Architektas, vadybininkas, darbų vykdytojas: „Caylus“

Praėjusią savaitę išbandėme naująjį kolekcijos papildymą - žaidimą „Jerusalem“. Įspūdžiais (aš buvau teisus - žaidimas, kuriame yra tamplierių, tiesiog „pasmerktas“ sėkmei!) apie jį pasidalinsiu kiek vėliau. Tačiau „Jerusalem“ sužadino prisiminimus apie kitą klasikinį stalo žaidimą Viduramžių tema - „Caylus“. Pasiduodu nostalgijai - tai tikrai dėmesio vertas kūrinys, su kuriuo kviečiu susipažinti iš arčiau.

Caylus - statome karaliaus vertą pilį. Iliustracija iš www.boardgamegeek.com

Yra daug pasakojimų apie talentingus viduramžių amatininkus, kurie buvo suluošinti, gyvi užmūryti savo pačių statytų pilių sienose ar dar kitaip nukentėję dėl to, kad buvo perdėm gabūs. Atseit, valdovas norėjo būti tikras, kad meistras niekam kitam panašaus šedevro nebesukurs - tikras chamas! Žinoma, dar dažniau pasitaikydavo, kad architektas, dailidė ar statytojas liūdnai užbaigdavo dienas, nes buvo nepakankamai gabūs... ar tiesiog pristigo sėkmės. Galime tik įsivaizduoti: valdovas liepė skubiai pastatyti tikrą šedevrą. Terminai spaudžia, per petį nuolat priekabiai žvilgčioja valdytojas, o meistrui reikia rūpintis ne tik apkiautusiais darbininkais, statybinių medžiagų gavyba, bet ir konkurentais, tik ir laukiančiais meistro klaidos bei galimybės tapti naujuoju rūmų architektu.

Į šį sudėtingą, bet nepaprastai įdomų viduramžių architektų pasaulį mus ir perkelia stalo žaidimas „Caylus“. Didelio pripažinimo visame pasaulyje sulaukusio žaidimo veiksmas vyksta 1289 m. Pietų Prancūzijos kaimelyje, kuris taip ir vadinasi - Caylus. Karalius Pilypas IV (besidomintys Viduramžių istorija puikiai žino šią asmenybę, be kita ko, prisidėjusią prie garsiojo Tamplierių ordino žlugimo) įsako čia pastatyti pilį. Kaime susirenka geriausi karalystės amatininkai, ima poškėti kirviai ir kūjai – netrukus čia pradeda kilti pilis, o aplink ją augti miestas.

„Caylus“ (2005 m., leidėjai - gyvas galas, tarp jų „Brain Games“ ir „Ystari"; „BoardGameGeek“ reitingas - 7,96) žaidėjai įsikūnija į viduramžių pilių statytojus. Sumaniai naudodamiesi ištekliais, skirstydami užduotis darbininkams, statydami pilį ir miestelio pastatus, galiausiai, papirkinėdami karaliaus atstovą, žaidėjai stengiasi tapti geriausiais meistrais ir pelnyti valdovo palankumą, kurį simbolizuoja prestižo taškai. Daugiausiai jų surinkęs žaidėjas ir tampa „Caylus“ nugalėtoju.

Meistrų kovos laukas – žaidimo lenta. Pastarojoje pavaizduota statoma pilis ir nuo jos besidriekiantis kelias. Palei jį kol kas įsikūrę tik keli pastatai, tačiau žaidėjai netrukus užstatys pakelę lentpjūvėmis, akmentašių dirbtuvėmis, gyvenamaisiais namais ir netgi prestižiniais pastatais – katedromis, fortais, paminklais. Lentoje, pastatų laukeliuose, žaidėjai paeiliui dėlioja žymeklius, kurie vaizduoja darbininkus. Kai darbininkai išsiuntinėti su užduotimis, prasideda veiksmas: pastatai vienas po kito aktyvuojami, ir žaidėjas, turintis pastate savo darbininką, gauna šio pastato teikiamą naudą. Išsiuntei darbininką į mišką – gausi medienos. Užėmei prekybos postą – uždirbsi kelis auksinus. Nusiuntei atstovą pas architektą – galėsi pastatyti naują pastatą. Turi darbininką prie pilies – įgysi teisę prisidėti prie jos statybų.

Architektai varžosi dėl prestižo šiame "kovos lauke".
Nuotrauka iš www.boardgamegeek.com

Ką ir besakyti, žaidėjai privalo labai atidžiai planuoti savo veiksmus. Jeigu atėjus pilies statymo etapui paaiškėja, kad savo darbininką atsiuntęs žaidėjas neturi reikalingų statybinių medžiagų, jam gresia prarasti prestižą. Jo galima netekti ir pernelyg vangiai dalyvaujant pilies statybose. Svarbu numatyti, ko imsis kiti žaidėjai ir pirmajam išdėlioti savo darbininkus strateginiuose pastatuose ar statyti paklausiausius statinius – jei konkurentas sumano pasinaudoti jūsų įkurdinti pastatu, jūsų prestižas kaipmat kyla.

