Neminėkite žodžio iš "M" raidės!

Buvau sau prisižadėjęs šiame tinklaraštyje rašyti pozityvius ir šviesius dalykus, kas implikuoja nerašyti nieko apie „Monopoly“, „Gyvatės ir kopėčios“ bei panašius stalo žaidimus. Tačiau patys suprantate, kaip smagu kartais nusižengti visokiems principams. O nusižengti jiems paskatino ne taip seniai įvykusi kūrybinė diskusija (a.k.a. „brainstormas“ ar „minčių lietus“), kurios metu ne pirmą kartą nuskambėjo idėja kaip komunikacijos priemonę pasitelkti stalo žaidimus. Ir ne pirmą kartą išgirdau kolegų pastabą: „Tai ką, kursime dar vieną „Monopolį“?...

Tiesą sakant, nesistebiu, kad daugeliui žmonių stalo žaidimai pirmiausiai siejasi būtent su šiuo pavadinimu. Nuo pasirodymo 1935 m. šį keliomis dešimtimis kalbų (įskaitant lietuvių) daugiau kaip 80 valstybių išleistą žaidimą, skaičiuojama, yra žaidę apie pusę milijardo planetos gyventojų. Netgi mano paties lentynose dulka bent dvi „Monopolio“ versijos – tiesa, abi priklydusios iš po kažkieno kraustynų be pageidavimo jas susigrąžinti. Ir, prisipažinsiu, paskutinįsyk žaidžiau „Monopolį“ ne taip jau ir seniai – praėjusių metų vasarą, su krikštasūniu. Tiesa, kai parodžiau jam keletą kitų stalo žaidimų, prie „Monopolio“ taip ir nebegrįžome.

Kalbant apie populiarumą - šitą versiją pamatęs, prisėdau.
Iliustracija iš www.metallica.com

Ir nesiruošiu. Nes nepaisant visų mano minėtų aplinkybių, nepaisant stulbinamo populiarumo ir prieinamumo (jei ką, nueikite į bet kurio prekybos centro žaislų skyrių), visiškai pritariu nuomonei, kurios laikosi ir stalo žaidimų portalas „BoardGameGeek“. Jo lankytojai ir apžvalgininkai „Monopolį“ laiko vienu blogiausių visų laikų žaidimų.

Nesu ekonomistas, todėl nesileisiu į gilesnius svarstymus apie paties žaidimo koncepciją, komunikuojamas žinias ir jų prieštaravimus rinkos ekonomikos dėsniams. Geras ir išsamus straipsnis apie tai, kodėl „Monopolis“ yra niekam tikusi finansinio išprusimo ugdymo priemonė yra „Investopedijoje“.

Kita vertus, stalo žaidimas, kuris dažniausiai yra supaprastintas tariamos ar tikros veiklos modelis, ir neturėtų kelti sau tikslo detaliai ir išsamiai atspindėti tikrovę, kurią sudaro labai daug kintamųjų, tokių kaip mokesčių sistema ir verslą reguliuojantys įstatymai, paklausa ir pasiūla, darbo jėgos kaštai, šalies ar regiono verslo kultūra, visuomenės nuostatos verslo atžvilgiu ir t.t. ir pan.

Šiuo požiūriu netgi užstočiau „Monopolio“ autorius, žaidimu pateikiančius šiek tiek iškreiptą požiūrį į kapitalizmą. Juk pasakojama, kad „Monopolis“ ir nebuvo sumanytas kaip priemonė išmokyti žmones investuoti. Priešingai, jis esą buvo sukurtas siekiant atskleisti kapitalizmo blogybes: „Monopolio“ pirmtako „The Landlord‘s Game“ autorė Lizzie Maggie norėjo parodyti, kokie parazitai yra žemės savininkai ir kaip reikia su jais kovoti (vyresnės kartos skaitytojams tai tikrai kažkur girdėta, ar ne?). Todėl ironija, sarkazmas o kartais – nelogiškumai šiame žaidime visiškai suprantami. Labai neblogas straipsnis apie žaidimo istoriją yra čia. 

