Warmatostogos! Dažymo ir mūšio ataskaita

Atostogos yra gerai. Pirma, tarp pasiruošimų laukiančiai kelionei, pagaliau turiu laiko kaip reikiant prisėsti prie miniatiūrų dažymo. Antra, sužaidžiau antrą partiją per savaitę - šįsyk stympankinio karinio žaidimo "Warmachine". Tai yra gerokai daugiau nei bet kurią kitą savaitę, kai nevyksta turnyrai, ir tuo nepaprastai džiaugiuosi. Taigi - su kuo grūmėmės šįsyk ir kuo viskas baigėsi?
Bet pradėkime kaip pridera - pasiruošimu. Kelias dienas praleidau tepliodamas savo Signarų armijos pėstininkus - Stormblades. Turiu pasakyti, kad niekaip neperprantu kolegų, kurie ramiausiai konvejeriu dažo vieną dalinį po kito. Po gerų trijų (+-) dienų triūso, "audrakardžiai" vis dar nebaigti. Bet tiek to, dalinys bent jau įgijo šiokį tokį vaizdą, modeliai padengti laku ir daugmaž pasirengę kovoms.

Žaidime šis dalinys atlieka, gražiai kalbant, vidutiniųjų artimos kovos pėstininkų vaidmenį. Šie vyrukai turi neblogus šarvus ir gana skaudžiai kerta. Išnaudojant sinergiją su kai kuriais kitais Signarų armijos daliniais, "Stormblades" gali tapti tikrai grėsmingu junginiu mūšio lauke. Kalbant nelabai gražiai, pagrindinė jų užduotis - būti gyvaisiais skydais kitiems daliniams, dažniausiai - kovos konstruktams. Jie abejingai leidžia audrakirčiams sugerti pirmąją priešininko ataką, o tada patys stoja į kirstynes. Jei kažkiek pėstininkų išgyvena - gerai, jie taip pat prisijungia prie atsakomojo smūgio. Jei ne... Ką padarysi, kova yra kova.

Grįžtant prie dažymo - man kur kas labiau patinka dažyti ne dalinius, o pavienius modelius. Tada gali skirti jiems visą dėmesį ir darbas tampa ne toks monotoniškas, kaip kad su daliniais, kai reikia tą patį potepį vis kartoti su keliais ar keliolika modelių. Taigi beveik baigtas dažyti ir mano armijos vadas - lordas Strykeris. T.y. antroji, labiau į artimą kovą orientuota jo versija.

Tiems, kas nežinote: pagrindiniai žaidimo "Warmachine/Hordes" pasaulio veikėjai, karmagiai ir burtininkai, turi po kelias skirtingas versijas, vaizduojančias tą patį personažą skirtingais jo gyvenimo ir karjeros etapais. Mechanikos požiūriu, herojaus versijos yra visiškai skirtingai modeliai, daugeliu atvejų pasižymintys skirtingomis savybėmis, charakteristikomis ir žaidimo stiliumi. Bet galimybė rinktis vieną ar kitą vado versiją, mano nuomone, žaidimui suteikia dar daugiau savotiško žavesio ir gilumo.

Suprantama, tiek laiko praleidęs prie dažymo stalo, su nekantrumu laukiu kiekvienos progos išbandyti armiją kovos lauke. Progą pasiūlė kolega iš klubo Batma su savo nuostabiai dažyta trolių armija.

Troliai. Dideli, pikti, bjaurūs ir labai agresyvūs...

Kovojome pagal scenarijų "Throw Down": kovos lauko viduryje pažymimos dvi 12 colių skersmens zonos. Jei ėjimo pabaigoje zonoje yra nors vienas tavo dalinys ir nė vieno varžovo, pelnai tašką. Penki taškai - arba, tradiciškai, nukautas priešininko armijos vadas - reiškia laimėtą mūšį.

Šiai kovai pasirinkau veikiau artimos kovos ir mažai šaudančias ("mažai šaudančios" Signarų armijos, kur šaudo beveik visi, masteliais) pajėgas: Strykerio vadovaujamus Stormblades su lyderiu ir vėliavininku bei trimis šauliais. Juos lydi sunkieji konstruktai Stormclad ("Audrašarvis"? Po šimts, lietuviškai dalinių pavadinimai skamba kaip kokio S. Nėries eilėraščio eilutės, geriau nebeversiu) ir Ironclad, taip lengvieji konstruktai Lancer ir Firefly ("Žibukas" - čia net blogiau nei S. Nėries eilėraštis, primena tuos keistus dėdes, kur Pasakų parke mergaites gąsdina). Jiems į padeda karmagė-mokinė Journeyman Warcaster, valdanti Ironcladą, ir Strykerio palydovas - robotukas Squire.