Net ir kruopščiausius planus kartais gali sugriauti statybas prižiūrintis valdytojas, kartu su karaliaus ministru keliaujantis per miestą. Išleisdami pinigus (t.y. mokėdami kyšius valdytojui) ar pasinaudodami pirklių gildijos pastatu, žaidėjai gali pastumti valdytojo žymeklį į vieną ar kitą pusę palei kelią. Godžiojo valdytojo padėtis lemia, kurie pastatai šį ėjimą bus aktyvuoti, o kurie ne. Perdėm drąsus planavimas bei nepalankus valdytojas gali reikšti, kad savo darbininkus išsiuntėte bergždžiai: šį ėjimą laukiamų darbų jie nepadarys, pavyzdžiui, nesurinks pilies statyboms reikiamų išteklių, ir dėl to nukentės jūsų prestižas.

Valdytojo judinimas žaidėjams suteikia galimybę tiesiogiai konkuruoti vieniems su kitais ir atveria galimybes derėtis, tartis bei čia pat laužyti susitarimus. Daug trinties tarp žaidėjų atsiranda ir dėliojantis darbininkus lentoje („ei, bet juk aš norėjau saviškį nusiųsti kaip tik į šitą pastatą!”), statant pilį ir miesto statinius. Todėl „Caylus“ įvertins tie, kuriems stalo žaidimuose rūpi sąveika su kitais žaidėjais.

Tačiau šis kūrinys pripažinimo sulaukė toli gražu ne dėl savo socialumo: „Caylus“ beveik nieko nereiškia sėkmė. Strategija, griežtas ir kruopštus planavimas yra svarbiausi veiksniai, norint laimėti šio žaidimo partiją, tad „Caylus“ yra ne tik puiki laisvalaikio pramoga, bet ir vertinga priemonė, padedanti ugdyti strateginį mąstymą, logiką, išteklių valdymo bei prognozavimo įgūdžius. Nors čia puikiai perteikta viduramžių pilies statybų atmosfera, tema žaidime atlieka antraeilį vaidmenį – netrukus žaidėjai ima regėti nebe kuorus, gildijas ir kasyklas, o rinką, ribotus išteklius bei aršią konkurenciją.

Komponentai, kuriuos randame atidarę „Caylus“ dėžę, yra kokybiški ir patvarūs – įvairiaspalviai mediniai kubeliai, cilindriukai, kieto kartono kortelės ir monetos. Tai užtikrina, kad žaidimu galėsite džiaugtis ilgai. „Caylus“ gali žaisti nuo dviejų iki penkių žaidėjų. Beje, tai vienas rečiau sutinkamų stalo žaidimų, kurį vienodai smagu žaisti tiek dviese, tiek ir didesnėje kompanijoje.

„Caylus“ sėkmės faktorius - praktiškai nulinis, todėl šį žaidimą kartais juokais vadinu hiper-šachmatais. Strategija, taktika ir veiksmų planavimas čia yra viskas, todėl „Caylus“ gali nepatikti tiems, kurie mėgsta tiesiog atsipalaiduoti ir leisti kauliukams viską išspręsti. Be to, žaidime nemažai svarbių niuansų, pavyzdžiui, skirtingų pastatų savybių, kurias būtina žinoti, todėl naujų žaidėjų apmokymas kartais gali kiek užtrukti.

Lietuvoje žaidimas platinamas su lietuviškomis taisyklėmis. Tiesa, jos išdėstytos kiek painiai, tad kai kuriuos taisyklių aspektus gali tekti pasiaiškinti ir kitomis kalbomis ar su labiau patyrusiais žaidėjais. Vis dėlto, didelis „Caylus“ privalumas yra tas, kad jis nereikalauja mokėti jokių užsienio kalbų.

Žinoma, tie, kurie kalbate prancūziškai ir mėgstate keliauti, galite aplankyti Caylus miestelį ne tik žaidimo lentoje. Šis kaimas, pasižymintis turtinga istorija, iš tiesų yra įsikūręs Prancūzijos pietuose. Pasirodo, galų gyvenvietės čia būta dar apie 50 m. pr. Kr., o pilis šalia kaimo iškilo apie XII a. vidurį. Šiandien Caylus teturi apie 1,5 tūkst. gyventojų, tad miestelis gali būti puiki „tarpinė stotelė“ pakeliui į kitą stalo žaidimų mėgėjams gerai žinomą pietų Prancūzijos miestą – Karkasonę. Bet apie ją – kitą kartą. 

„5S“ įvertinimas:

• Strategija: 5 iš 5
• Sėkmė: 1 iš 5
• Socialumas: 3 iš 5
• Sudėtingumas: 3 iš 5
• Smagumas: 3 iš 5

„Star Wars: X-Wing“: pirmasis bandymas

Techninė pastaba: prieš pradėdami skaityti, pirmiausiai spauskite čia, arba, jeigu esate Imperijos pakalikai – čia. Dabar, kai jau sukūrėme tinkamą atmosferą, galime šnektelėti.

