„Malifaux“: neriant į antrąjį taisyklių leidimą

Ką tik praėjęs Helovinas, žinios apie netrukus pasirodysiantį Andriaus Tapino lietuviško steam punk romano „Vilko valanda“ tęsinį ir neseniai paštu atvykęs kolekcijos papildymas... na, gerai, visų pirma – atvykęs kolekcijos papildymas, skatina pakviesti tolesnei ir gilesnei pažinčiai su miniatiūrų žaidimu „Malifaux“.

Šįkart – plačiau apie tai, kaip veikia pats žaidimas ir kodėl jį verta pabandyti, net jei iki šiol išgirdę žodį „miniatiūra“ pirmiausiai pagalvodavote apie pašto ženklo dydžio paveikslus arba šiuolaikinių moteriškų maudymosi kostiumėlių mados tendencijas.

Antrasis leidimas

Atradęs (ir labai pamėgęs) šį žaidimą prieš porą metų pastaruoju metu vėl grįžtu prie jo. Visų pirma todėl, kad praėjusiais metais „Malifaux“ kūrėjai, kompanija „Wyrd Games“ žaidimą iš esmės atnaujino, peržiūrėdama ir patobulindama taisykles bei išleisdama antrąją jų versiją.

Reikia pastebėti, kad karinių miniatiūrų žaidimų entuziastai į tokius atnaujinimus reaguoja įvairiai. Mat kai kurios bendrovės taisykles perleidžia ne todėl, kad joms būtini pakeitimai, bet visų pirma stengdamosi didinti pardavimus. Kita vertus, dalis žaidėjų tiesiog prisiriša prie mėgstamos taisyklių sistemos ir skeptiškai žiūri į bet kokius didesnius pataisymus.

Tačiau dalis žaidimų patobulinimams tiesiog natūraliai pribręsta: žaidimo visatai pildantis ir plečiantis naujais daliniais bei taisyklėmis, jas tiesiog būtina peržiūrėti ir iš naujo subalansuoti. Kai kas tiesiog ima nebeveikti. Kai kurie daliniai tampa pernelyg stiprūs. Kai kas tampa pernelyg sudėtinga naujiems žaidėjams. Tai įvertino ir „Malifaux“ kūrėjai, tad antrasis taisyklių leidimas buvo lauktas ir neišvengiamas sprendimas.

Ruošiame savo kolekciją antrajam taisyklių leidimui - teko
įsigyti šiek tiek kortelių su atnaujintomis modelių
charakteristikomis. Na, tuo pačiu - ir naujų modelių :)

Žaidimo eiga

„Malifaux“ yra skirmish (nedidelių mūšių) tipo karinis žaidimas – vadinasi, kiekviena besigrumianti pusė lentoje išdėsto kelis – keliolika (ne dešimtis ar šimtus) modelių, vaizduojančių kovotojus. Žaidimo partija gali trukti nuo valandos (itin nedidelis mūšis) iki trijų ar ilgiau (jei besigrumiančios pusės skaitlingesnės). Prieš kiekvieną partiją žaidėjai susitaria, kokio dydžio ir trukmės kovą jie nori sužaisti, ir nustato armijos dydį taškais. Šiuo požiūriu „Malifaux“ niekuo nesiskiria nuo daugumos kitų miniatiūrų žaidimų: kiekvienas dalinys (kovotojas) įkainotas taškais (žaidime vadinamais „sielakmeniais“ – soulstones), ir žaidėjai sprendžia, ar į savo gaują įtraukti daugiau, bet palyginti silpnesnių ir pigesnių kovotojų, ar mažiau, bet galingesnių. Skirtingai nei pirmojoje taisyklių versijoje, dabar už sielakmenius galima įsigyti ir patobulinimus savo kovotojams, juos papildomai sustiprinant ir paruošiant kovai su konkrečiu priešu ar laukiančiai misijai.

Samdinių gauja ruošiasi kovai Malifaux miesto gatvėje.
Šių kelių modelių visiškai pakanka visaverčiam ir įdomiam mūšiui

Paruošę mūšio lauką, žaidėjai burtais (traukdami kortas) pasirenka pagrindinę žaidimo misiją (vad. „strategiją“), už kurios vykdymą skiriami pergalės taškai. Žaidėjai taip pat gali pasirinkti smulkesnes užduotis (vad. „schemas“), kurių įvykdymas leidžia pelnyti papildomų taškų.

Sužinoję strategiją ir schemas, žaidėjai suformuoja savo gaują, išleisdami sutartą kiekį taškų („sielakmenių“) gaujos nariams samdyti. Žinodami laukiančias užduotis, žaidėjai gali rinkti labiausiai joms tinkamus atlikti modelius. Pvz., jei užduotis reikalauja užimti tam tikrus mūšio lauko taškus, verta pagalvoti apie judresnius karius. O jei reikia naikinti priešą... Iš esmės, tinkamas kariuomenės suformavimas konkrečioms užduotims atlikti gali turėti didelės įtakos viso mūšio rezultatui.

Samdiniams šiandien tenka kietas kąsnelis - steampunkinių 
robotų ir jiems vadovaujančio inžinieriaus genijaus gauja

Išdėlioję pajėgas ant stalo, žaidėjai paeiliui atlieka veiksmus savo miniatiūromis. Vienam žaidėjui aktyvavus savo modelį, tą patį daro kitas, kol paeinama visomis mūšio lauke esančiomis miniatiūromis. Konfliktinės situacijos – kautynės, kerėjimas, kiti veiksmai, kurie gali pakenkti priešininkui, sprendžiamos verčiant specialias žaidimo kortas, prie rezultato pridedant atitinkamas veiksmą atliekančio modelio charakteristikas (taškais išreikštas gebėjimas kautis artimoje kovoje, šaudyti ar gintis) ir palyginant sumą su priešininko rezultatu. Jei žaidėjui nepatinka iškritusi korta, jis gali „sukčiauti“ ir sukeisti ją su rankoje turima korta, taip pagerindamas savo rezultatą. Žinoma, kortos rankoje vėl bus papildytos tik kitam ėjimui prasidedant, taigi visuomet verta pagalvoti, ar didelės vertės kortą sužaisti dabar, ar pasilikti ją vėlesniam laikui, kai gali tekti gintis ir bandyti išsaugoti vertingo kario gyvybę...

Žaidime vietoje kauliukų naudojama speciali 54 kortų malka -
po vieną tokią kiekvienam žaidėjui.

Žaidimas paprastai trunka penkis ėjimus (pirmajame leidime buvo šeši), bet likimas (atversta korta) gali lemti ir pratęsimą. Pasibaigus žaidimo laikui skaičiuojami kiekvienos pusės pergalės taškai, gauti vykdant pasirinktas strategijas ir schemas. Daugiau taškų surinkęs žaidėjas laimi mūšį.

Privalumai

Taisyklės. Lyginant su daugeliu kitų miniatiūrų žaidimų, „Malifaux“ pasižymi gana glaustomis paprastomis taisyklėmis. Jos telpa į nedidelę knygelę, apie pusę jos užima net ne taisyklės, o strategijų ir schemų aprašymas. Kitaip nei pirmojoje žaidimo versijoje, antrajame „Malifaux“ leidime atsiranda galimybė matuoti atstumus tarp modelių kada nori ir kiek nori. Tai ne tik palengvina žaidimo procesą bet ir padeda išvengti nuobodžių ginčų tarp žaidėjų dėl kelių milimetrų, skiriančių miniatiūras vieną nuo kitos.

Kortelės. Kiekvienas modelis – žaidime veikiantis kovotojas, magas ir pan. – turi kortelę, kurioje nurodytos visos modelio savybės ir charakteristikos. Naudojamų modelių korteles galima atsirinkti ir prireikus patogiai pasitikrinti, užuot varčius armijos knygą, kaip daugelyje kitų miniatiūrų žaidimų. Lyginant su pirmuoju „Malifaux“ leidimu, antrosios taisyklių versijos kortelėse liko gerokai mažiau teksto, aprašymai tapo paprastesni, aiškesnis ir glaustesni. Žaidėjams, pradėjusiems kolekcionuoti „Malifaux“ miniatiūras dar tebegaliojant pirmajai versijai, pakanka įsigyti atskirai leidžiamas atnaujintas modelių korteles.

Antrojo leidimo kortelės - viskas, ką reikia žinoti apie naudojamą
modelį, dabar telpa vienoje kortelėje. 

Modelių aktyvavimo tvarka. Kaip minėjau, žaidėjai ėjimo metu modelius aktyvuoja pakaitomis, vienas po kito. Vadinasi, čia nereikia nuobodžiauti laukiant, kol priešininkas užbaigs visus savo veiksmus su visa savo armija, o tada, jei išgyvensite, galėsite atsakyti. Būtent tai mane labiausiai erzina daugelyje stambesnių mūšių žaidimų, tokių kaip „Warmachine“, „Flames of War“ ar „Warhammer“.

Resursų valdymas. Norint laimėti „Malifaux“ partiją, svarbu tinkamai išnaudoti kelis resursus: pačius modelius (sprendžiant, ką ir kuriuo metu geriausia aktyvuoti), kortas (kada verta „sukčiauti“, o kada ne) bei sielakmenius. Taip, atliekami taškai taip pat naudojami žaidime. Kai kurie galingi modeliai gali vartoti sielakmenius, kad pakeistų ar papildytų atverstų kortų rezultatą, tačiau šis išteklius taip pat ne begalinis. Taigi svarbūs sprendimai, susiję su išteklių valdymu, laukia kiekvieno ėjimo metu.

Modelių patobulinimai. Kaip minėjau, antrojoje versijoje atsiranda galimybė šiek tiek patobulinti modelius ir, primokėjus vieną kitą sielakmenį, labiau pritaikyti juos laukiančioms užduotims ar priešininkui įveikti.

Modeliai ir apipavidalinimas. Čia, aišku, skonio reikalas, bet miniatiūros ir buvo pirmoji priežastis, paskatinusi išbandyti „Malifaux“. Anksčiau gaminę metalinius modelius, kūrėjai neseniai pasekė vis labiau pastebima tendencija ir perėjo prie plastiko. Vienas iš naujesnių plastikinių modelių kaip tik neseniai mane pasiekė, ir jo kokybe bei detalumu esu patenkintas nė kiek nemažiau nei senesnių, metalinių modelių.

Viena iš naujųjų plastikinių miniatiūrų - likau pa-
tenkintas tiek detalumu, tiek pagaminimo kokybe

Trūkumai

Sudėtingumas. Minėjau, kad „Malifaux“ taisyklės yra palyginti paprastos. Pagrindinę žaidimo mechaniką nesudėtinga įsisavinti, tačiau aprėpti visoms „Malifaux“ galimybėms paprastai prireikia nemažai laiko. Dalykas tas, kad šiame žaidime labai svarbi sinergija tarp modelių (maždaug, jei figūrėlė A padarys X, tai figūrėlė B galės padaryti Y, o tada figūrėlė C iš to gaus Z...). Žinoti, kas, su kuo, kaip veikia, čia labai svarbu. Vėlgi, antrajame taisyklių leidime patobulinus taisykles ir supaprastinus modelių korteles dabar visa tai tapo gerokai lengviau padaryti.

Pasirinkimas. Iš pradedančiųjų ar šiaip miniatiūrų žaidimais besidominčiu žmonių dažnai išgirstu klausimą – kaip išsirinkti armiją, su kuria būtų smagu žaisti ir ją kolekcionuoti? Su „Malifaux“ šis iššūkis tampa dar rimtesnis: čia kovojančios pusės ne tik pasiskirsčiusios į septynias skirtingas frakcijas. Kiekvienos gaujos epicentre yra lyderis – galingas karys ar kerėtojas, vadinamas meistru, - ir netgi tai pačiai frakcijai priklausančių meistrų kovos (žaidimo) stilius bei pavaldiniai (modeliai, kurie efektyviausiai veikia su pasirinktu meistru) gerokai skiriasi.

Su visais susipažinti ir juos išbandyti ‒ jei gerai skaičiuoju, dauguma frakcijų šiuo metu turi maždaug po penkis meistrus, ‒ gali būti rimtas iššūkis net ir patyrusiam žaidėjui, o juo labiau – naujokui. Bet aš turiu paprastą patarimą: rinkitės tą gaują, kurios išvaizda ir/ar legenda jums arčiausiai širdies. Jei žaidimas geras (o „Malifaux“ toks ir yra), 99 atvejais iš 100 jums patiks ir žaisti už tą gaują.

Balansas. Tai buvo, ko gero, didžiausias pirmosios „Malifaux“ versijos trūkumas ir pagrindinė priežastis, paskatinusi atnaujinti žaidimo taisykles. Vieni meistrai tarsi buvo sukurti kitų meistrų valdomoms gaujoms medžioti, ir susidūręs su tokiu „antiherojumi“ dažnai pasijusdavai bejėgis, kad ir ką darytumei. Be to, kūrėjams vis leidžiant taisyklių atnaujinimus ir naujus dalinius, daugelis pastarųjų būdavo žymiai stipresni nei seniau pasirodę kovotojai. Šiuo metu dar per mažai partijų sužaidžiau pagal antrojo leidimo taisykles, kad galėčiau tvirtai pareikšti, jog šis trūkumas sėkmingai pašalintas. Bet labai tikiuosi, kad taip ir yra.

Apibendrinimas

„Malifaux“ yra puikus miniatiūrų žaidimas. Ne tik dėl steam punk ir horror temos, įspūdingų modelių ar įdomių taisyklių. Jis labai dinamiškas ir vaizdingas, kiekviename mūšyje žaidėjai jaučiasi tarsi dalyvautų kurdami kvapą gniaužiantį veiksmo filmą. Strategijos ir schemos jam suteikia ypatingą atspalvį: čia nepakanka vien daužyti priešininką. Kad pasiektum pergalę būtina susitelkti į tikslus ir priimti tinkamus taktinius sprendimus.

Drąsiai rekomenduoju „Malifaux“ tiek patyrusiems žaidėjams, tiek ir tiems, kurie dar tik pradeda pažintį su miniatiūromis. Turint omenyje, kad su savo kolegomis entuziastais dar taip pat neseniai ėmėme gilintis į antrojo leidimo taisykles ir bandysime intensyviau grįžti prie šio žaidimo, visų šansai lygūs. Kas žino, galbūt tarp skaitančiųjų šias eilutes yra ir būsimieji „Malifaux“ čempionai?

P.S. O atkartoti kurį nors „Vilko valandos“ epizodą ant „Malifaux“ stalo – mano nauja idee fixe. Vilniaus legionas („Malifaux“ Gildija) prieš Gaivintojus (arkanistai arba resurekcionistai)? Oh, yess!