Priešininko armijoje... na, daug mėlynsnukių įvairaus didumo trolių su didelėmis kapoklėmis, nėra ką labai komentuoti.

Priešininko troliai pajuda link stalo vidurio ir mano pajėgų.

Pirmuoju ėjimu nieko labai įdomaus nevyksta. Priešininkas bėga link mūšio lauko vidurio, aš atsargiai pajudu savo pajėgomis į priekį, bet dar ne taip arti, kad paklaikę troliai galėtų mane užpulti. Antruoju ėjimu varžovas meta savo pėstininkus Fennblades į priekį, kurie išsirikiuoja tiesiai priešais mano priekines linijas ir rodo nepadorius ženklus Signarams. Kitos trolių pajėgos išsidėsto atokiau ir laukia savo progos pulti vėlesniais ėjimais.

Mano atsakymas - nelabai vikri Stormblades ataka (iki šiol daugiausiai tik šaudžiau ir dar sunkiai manevruoju artimose distancijose), kuri vis dėlto iškerta nemažą dalį Fennblade'ų. Audrakardžiai veiksmą užbaigia savo ypatingu veiksmu, kurį galima atlikti kartą per visą žaidimą, ir vienam ėjimui tampa šarvuoti kaip patys sunkiausi koviniai konstruktai. Likę kovotojai apšaudo trolius, dar kelis paguldydami, ir pasiruošia gintis. Kariuomenės vadas įsitaiso už Stormblade'ų. Dar pagalvoju, ar nevertėtų palikti Strykerio šiek tiek toliau užnugaryje, bet... "Ei, mes už nepralaužiamos pėstininkų sienos - kas blogo gali nutikti?" pagalvoju.

O, kaip netrukus parodo priešininkas, gali nutikti žaibiška išprotėjusio sunkiojo trolio ataka. Pirmiausiai ugnimi spjaudantys trolių padarai padegė ir kažkokiu neįtikimu būdu supleškino visą Strykerį dengusią gynybinę pėstininkų liniją.

Troliai kepina mano pėstininkus urmu.

Taip atsivėrė kelias link mano centrinės figūros - visos armijos vado. Pro tarpą jį užpuola nirtulinga trolių bestija - Rokas. Tiesiog Rokas.

Train of Pain (tolumoje) incoming! Atstumo kaip
tik pakanka troliui pasiekti mano vadą.

Siaubūnas prišoka prie Strykerio, parverčia jį ant žemės ir ima talžyti. Neįtikėtina, tačiau Signarų armijos generolas visa tai išgyvena. T.y. įtikėtina, nes apdairiai buvau palikęs jam beveik visą fokusą, kurį mano karmagis išnaudoja magiškam skydui sustiprinti ir žalai sugerti. Strykeris lieka gyvas - tiksliau, leisgyvis, varžovas paliko jį vos su pora gajumo taškų.

Ta juodai apipaišyta kortelė žymi generolo gyvybes.
Pritrūko labai nedaug, ir partija būtų baigta.

Signarai lengviau atsikvepia ir nelieka skolingi. Netoliese stovėjęs sunkusis konstruktas Stormclad prišoka ir nukerta įžūliam troliui galvą. Kita armijos dalis juda pirmyn - išgalabijamos ugnį spjaudančios trolių išperos, daugmaž baigiami kapoti Fennblades. Tik dešiniajame flange neįtikėtinai įkyrus ir niekaip neužmušamas (kauliukai, kauliukai...) trolių burtininko mokinys įklampina mano sunkujį konstruktą Ironclad, kuris turėjo veržtis link priešo užnugario.

Ironcladas, nenorėdamas švaistyti energijos su nupiepusiu troliu,
bando pro tiesiog praeiti, gaudamas skaudų smūgį į nugarą. Tačiau vėliau
mainais partiesia kitą priešininko žvėrį - dar vieną ugnį svaidantį kovotoją (modelis nuotraukos viršuje)

Į kovą permestos didesnės Signarų pajėgos ir vado Strykerio "featas" (lietuviškas vertimas "žygdarbis" vėl neskamba, nors tu ką...), t.y. specialus veiksmas, kurį galima panaudoti kartą per žaidimą, išsprendžia dešiniojo flango problemas. Varžovui lieka nedaug: jo vadas ir dar pora modelių.