Seniai seniai (tiesą pasakius, vakar...), tolimoje tolimoje galaktikoje (taip pat žinomoje hobby centro „Rikis“ pavadinimu) vyko nuožmios erdvėlaivių kautynės – bandėme žaidimą „Star Wars: X-Wing“ (leidėjai - kompanija „Fantasy Flight Games“). Ar šis kūrinys - dar vienas bandymas išmelžti dolerį/eurą/litą iš  „Žvaigždžių karų“ fanų? O gal visai smagi pramoga? 

Susipažinęs su žaidimu linkstu prie pastarosios nuomonės ir dalinuosi  pirmaisiais įspūdžiais, kurie ‒ labai geri. Visiškai sutinku su portalo „BoardgameGeek“ reitingu: stulbinami aštuoni balai!

Dėžutę atidarius: FFG žaidimų komponentų kokybė kaip visada - nepriekaištinga

„X-Wing“ – tai taktinis kosminių kautynių žaidimas, kurio veiksmas vyksta daugeliui puikiai pažįstamoje „Žvaigždžių karų“ visatoje. Sukilėliai prieš Imperiją: žaidėjai čia valdo nedideles, nuo vieno iki kelių erdvėlaivių flotiles, kurios susikimba oro (tiksliau, kosmoso) mūšyje – anglakalbiai tam turi puikų terminą „dogfight“. Tai, kas vyksta ant žaidimo stalo, iš tiesų primena šunų niautynes – staigūs posūkiai, išpuoliai ir apsisukimai, stengiantis užimti kuo geresnę poziciją ir „įkąsti“ priešininkui į uodegą. O prisiminus filmą ir Imperijos naikintuvų skleidžiamus garsus, užuomina į šunis atrodo dar labiau vykusi.

Pirmajai pažintinei partijai gavau sukilėlių „X-Wing“ tipo naikintuvą, pilotuojamo ne kieno nors kito, kaip Luko Skywalkerio (!). Jam teko susikauti su dviem Imperijos „Tie“ naikintuvais. Lukas iš šią kovą laimėjo, tiesa, gerokai aplamdytame naikintuve. Antroji partija, kur priešininko pusėje pasirodė pats Dartas Veideris, sukilėliams buvo... dar sėkmingesnė! Imperijos naikintuvai virto kosmoso šiukšlėmis, sukilėliams nepatyrus jokių nuostolių. Kaip visa tai vyksta ir atrodo?

Lukas Skywalkeris ruošiasi "pakutenti" Imperijos flotilę

Kiekvieną kovojantį erdvėlaivį vaizduoja miniatiūra – ant permatomo stovelio pastatomas laivo modelis. Erdvėlaiviai skiriasi savo savybėmis – vieni manevringesni, kiti turi galingesnius ginklus ar skydus ir pan. Dar daugiau įvairovės įlieja erdvėlaivių pilotai, pasižymintys ypatingais gebėjimais (arba ne ‒ jei tai žalias naujokas). Kiekvienas pilotas įkainotas taškais – kuo galingesnis ir labiau patyręs personažas, tuo, suprantama, didesnė jo vertė taškais. Kaip ir daugelyje kitų miniatiūrų žaidimų, žaidėjai susitaria, kokio dydžio (skaičiuojant taškais) mūšį žais ir atitinkamai formuoja savo flotilę. Galima rinktis „kokybę“ ir imti mažiau, tačiau stipresnių laivų, arba „kiekybę“ – bandyti priešininką įveikti pavieniui ne tokiomis galingomis, tačiau skaitlingomis pajėgomis.

Viskas, ką reikia žinoti apie erdvėlaivį - kortelėje ir ant modelio stovo

Priešininkams išsidėliojus laivus, prasideda kautynės. Žaidimas „Star Wars: X-Wing“ vyksta ėjimais, suskirstytais į tris etapus. Pirmiausiai žaidėjai planuoja veiksmus ir paslapčia vienas nuo kito pasirenka po manevrą kiekvienam savo laivui. Tiesus skrydis pirmyn, posūkis į vieną ar kitą pusę, o gal staigus apsisukimas? Planuojant veiksmus bandoma nuspėti, kaip judės priešininkas, ir savo laivus išdėstyti taip, kad priešo erdvėlaiviai atsidurtų taikiklyje, pačiam, jei tik įmanoma, išvengiant apšaudymo.

Tuomet manevrai paeiliui atliekami – pradedant nuo mažiausiai patyrusių pilotų ir baigiant asais, laivai judinami naudojant specialius matuoklius, atitinkančius pasirinktą manevrą. Ruošdamiesi kautynėms, pilotai gali atlikti specialius veiksmus ir, pavyzdžiui, nusitaikyti į priešininką ar „susikaupti“, padidindami tikimybę išvengti priešo ugnies.

