstęs, ką kitąsyk daryčiau kitaip,
jau pamažėl imu ruoštis tam kitam sykiui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą