Dar vienus kautynių kareivėliais
metus pabaigėme su trenksmu – praėjusį sekmadienį hobio centre „Rikis“ vyko
miniatiūrų žaidimo „Infinity“ turnyras. Renginys nudžiugino dalyvių aktyvumu –
mūsų susirinko dešimt, kas žinant kuklų Lietuvos miniatiūrų entuziastų
bendruomenės dydį, jau yra įspūdinga.
Džiugino ir dalyvių indėlis į
renginį – nagingieji bičiuliai, wargeimingo forume prisistatantys Raštvedžiu ir
Karvedžiu, pagamino išties puikių dekoracijų – lazeriu pjaustytų pastatų iš presuoto
kartono, niekuo nenusileidžiančių (teisingiau, daug kuo lenkiančių) užsieniuose
gaminamus analogus.
Galiausiai, buvo smagu pamatyti
keletą puikiai atrodančių armijų bei išbandyti jėgas su svečiais iš Kauno, su
kuriais pavyksta pakariauti gerokai rečiau nei norėtųsi.
Ant stalo su tokiomis dekoracijomis kariauti ir įdomu, ir akiai gražu. |
Kaip jau įprasta, turnyro dalyviams
teko sužaisti tris misijas. Jų metu atliekamos įvairios užduotys, už kurias
pelnomi taškai. Daugiausiai jų surinkęs žaidėjas skelbiamas nugalėtoju,
papildomų taškų galima pelnyti už gražiai atrodančias armijas. Grožis suprantamas
labai paprastai – norint gauti bonusą, reikia, kad visos mūšyje naudojamos
miniatiūros būtų nudažytos arba kad nebūtų naudojami pakaitiniai modeliai („ta
ant stalo stovinti nupiepusio pėstininko figūrėlė iš tikrųjų vaizduoja visai ne
nupiepusį, o labai galingą karį, tiko jo miniatiūros dar neturiu...“).
Pirmosios misijos užduotys:
infiltruoti savo karius-specialistus į kontrolės pastatą mūšio lauko viduryje,
iš ten pasiimti komunikacijos švyturį (anteną) ir nunešti ją į savo bazę. Kuo
daugiau švyturių, tuo geriau – bėda ta, kad kulkoms švilpiant pro ausis, tai ne
taip paprasta padaryti. Šioje misijoje mano nomadai susigrūmė su ateiviais. Mano
kovotojams pirmuoju ėjimu pavyko pačiupti ir išgabenti iš centrinio pastato
švyturį, o tuo pačiu – užminuoti patalpą, šiek tiek apsunkinant reikalus
varžovui.
Mano kovotojas "morlokas" ruošiasi šturmui dengiamas gynybinio roboto su sunkiuoju kulkosvaidžiu. |
Turnyro akimirka: "nė colio atgal!" |
Kautynės "Rikio" patalpas buvo apėmusios visais masteliais... |
Antrojoje kovoje mano kariai
susidūrė su savo tautiečiais – priešininkas taip pat žaidė už nomadus. Čia
specialistams reikėjo išlaužti tris mūšio lauko viduryje riogsančias dėžes,
paimti jų strategiškai svarbų turinį ir išlaikyti jį iki mūšio pabaigos. Šią
užduotį patikėjau infiltracijos specialistams, pirmuoju ėjimu perėmusiems vieną dėžę.
Bet naudingiausia kovotoja šįsyk buvo hakerė Zoe, kibernetinėmis atakomis
sustabdžiusi grėsmingai priartėjusį priešininko šturmo robotą. Mano šauliams beliko
pribaigti pavojingąją mašiną, kol jos pilotas bejėgiškai mėgino atgauti roboto
kontrolę. Ta pati Zoe vėliau nusėlino link antrosios dėžės ir nugvelbti jos
turinį, pakeliui itin sėkmingai paguldant varžovo leitenantą. Taigi ir antrą
misiją laimėjo mano pajėgos.
Kol hakerė darbavosi, strateginę dėžę strategiškai nudžiovęs infitratorius gūžėsi slėptuvėje. |
Didelis ir grėsmingas nomadų robotas ruošiasi pasitikti priešininką. "Šitų šarvų dar niekas neįveikė..." - tokie buvo paskutiniai piloto žodžiai. |
Taigi nomadai neliko skolingi ir
perėjo prie varžovo pajėgų apšaudymo valdomomis raketomis. Tai vienas
linksmiausių (man, ne varžovui) klajoklių armijos triukų – nomadų hakeriai
sugeba žymėti taikinius raketoms net jų nematydami, kiaurai sienas ir užtvaras,
tereikia, kad šalia taikinio atsirastų speciali antena (o kosminiai klajokliai
turi įvairių būdų išdėlioti antenas, patys nelįsdami po kulkomis). O tada... tada
atskrenda raketa ir suranda taikinį, kad ir kaip gerai jis būtų pasislėpęs. O
tada taikiniui būna skauda. Patys suprantate. Ši taktika reikalauja tam tikro
pasirengimo ir turi „priešnuodžių“ (pvz., eliminuoti taikinius žymintį hakerį,
eliminuoti raketsvaidį-robotuką, turėti savo hakerių, kurie išjunginėtų
atskrendančias raketas), bet rezultatas būna kraupus – kaip kad šiuo atveju,
kai priešininkui teliko stebėti jo vieną po kito krentančius kovotojus.
Deja, šios misijos tikslas nebuvo
naikinti priešininką. Užsižaidęs su raketomis susizgribau, kad dauguma mano
karių taip ir liko stovėti ten, kur pradėjo mūšį, bet ne ten, kur turėjo
atsidurti, kad pelnyčiau taškus. Tuo tarpu priešininko pajėgų (na, tų, kurios jam
dar liko) manevrai paskutiniuoju ėjimu lėmė, kad pergalė šioje misijoje, o tuo
pačiu – ir turnyre, - atiteko varžovui. Dėl ko visai nenusiminiau, nes puikiai
praleidau dieną, kita vertus, laimėti savo paties organizuojamą turnyrą būčiau
palaikęs blogu tonu.
Sveikinimai turnyro nugalėtojui Algiui! Pagrindinis prizas šįkart išvyko į Kauną... |
...bet likusių prizinių vietų laimėtojai dėl to pernelyg neliūdėjo. |
Būtų įdomu, jei nufilmuotum kada ir įkeltum pasižiūrėt kur nors, kaip lietuviai lošia! ;]
AtsakytiPanaikintiAudžiu mintį ilgainiui ir prie video apžvalgų bei reportažų pereiti. Yra viena problema - kai kariauji, reik kariauti, nes jei dar ir filmuosi, tai arba filmas bus nevykęs arba priešininkui neįdomu. Reiks, matyt, operatorių samdytis :)
AtsakytiPanaikintiApskritai buvo smagus turnyras ir noretusi pakartojimo, tik jau pagal 3 edicijos taisykles :)
AtsakytiPanaikintiAutorius pašalino šį komentarą.
AtsakytiPanaikintiBūtinai rengsime turnyrus ir šiemet. Ir, aišku, eisime prie trečio leidimo. Kol kas neprognozuoju, kada - matysim, kaip sekasi įsisavinti, kaip operatyviai dalinių profilius gamintojas atnaujins ir pan.
AtsakytiPanaikinti