Galiausiai, laivai atidengia ugnį vieni į kitus. Kovos rezultatą lemia metami kauliukai. Metimams įtakos turi atstumas tarp laivų, pačių erdvėlaivių manevringumas ir ugnies galia, taip pat pilotų savybės ir pasirinkti veiksmai. Laivams iššovus, planuojamas kitas ėjimas.

Pirmieji įspūdžiai išbandžius „Star Wars: X-Wing“ – labai geri. Žaidimas vyksta itin dinamiškai. Čia nereikia nuobodžiai laukti, kol priešininkas baigs planuoti ir atliks visus ėjimus, nes, kaip minėjau, erdvėlaiviai judinami paeiliui, atsižvelgiant į piloto „patirtį“. Skirtingai nuo daugelio kitų miniatiūrų žaidimų, čia taisyklės labai paprastos, jas nesunku greitai perprasti. Manevrų matuokliai ir paprasta kovos mechanika leidžia ėjimus atlikti greitai, o nedidelės flotilės reiškia, kad žaidimo partija neužtruks per ilgai.

Žinoma, čia visuomet yra apie ką pagalvoti: ką planuoja priešininkas? Kokių mano veiksmų jis tikisi? Kaip galėčiau jį nemaloniai nustebinti? Ar jau metas šauti tas fotonines torpedas ar pasitaupyti jas kitam ėjimui? Kokios buvo paskutinės Darto Veiderio mintys, kai mano pilotas po veržlaus manevro susprogdino Sitų lordo naikintuvą šūviu į uodegą? Greičiausiai, jis buvo labai sutrikęs ir pasipiktinęs, kaip šiame epizode...

„Star Wars: X-Wing“ yra miniatiūrų žaidimas, taigi čia erdvėlaivius vaizduoja modeliai. Apžiūrėjęs ir apčiupinėjęs juos susidariau įspūdį, kad modelių kokybė tikrai nebloga, be to, jie surinkti ir nudažyti dar gamykloje – tinginiams nereikės vargti kosminius laivus klijuojant ir dažant, jais galima iš karto žaisti. Tiesa, miniatiūros pasirodė šiek tiek trapios, kažin, ar skrydis nuo stalo tokiam erdvėlaiviui pasibaigtų geruoju.

Modeliai paliko neblogą įspūdį

Apibendrindamas manau, kad šis žaidimas gali būti puiki laisvalaikio pramoga: greitas, intensyvus ir paprastas, „Star Wars: X-Wing“ gerai tinka pradedantiesiems susipažinti su miniatiūrų ir kosminių mūšių žaidimų žanru.

Ar jis gali būti centrine hobio ašimi ir „pagrindiniu“ miniatiūrų žaidimu, kuriam visuomet teiksite prioritetą? Kol kas sunku atsakyti. Viena vertus, tai priklausys ir nuo leidėjų planų žaidimą plėtoti bei pildyti jį naujomis miniatiūromis.

Kita vertus, kad nuspręstum, reikia ir daugiau pažaisti – bet po bandomųjų partijų manau, kad būtinai tai darysiu! 

Kolekcijos papildymas: "7 Wonders" ir "Jerusalem"

Šį savaitgalį "Hobbyshop" vyko nuostabi akcija - perkant vieną žaidimą, antras - už pusę kainos. Žinoma, tokių akcijų nevalia praleisti, taigi mūsų kolekcija pasipildė dviem žaidimais - gausybę apdovanojimų pelniusiu "7 Wonders" ir ne tokiu tituluotu, bet irgi (neabejoju) geru "Jerusalem". Atidarykime dėžes ir žvilgtelėkime, kas viduje.

Abu žaidimai susiję su istorija. Abiejų "BoardGameGeek" portalo reitingai gana aukšti - "7 Wonders" net 7,8 balo, o "Jerusalem" - 6,9.

Tiesą sakant, pastarąjį įsigijau visiškai nieko apie jį nežinodamas, bet mane "papirko" tema - žaidimo veiksmas vyksta XII a. Jeruzalėje. Ir... čia yra tamplierių! Riebus pliusas iš karto, imam! (tie, kas mane pažįstate, puikiai suprantate, kodėl man tai svarbus privalumas. Tiems, kas nepažįstate, kada nors būtinai papasakosiu ir apie kitus savo hobius :) )

Taigi išpakavimą ir pradėjau nuo "Jerusalem". Viduje randame įspūdingą krūvelę medinių kubelių ir kitokių žymeklių, taisyklių knygą (anglų kalba), lentą, kortas, kitus reikmenis - viskas atrodo gana aukštos kokybės.

Nenuvylė ir "7 Wonders" dėžės turinys - kortos, kortos ir dar šiek tiek kortų (puikios kokybės, gražiai iliustruotos), žymekliai ir septynis pasaulio stebuklus vaizduojančios lentos.