Kairiajame flange į dvikovą su trolių kirvininku stoja mano Lanceris

Oponentas meta į kovą savo generolą, kuris galinga ataka iškerta jau iki tol aplamdytą Ironcladą. Vėl sulaukęs savo ėjimo, turiu spręsti dilemą: žinau, kad varžovų karmagis yra ne tik pavojingas priešininkas ir taikinys Nr. 1, bet ir klaikus girtuoklis. Jo speciali savybė, leidžianti smūgį gavusiam vadui šiek tiek pasvirduliuoti į šalį (ir, dažniausiai, pasitraukti ten, kur jo niekas nebepasiekia) daro priešininką sunkiai nukaunamą. Čia teko pasinaudoti mūšio susirinkusių žiūrėti bendraminčių draugišku patarimu ir apstatyti trolių generolą savo daliniais iš visų pusių, kad jis neturėtų, kur šlitinėti, kai pradėsiu jį perti.

Į lemiamą ataką leidžiasi mano sunkusis Stormcladas, kuriam vos vos pakanka greičio pasiekti apsuptą priešininką. Smūgis!.. pataiko ir gerokai sužaloja oponentą, tačiau jis žalą permeta vieninteliam gyvam likusiam savo žvėriui ir lieka gyvas. Čia sėkmė vėl nusišypso varžovui: jo pusgirtis generolas po atakos pasvirduliuoja kelis mažus žingsnelius į šalį, bet kaip tik tiek, kad mano konstruktas jo nebegalėtų pasiekti tolesniais smūgiais!

Susierzinęs dėl tokios įvykių eigos, pasiunčiu pirmyn savo generolą užbaigti darbo ir nukauti centrinės varžovo figūros. Tačiau toli užnugaryje laukusiam Strykeriui tenka sunaudoti daug energijos, kad pasiektų taikinį. Lemiamas puolimas sunkiai sužaloja priešininką, bet jis vis dar gyvas. O paskutinė Strykerio ataka švilpia pro šalį: kauliukai išridena "gyvatės akis" (du vienetus)

Čia turėtų nuskambėti C. Orffo "O, Fortūna!.." ir dar "kodėl?!"  nuo manęs

Likęs gyvas priešininko generolas kerta be fokuso likusiam Strykeriui ir jį pribaigia. Gana sklandžiai (man) vykusi kova netikėtai baigiasi Signarų armijos pralaimėjimu.

Vėliau diskutuodami apie mūšį, abu su oponentu sutarėme, kad skubota mano generolo ataka buvo lemtinga klaida. Aš galėjau ramiai sau palaukti dar ėjimą ir leisti jam pakapoti mano pajėgas, ir tik tada prieiti su visiškai pasiruošusiu Stykeriu bei partiesti priešininką. Taigi darsyk įsitikinau, kokia svarbi ramybė ir šalti nervai kovos lauke. Gerai, kad juos galiu grūdinti prie žaidimo stalo, o tokie gebėjimai praverčia ir tikrame gyvenime.

Baigdamas turiu pasakyti, kad "Warmachine" pastaruoju metu vis aktyviau ima konkuruoti su kitais kūriniais dėl mano mėgstamiausio karinio miniatiūrų žaidimo titulo. Palyginti nesudėtingos taisyklės, bet didelė įvairovė, iki maksimumo išbandomi taktiniai įgūdžiai - ypač tai, kad šiame žaidime net ir praradęs daugumą pajėgų vis dar gali išplėšti pergalę, jau nekalbant apie šio žaidimo vaizdingumą (kam nepatinka rūkstantys ir žlegantys koviniai robotai?..), dinamika, nenuspėjamumas ir įtampa - čia yra viskas, kas man patinka tokiuose žaidimuose. Todėl jau planuoju tolesnius mūšius - laukite įspūdžių :)

P.S. o dar labiau kviečiu pačius visa tai išbandyti. Geriau, kaip sakoma, kartą pamatyti ir užsikabinti, negu dešimtis kartų skaityti mano blogą, tai jau tikrai...