Mano nuomone, svarbiausia ne tai, kad žaidimas mažai ką teišmoko apie verslą ir investavimą, turtą ir jo valdymą. Didžiausia šio žaidimo yda ta, kad jis apskritai mažai ko teišmoko, ir pagrindinė to priežastis – linijinė žaidimo mechanika, paremta „ridenu kauliuką ir einu“ principu. Pagrindinis šio žaidimo veiksnys yra sėkmė. Jei gerai iškris kauliukai aš pirmas atsistosiu ant neįsigytos nuosavybės laukelio ir ją nusipirksiu. Jei man dar labiau pasiseks, įsigysiu visas tos rūšies nuosavybės korteles ir galėsiu pradėti ten statyti namus ir viešbučius. Jei man nepasiseks – atsistosiu ant laukelio, kuriame stovi kitam žaidėjui priklausantis viešbutis, ir mano žaidimas baigsis. Oi, luktelėkite – kai pagalvoji, čia ne tokia jau didelė nesėkmė...

Taigi žaidėjai ir jų sprendimai turi labai mažai pasirinkimų ir įtakos procesui. Galima spręsti, pirkti ar ne nuosavybę, ant kurios laukelio atsistojai. Tiesa, nelabai čia yra ką spręsti ‒ būtinai pirkti, nes kitos progos gali nepasitaikyti, be to – tai vienintelis būdas vėliau gauti pajamų, priversti kitus žaidėjus bankrutuoti ir taip pačiam laimėti žaidimą. Nedidukas intarpas: internetuose yra pilna patarimų, kaip žaisti gudriai, kad laimėtum žaidimą ir kokią „strategiją“ pasitelkti. Vienas iš patarimų: pirkti sumaniai! Visada pirkite, rašoma viename puslapyje, trimis atvejais: jei joks kitas žaidėjas neturi tai pačiai grupei priklausančios nuosavybės, jei pirkdami įsigysite antrą ar trečią tos pačios grupės nuosavybės vienetą ar jei taip užkirsite kam nors kelią įsigyti visą nuosavybės rinkinį. Tai... iš esmės vis tiek reiškia ‒ pirkite visada!

Čia dar galima spręsti, ką pasiūlyti konkurentui mainais už norimą nuosavybę, taip pat – priimti ar ne atitinkamą konkurento pasiūlymą. Tačiau ir čia sprendimų vertė abejotina: dėl tos pačios aklos sėkmės, žaidėjas, įsigijęs ir apsistatęs viešbučiais vertingiausius laukelius, gali nesunkiai pralaimėti „Gariūnų monopolininkui“ vien dėl išridentų kauliukų, verčiančių vis grįžti į palyginti menkaverčius laukelius.

Nesupraskite manęs klaidingai: nesu šachmatininkas, ir tikrai mėgstu sėkmės bei netikėtumo elementą stalo žaidimuose. Geras žaidimas tuo ir žavus, kad atsitiktinumas kartais gali pakišti koją kruopščiai brandintiems planams ir priversti taktiką skubiai pergalvoti iš naujo. Tačiau jei visas procesas grindžiamas sėkme, kam apskritai gaišti valandas prie lentos? Galbūt pakaktų tiesiog visiems iš karto išridenti po kauliuką ir taip nustatyti nugalėtoją?

Norėčiau tuo ir užbaigti savo pamąstymus, nes užsipuldamas „Monopolį“ jaučiuosi tarsi šaipyčiausi iš neįgalaus vaiko. Bet kritika nebūtų kritika, jeigu nepasiūlyčiau alternatyvos. O ji labai paprasta: užsukite į bet kurią specializuotą stalo žaidimų parduotuvę – pvz., „Rikį“ ar „Hobbyshop“. Išsirinkite bet kurį ten siūlomą žaidimą – nesvarbu, vaikams ar suaugusiems, patyrusiems ar pradedantiesiems. Ir žinote ką – padovanosiu bet kurį žaidimą iš savo kolekcijos, jei jūsų pasirinkimas bus blogesnis už „Monopolį“ įdomumu ar ugdomosiomis savybėmis. Netgi penkiamečiams skirtas stalo žaidimas „Ganau ganau aveles“ man pasirodė žymiai įdomesnis, vertingesnis ir labiau įtraukiantis nei nesibaigiantis figūrėlės stumdymas po lentą ir beviltiškas mainymasis netikrais pinigais.

O jei domitės būtent ekonomine tema, galite užsimerkę besti pirštu į bet kurį ekonominių stalo žaidimų topą. „Acquire“, „Puerto Rico“, „Power Grid“, net į topus paprastai nepatenkantis, bet vienas mano ekonominių favoritų „Megacorps“... kviečiu tęsti sąrašą.

Тaigi, kai kitąsyk kalbėsimės apie stalo žaidimus, žodžio iš „M“ raidės prašau man girdint neminėti.