Pastarojo leidėjai, belgų kompanija "Repos Production" yra išleidę ir kitą man labai patikusį žaidimą - kooperacinį "Ghost Stories", kurį, atėjus laikui, taip pat apžvelgsime "Kauliukų" tinklaraštyje. Taigi neabejoju, kad "7 Wonders" taip pat paliks pačius geriausius įspūdžius.

Tuo tarpu - metas kibti į taisykles ir planuoti bandomąsias partijas. O tada - laukite žaidimų apžvalgų šiame tinklaraštyje.

Stalo žaidimai ir stereotipai

Ne, taip blogai, kaip pavaizdavau plakate, gal ir nėra. Bet iš tiesų, bendraudamas su aplinkiniais apie savo hobį, kartais susiduriu su įdomiomis nuomonėmis ir stereotipais. Pavyzdžiui:

•  „Aa, tai jūs žaidžiate „Monoplį“! Na, taip, yra tekę jį žaisti. Bet su visa derama pagarba klasikai, iš „Monopolio“ spręsti apie stalo žaidimų pasaulį tai tas pat, kas vežimą prilyginti automobiliui – vien dėl to, kad ir tas, ir kitas turi keturis ratus. Žaidimų yra tūkstančiai. Įvairiausiomis temomis, skirtingiems pomėgiams ir amžiaus grupėms. Kai kurie puikiai tinka paįvairinti vakarėliui su draugais, prie kitų tenka pasėdėti ir gerą pusdienį ar visą dieną. Vieni gali būti paprastesni ir už „Monopolį“, o kiti privers taip įtempti smegenis, kad net kaukolė braškės. Taigi žvelkite giliau.

•  „Tai kiek pinigų pralošiate per vakarą?“ Nė kiek, tiesą sakant. Nors daugelis žaidimų labai azartiški, nesu girdėjęs, kad kas juos žaistų iš pinigų. Galimybė pergudrauti varžovą, kurti ir įgyvendinti strategijas, pabendrauti su bendraminčiais ir tiesiog smagiai praleisti laiką ‒ štai pagrindinis stalo žaidimų „atlygis“.

•  „Kada tu suaugsi?“ Keblus klausimas – iš tiesų, laikau save pakankamai suaugusiu. Be to, nemaža dalis stalo žaidimų yra skirta toli gražu ne vaikams. Daugelyje jų modeliuojamos gyvenimo situacijos, kurias supranta tik suaugusieji. Kita vertus, didelė dalis žaidimų pasižymi gana sudėtingomis taisyklėmis ir reikalauja nemažai gebėjimų, kuriuos mažieji dar tik ugdo.

•  „Et, betgi čia viskas apie fantastiką...“ Nors dalies žaidimų veiksmas iš tiesų vyksta išgalvotuose, fantastiniuose pasauliuose, netrūksta ir tokių, kurių siužetas paremtas tikrais įvykiais, leidžia pagilinti istorines žinias ar suvokimą apie mus supantį pasaulį. Prašote įrodymų? Pasižiūrėkite į portalo „BoardGameGeek“ žaidimų topą – jame karaliaujantis „Twilight Struggle“ žaidėjus perkelia į Šaltojo karo laikotarpį ir apima daugelį svarbiausių praėjusio šimtmečio istorinių įvykių. Net jei žaidimo tema man kartais ir neatrodo įdomi ar priimtina, aš paprastai stengiuosi pažvelgti giliau: bet kokią fantazija juk paprastai įkvepia tai, kas vyksta mūsų pasaulyje.

•  „Laiko švaistymas!..“ Prie šios temos, ko gero, teks grįžti ne kartą. Arba ne, nes šia tema yra prirašyta begalės straipsnių ir mokslinių darbų. Žaidimai turi neįtikėtiną ugdomąją vertę: jie padeda lavinti vaizduotę, gebėjimą prognozuoti, kurti ir įgyvendinti planus, lavinti socialinius įgūdžius ‒ šį privalumų sąrašą galima tęsti ir tęsti. Žaidimo ir simuliacijos metodas plačiai naudojamas organizacijoms ugdyti – pagalvokite apie, pvz., karinius mokymus ir pabandykite pasakykti kariškiams, kad pratybose jie švaisto laiką!..

 O su kokiomis klišėmis jūs esate susidūrę? Pasidalinkite patirtimi! 

Keisti graužikai ir irzlūs turistai: „Burrows“

Iliustracija iš http://boardgamegeek.com/image/650564/burrows

Kaip toli sutiktumėte važiuoti, kad pamatytumėte... sterblinę žiurkę? O jeigu tai ypatinga sterblinė žiurkė – tarkime, oranžinės, violetinės ar raudonos spalvos? Vis tiek ne? Ką gi, jūs – išimtis, nes stalo žaidime „Burrows“ susiduriame su miniomis kvaištelėjusių turistų, kurie atvyksta į atokią fermą būtent norėdami išvysti unikalią įvairiaspalvių graužikų populiaciją.

