„Marš nuo lentos!” arba labiausiai erzinantys žaidėjų tipai

Mes mėgstame viską rūšiuoti, klasifikuoti ir skirstyti į tipus – pradedant šiukšlėmis, tęsiant gyvūnais, augalais ir automobiliais, baigiant savimi pačiais. O kartkartėmis etiketę taip ir knieti prie kaktos prilipdyti ir bendraminčiams, su kuriais suremiame galvas prie kokio nors žaidimo lentos. Šį kartą – penki labiausiai erzinantys stalo žaidimų žaidėjų tipai.

Olimpietis – žaidėjas, kuris laikosi olimpinio principo: „svarbu ne dalyvauti, o laimėti“. Sakote, šūkis skamba kažkaip kitaip? Tai su juo ir ginčykitės, nors perkalbėti greičiausiai vis tiek nepavyks. Olimpiečiai pergalės siekia bet kokia kaina: jie kaltins jus sukčiavimu, jie grieš dantimis ir ginčysis dėl kiekvienos smulkmenos ‒ ypač tokios, kuri leistų įgyti tegu ir menkutį pranašumą žaidime. Beje, tą pačią taisyklę olimpietis po minutės gali aiškinti jau visiškai priešingai, jeigu tik tai bus jam naudinga.

Pvz. "Nu, niekur aiškiai neparašyta, kad reikia būti užsimerkus ir
užsidengus akis, reiškia, žiūrėti galima"...
nuotrauka iš... internetų, kaip ir visos kitos

Privalumai: Olimpiečiai paprastai itin gerai įsigilina į taisykles. Tiesa, paprastai tai daro tik tam, kad rastų sau naudingų niuansų. Trūkumai: greičiausiai su tokiu žmogumi daugiau nenorėsite ne tik žaisti, bet ir kalbėti. Niekada. Patarimas: paprasčiausias - negadinti sau nuotaikos ir iš karto siūlyti jam eiti į gatvę, įrodyti savo teisumą bachūrams prie kioskų. Labiau pažengęs – pasikvieskite „nešališką“ (tiksliau, jus palaikantį) žaidimo teisėją ir, prireikus, bendromis jėgomis įtikinkite olimpietį, kad taisyklėse niekur neparašyta, jog būtent jis privalo laimėti...

Šachmatininkas stengiasi viską apgalvoti ir numatyti penkis ėjimus į priekį. Atrodo, kad šachmatininko tikslas – ne gerai praleisti laiką, o atsakyti į „svarbiausią klausimą apie gyvenimą, visatą ir visa ką“. Tokie žmonės dažniai būna visiškai smagūs bendražygiai, jiems neblogai sekasi, tik kad su jais žaisti... uuužžknissaaa! Savo eilės kartais tenka laukti neįtikėtinai ilgai. 

Privalumai: sunkiai rasite labiau įsigilinusį ir įsitraukusį į žaidimą žmogų. Trūkumai: nusiteikite, kad partijos trukmė ilgės mažiausiai X+1 kartų, kur X – dalyvaujančių šachmatininkų skaičius. Patarimas: susitarkite dėl laiko limitų. Arba, kad laukti savo ėjimo būtų smagiau, lygiagrečiai žaiskite dar vieną žaidimą. Šiukštu į jį nepriimkite šachmatininko – tegu sau ramiai galvoja ties anuo...

Tuo tarpu galite eiti pasidaryti sumuštinių

Auka arba pajacas – šiuos du tipus sujungiau į vieną, nes iš esmės jiems būdinga tas pat: ir vienas, ir kitas nemėgsta žaidimų. Prie lentos toks žmogus greičiausiai atsidūrė atsitiktinai. Pavyzdžiui, užsuko aplankyti draugų ir užtiko juos besirengiančius partijai. „O, kaip tu laiku – mums kaip tik trūksta vieno žaidėjo“, - girdėta, ar ne? Skirtumas: auka visa esybe rodo, kaip jai yra nuobodu, neįdomu ir kokią didelę malonę ji daro palaikydama žaidėjams kompaniją. Tuo tarpu pajacas bando gelbėti šiaip jau visiškai jo pomėgių neatitinkantį vakarą laidydamas juokelius ir replikas, tarsi teisindamasis  ‒ „tai, ką dabar darau, yra labai keista, bet aš vis tiek tebesu šaunus!“. 

Privalumai: tokie žmonės primena, kokie esame skirtingi ir dėl to – įdomūs. Trūkumai: aukos ir pajacai gali labai demotyvuoti ar tiesiog trukdyti kitiems ir taip sugadinti gerą žaidimą. Patarimas: visus labai aiškiai įspėti, kad kompanija renkasi žaisti. Nepatinka? Mmm, labai gaila, tada susitiksime kitą kartą...

Maždaug taip. Pats sau linksmas.

Zanūda. Šio tipo žaidėjas gali būti niūrus debesėlis arba tikras audros debesis prie stalo - vienaip ar kitaip, pilkas, drėgnas ir nemalonus. Jis šiek tiek skiriasi nuo olimpiečio ir vertas atskiro paminėjimo: zanūda pergalės siekia nuolat inkšdamas ir skųsdamasis, esą visi prieš jį susimokę, arba nuolat erzindamas, užgauliodamas bei provokuodamas kitus žaidėjus. Be abejo, yra nemažai žaidimų, kur šioks toks psichologinis spaudimas – visiškai pateisinamas ir netgi reikalingas. Bet zanūdos terorizuoja kitus nuolat, netgi žaisdami „žirkles – popierių – šulinį“. Žaidėjus, kurie visą partiją niūriai neprataria nė žodžio, taip pat galima priskirti prie zanūdų. Visus juos vienija ta pati savybė: kad ir kaip jie elgtųsi, jokio malonumo bendrauti su tokiais žaidėjais nėra. O bendravimas, sutikite, ir yra vienas didžiausių stalo žaidimų privalumų. 

Privalumai: kad galėtų erzinti kitus, šie žaidėjai paprastai gana įsitraukia į žaidimą. Taigi jie gali būti pravartūs, kai partijai būtinas tam tikras žaidėjų skaičius ir nėra kito pasirinkimo. Trūkumai: garantuotai nesveika atmosfera prie stalo, galinti atbaidyti nuo tolesnių žaidimų. Patarimas: pasirūpinti, kad visi likę žaidėjai būtų linksmai ir sportiškai nusiteikę – bendromis jėgomis atremsite zirzlio išpuolius. Arba, jeigu tai tyliojo porūšio zanūda, jums vis tiek bus smagu drauge. 

(Vieta jūsų mėgstamiausiam Grumpy Cat memui)

Jei manote, kad šiai jungiškajai klasifikacijai trūksta dar kokio nors tipažo, būtinai pasidalykite savo mintimis. Kas žino, gal mes čia atsidūrėm ant naujo sielos mokslo proveržio slenksčio?..