Šiame žaidime jūs įsikūnijate į šių žiurkių augintojus miestelyje Gopher Gulch (suprask, „Sūslikų tarpeklis“) ir darote viską, kad jūsų mylimi graužikai jaustųsi patogiai, neperbėgtų į kaimyno sklypą, o atvykus šurmuliuojančių turistų autobusui, teiktųsi išlysti iš urvelių ir jiems pasirodyti. Priešingu atveju, lankytojai jūsų ferma nusivils, o nepatenkinti turistai reiškia jūsų verslo nesėkmę...

Skamba keistokai? Taip ir yra – stalo žaidimas „Burrows“ (kompanija „Z-Man Games“, 2010 m.) gana savotiškas, tačiau ir labai smagus. Jo tikslas – vystyti požeminių tunelių sistemą savo augintiniams. Ir ne bet kaip, tačiau turint tikslą – įrengti patį patraukliausią (ilgiausią) tunelį, kuriame norėtų gyventi ryškiaspalvis žvėrelis. Žaidėjai – „Burrows“ gali žaisti nuo 2 iki 5 asmenų – paeiliui ima iš bendros krūvos ir deda ant stalo korteles, vaizduojančias požeminių urvelių atkarpas.

Užbaigę statyti tunelį, kurio abiejuose galuose yra po morką, ropę ar ridiką, įvertinate urvo ilgį. Jūsų graužikai mėgsta gyventi plačiai: jeigu naujasis tunelis yra ilgesnis negu tas, kuriame iki šiol gyveno atitinkamos spalvos graužikas (jau galėjote atspėti – oranžiniai žiurkėnai minta morkomis, raudoni – ridikais, o violetiniai, aišku, violetinėmis ropėmis. Neklausinėkite...), perkeliate jį į naują, erdvesnį urvą. Jeigu tokios spalvos žiurkiūkščio savo sklype iki šiol neturėjote, o jūsų naujasis urvas yra ilgesnis už kaimyno, galite persivilioti jo graužiką į savo sklypą. Pasirodo, lietuviški kaimynų meilės dėsniai galioja ir graužikų fermose.

Nuotrauka iš http://cf.geekdo-images.com/images/pic1298629_md.jpg

O dabar – smagioji dalis. Laiks nuo laiko į jūsų fermas atvyks turistai, trokštantys išvysti vienos ar kitos spalvos sterblinę žiurkę. Jeigu kaip tik jos savo sklype neturite, sulauksite nusiskundimų, išreikštų nepatenkintų turistų veideliais. Pasibaigus turistiniam sezonui, t.y. žaidėjams išsidalijus visus nusiskundimus, skaičiuojami taškai. Tas, kuris sugebėjo nuvilti mažiausiai turistų, ir tampa žaidimo nugalėtoju!

„Burrows” iš pirmo žvilgsnio atrodo itin paprastas žaidimas – jo taisyklės telpa į kelis puslapius (už ką dažnai reiškiu didžiausias simpatijas kompanijai „Z-Man Games“), jas išsiaiškinti ir pradėti žaisti pakanka kelių minučių. Tačiau žaidimui įsibėgėjus prie stalo ima tvyroti nemažai įtampos. Čia būtinas geras planavimas ir gebėjimas įvertinti daugybę aplinkybių: savo ir kaimynų urvų sistemas, galimybes plėstis, tinkamu laiku nuvilioti tinkamą žiurkėną iš kaimyno sklypo, kad atvykę turistai nenusiviltų. Ir kai tik imsite galvoti, kad jūsų graužikai saugūs ir niekur nepabėgs, konkurentas staiga užbaigs neįtikėtino ilgumo tunelį, persiviliodamas jūsų puoselėtą sūsliką kaip tik prieš atvažiuojant turistiniam autobusui...

Gerą įspūdį paliko kiek kvėštelėjusi žaidimo tema bei strategija – žaisdami „Burrows“ daugelis tikrai turės, apie ką pagalvoti. Žaidimas labai dinamiškas ir vyksta gana sparčiai, viena partija trunka 30 – 45 minutes. Taigi jei ieškote linksmos ir paprastos pramogos visai šeimai ar norite „apšilti“ prieš sudėtingesnio žaidimo partiją, pabandykite pasiknaisioti su „Burrows“.

„5 S” įvertinimas:

•  Strategija: 3 iš 5
•  Sėkmė: 3 iš 5
•  Socialumas: 2 iš 5
•  Sudėtingumas: 2 iš 5
• Smagumas: 4 iš 5 

Alkani, pikti, (ne)mirę: „Last Night on Earth“

     liustracija iš http://www.flyingfrog.net/lastnightonearth/

Jūs sužeistas ir mirtinai išsigandęs. Šlubčiodamas perbėgate gatvę, pečiu atlapojate pašiūrės duris. Drebančiose rankose laikote pistoletą ir žibintuvėlį. Atrodo, ramu. Ir... bingo! Kitame pastato kampe riogso bakas. Prislenkate artyn – bake yra kuro. Galėsite jį supilti į aptiktą sunkvežimį ir dingti iš šio košmariško miesto. Grįžtate prie durų: o ne, jos užsitrenkė!.. Staiga pasigirsta dūžtančių stiklų triukšmas –riaumodami ir stenėdami „brrraiiiinz…” (lietuviškai turbūt būtų „smegenaiii“) į pašiūrę įgriūva zombiai. Esate užspeistas. Pakeliate ginklą lemiamai kovai. Spaudžiate gaiduką. Tačiau iš jo pasigirsta tik nieko gero nežadantis „klik”…

Pažįstama situacija? Kuo puikiausiai – atsakytų visi filmų apie zombius gerbėjai. Bet stalo žaidimas „Last Night on Earth“ (bendrovė „Flying Frog Productions“, 2007 m.) yra skirtas ne tik jiems, tačiau kiekvienam, mėgstančiam pavojingus nuotykius bei šiek tiek šiurpo. Žaidimo istorija paprasta: nedidelį miestelį nakčia netikėtai užplūsta žmogienos alkstančių zombių orda. Likę gyvi žmonės išsigelbėti turi laiko iki ryto. Ką konkrečiai reikės padaryti, lemia pasirinktas žaidimo scenarijus. Galbūt gyviesiems teks ieškoti automobilio raktelių ir kuro, kad galėtų pabėgti iš miestelio, galbūt sprogdinti landas, per kurias atkėblina zombiai, o gal išgelbėti kitus likusius gyvus miestelio gyventojus...

Iliustracija iš http://www.flyingfrog.net/lastnightonearth/

Ne visų žaidėjų tikslai vienodi – vienas arba du iš jų („Last Nigth on Earth“ gali žaisti 2- 6 žaidėjai) valdys zombius ir bandys padaryti viską, kad gyviesiems nepasisektų. Likę žaidėjai kontroliuoja žmones, žaidimo herojus, iš kurių kiekvienas pasižymi tam tikromis stiprybėmis bei trūkumais. Kad įveiktų nemirėlių gaujas ir nugalėtų žaidime, „gyviesiems“ teks dirbti kaip darniai komandai.

Žaidimas žavi taisyklių paprastumu – taisykles naujiems žaidėjams galima paaiškinti per kelias-keliolika minučių, ‒ o tuo pačiu yra labai smagus. Čia galite susidurti su visomis įmanomomis filmų apie zombius klišėmis – pavyzdžiui, nemirėlio įkastas personažas gali pasijusti „keistai“... dar vienas įkandimas, ir jis arba ji virs zombiu. Arba herojai netinkamiausiu metu susiginčija tarpusavyje ir praleidžia ėjimą aiškindamiesi santykius, nebodami šalimais zujančių gyvų lavonų. Arba – ypač smagus pokštas – tame pačiame langelyje esantys du personažai, vyras ir moteris, staiga gali sumąstyti, jog tai galbūt jų paskutinė naktis žemėje ir... praleisti ėjimą užmiršę aplink juos šliaužiojančias baisybes.

Visa tai vyksta traukiant ir panaudojant specialias žaidimo korteles (yra atskiros kaladės zombiams ir herojams) bei ridenant kauliukus. Ėjimą visuomet pradeda miruolius valdantys žaidėjai. Kauliukų metimu išaiškinama, ar ėjimui baigiantis, miestelyje pasirodys daugiau gyvų lavonų. Kuo daugiau zombių herojai išnaikina, tuo didesnė tikimybė, kad jų vėl privis. Tuomet judinamos zombių figūrėlės – skirtingai nei gyvieji, nemirėliai juda lėtai, tačiau gali pralįsti pro langus, kanalizacijos vamzdžius, įgriūti pro lubas – žodžiu, keliauti kiaurai pastatų sienas. Jeigu zombiui paėjus jo langelyje yra herojus, šiedu privalo susikauti – gyvasis lavonas būtinai bandys atsikąsti personažo... Kautynių baigtis sprendžiama ridenant kauliukus, tačiau rezultatą gali nulemti ir ypatingos kortos, kurių, tikėtina, tiek zombių, tiek gyvųjų žaidėjai turės savo rankose.

Pajudėjus miruoliams, ateina eilė personažams. Tiesa, jų nedaugėja – netekę kelių herojų, už žmones žaidžiantys žaidėjai paprastai pralaimi, taigi kiekviena netektis būna tragiška bei skausminga. Gyvieji gali judėti greičiau ‒ per tiek langelių, kiek išridena akių kauliuku. Užuot ėję, pastatuose esantys žmonės gali ieškoti vertingų daiktų ir traukti kortą iš herojų kaladės. Tokiu būdu pasiseka rasti tiek pergalei pasiekti būtinų dalykų (kaip antai, automobilio rakteliai), tiek kitokių gėrybių, pvz., ginklų – pradedant šakėmis ar beisbolo lazda, baigiant šautuvu, dinamitu ar grandininiu pjūklu. Herojai gali bandyti zombius nukauti kulkomis ar artimoje kovoje, jeigu personažas ėjimą užbaigia langelyje, kuriame yra gyvųjų lavonų.

Atskiro paminėjimo verta „Last Nigth on Earth“ pagaminimo kokybė – kiekvieną personažą vaizduoja unikali plastikinė figūrėlė, visa krūva jų skirta ir zombiams. Taigi žaidimas labai vizualus, o kiti komponentai – kortos, žymekliai, specialios kortelės ir lenta – taip pat aukštos kokybės ir tarnaus ilgai. Tai svarbu, nes žaidimą greičiausiai norėsis žaisti dar ir dar kartą. Ir ne tik todėl, kad žaidimo lenta sudaryta iš kintamų dalių, tad miestelis kaskart atrodys vis kitaip.

Žaidimo lenta. Nuotrauka iš www.boardgamegeek.com

Dar viena smagi detalė – dėžėje rasite ir CD su specialia muzika šiurpiai žaidimo atmosferai sukurti. Tiesa, man garso takelis nepasirodė itin vykęs (geriau pabandykite „Youtube“ susirasti „zombie movies soundrack“), tačiau tai žaidimo vertės toli gražu nesumenkina.

„Last Night on Earth“ gali pasirodyti kiek mažiau priimtinas žaidėjams, kurie vertina strateginį planavimą: čia, kaip ir „tikrame“ gyvenime su zombiais, daug ką lemia akla sėkmė – išridenti kauliukai bei ištrauktos kortos. Tačiau tiek herojus, tiek nemirėlius valdantys žaidėjai tikrai turės apie pagalvoti (ar šią kortą sužaisti dabar, ar vėliau? Kaip išdėstyti zombius, kad herojai nuo jų nepaspruktų? Ar personažui dar bandyti kuistis pastate ir ieškoti daiktų, ar jau bėgti į saugesnę vietą? Ir t.t., ir pan.). Žaidimas gali užkliūti ir tiems, kurie labiau vertina bendradarbiavimą, o ne konfrontaciją tarp žaidėjų. Sakau iš patirties: po kelių ėjimų zombius valdančio (-ų) žaidėjo (-ų) visi kiti ima nekęsti. Šniurkšt... why nobody loves walking hungry evil dead?..

Na bet tačiau, atmetus šias smulkmenas, jeigu esate filmų apie zombius gerbėjai arba tiesiog norite praleisti smagų, kraupių netikėtumų kupiną vakarą (kuriam pradėti nereikės valandų valandas aiškintis taisyklių), būtinai išbandykite „Last Night on Earth“.

„5 S” įvertinimas:

• ·       Strategija: 2 iš 5
• ·         Sėkmė: 4 iš 5
• ·         Socialumas: 3 iš 5
• ·         Sudėtingumas: 3 iš 5
• ·         Smagumas: 5 iš 5

Vidurkis: 3,4 

Apie ką čia?

Seniai brandinau mintį sukurti tinklaraštuką apie vieną smagiausių mano hobių: stalo žaidimus. Ką gi, metas  šią mintį realizuoti - sveiki atvykę į tinklaraštį "Kauliukai"! 

Čia skelbsiu žaidimų apžvalgas ir kitus su šiuo hobiu susijusius (o kartais - nelabai) dalykus. Domiuosi ne tik stalo, bet ir miniatiūrų žaidimais, taigi kartkartėmis įkišiu trigrašį ir apie tai.

Keli žodžiai apie žaidimų vertinimo sistemą: balus žaidimams skirstau pagal kategorijas, kurias vadinu "5 S":

• Strategija - poreikis iš anksto planuoti, mąstyti ir numatyti ėjimus. Kuo daugiau balų, tuo daugiau žaidime tenka sukti galvą.
• Sėkmė - atsitiktinumo (kauliukų metimų, kortų ir pan.) įtaka žaidimo rezultatui. Kuo daugiau balų, tuo daugiau žaidime lemia sėkmė.
• Socialumas - poreikis bendrauti su kitais žaidėjais. Kuo daugiau balų, tuo didesnė sąveika tarp žaidėjų ir tuo daugiau plepėjimo.
• Sudėtingumas - taisyklės, jų apimtis ir gylis. Kuo daugiau balų, tuo, greičiausiai, storesnė žaidimo taisyklių instrukcija.
• Smagumas - bendras žaidimo įspūdis ir noras žaisti darsyk. Kuo daugiau balų, tuo smagiau!

Vertinimai, žinoma, subjektyvūs ir asmeniniai. Bet aš niekada ir nepretendavau į visišką objektyvumą.

Tikiuosi, Jums bus taip pat smagu, kaip ir man. Komentarai, pastabos, blevyzgos - velkam, kviečiu dalintis mintimis.

B.