Odė kauliukų dievams: akimirkos iš "Infinity" turnyro

Šeštadienį turėjome gerą progą nupūsti dulkes nuo miniatiūrų žaidimo "Infinity" modelių ir dvidešimtainių kauliukų bei vėl išmėginti jėgas šio žaidimo turnyre. Kompanija susirinko, kaip sakoma, nedidelė, tačiau labai maloni - kovėmės šešiese. O šiek tiek mažesnio nei įprasta dydžio armijos užtikrino, kad turnyras vyko gana greitai ir sklandžiai. Taigi šiek tiek įspūdžių iš renginio.

Vyksta pasirengimas ir stalų vertinimas

Šiame turnyre dalyvavau su savo kosminių klajoklių, nomadų kariuomene. Kadangi renginys buvo skirtas taisyklėms prisiminti ir sugrąžinti bendruomenę prie žaidimo po ilgesnės pertraukos, leidau sau eksperimentuoti: armijų sąrašus dėliojausi galvodamas labiau apie smagumą, o ne kaip laimėti mūšį. Ir smagumo šiame turnyre tikrai netrūko.

Burtai lėmė, kad pirmuoju mano varžovu tapo Kostas ir jo vadovaujama dirbtinio intelekto "Aleph" kariuomenė, sudaryta iš naujam gyvenimui prikeltų senovės Graikijos didvyrių. Medžiotoja mergelė Atalanta, kuri, pagal "Infinity" istoriją, ateityje taps grėsminga snaipere, amazonių valdovė Pentesilėja, kurią "Aleph" inžinieriai pasodina ant motociklo, bei kiti futurizuoti antikiniai herojai išsirikiavo prieš mano robotų armiją. Pirmoji turnyro misija - "Anihiliacija", - reikalavo per daug nesukant galvos naikinti priešininko pajėgas, tad šiam tikslui pasirinkau pajėgas, sudarytas kone vien iš kovinių droidų, kuriems vadovavo Interventorė - viena galingiausių hakerių visame žaidime.

Mano gynybinis robotas su sunkiuoju kulkosvaidžiu įsitaiso puikioje vietelėje ant pastato stogo,
iš kur puikiai matyti visas mūšio laukas.

Partiją pradeda varžovas su savo mirmidonų grupe, vadovaujama legendinio kario Fenikso - pavojingo šaulio, ginkluoto raketsvaidžiu. Feniksas pamėgina nukauti mano gynybinį robotą, kuris akylai stebi visą mūšio lauką. Tačiau kauliukų dievai man pirmąsyk plačiai nusišypso šiame žaidime, ir po trumpos dvikovos Feniksas krenta, sukapotas robotuko kulkosvaidžio šūvių. Po tokios nesėkmės varžovas dar bando taisyti padėtį su savo Atalanta, kuri išjungia robotą taikliu šūviu, vėliau amazonė Pentesilėja bando veržtis pirmyn ir silpninti mano flangą. 

Tačiau sulaukiu savo ėjimo ir pasiunčiu kitą savo kovos mašiną apšaudyti Atalantos. Mano hakerės gynybinės programos ir taikli šūvių serija nepalieka snaiperei jokių šansų.  Nomadų gynybinį droidą suremontuoja netoli įsitaisęs inžinieriaus robotukas. Graikų didvyrių lentoje vis mažėja. Priešininkas dar mėgina persverti mūšio eigą savo naudai, siųsdamas Pentesilėją gilyn į mano teritoriją, tačiau amazonė netrukus atsiduria kryžminėje nomadų ugnyje ir taip pat krenta. Taigi pirmoji kova baigiasi solidžia nomadų pergale.

Motociklininkę Pentesilėją supa nomadų šauliai ant stogų

Kitas mūšis - su svečiu iš Kauno Marijum ir jo Naujojo Islamo (Haqqislam) pajėgomis. Antroji misija - jau šiek tiek sudėtingesnė. Armijos specialistams reikia prisibrauti prie kovos lauko viduryje gulinčių trijų dėžių, iš jų pasiimti siuntas iš "E-bay" (t.y. strategiškai svarbius resursus) ir išlaikyti jas iki kovos pabaigos. Taigi šiai kovai pasirinkau mažiau agresyvų, labiau į sėlinimą ir slaptas operacijas orientuotą armijos sąrašą.

Varžovas dėliojasi pajėgas

Pirmąjį ėjimą sugaišau bandydamas nukauti itin gerai įsitaisiusį priešininko snaiperį, trukdžiusį priartėti prie dėžių. Vargais negalais jį pašalinęs, pasiunčiau vieną iš savo žvalgų Zero atidaryti dėžės, pačiupti siuntą ir grįžti link mano linijos. 

Varžovas į mano gretas buvo infiltravęs porą asasinų, kurie jo ėjimu pradėjo siautėti. Pirmasis nukovė dvi mano pėstininkes ir nedaug trūko, kad netekčiau ir savo leitenantės. Tik laimei, ankstesniu savo ėjimu ją spėjau apdairiai patraukti ir paslėpti.

Asasinas (viduryje) ir dvi jo aukos

Kitame flange atsidengia antras priešininko asasinas ir bando toliau niokoti mano pajėgas. Tačiau šįsyk kauliukų dievai ir vėl man plačiai nusišypso - grėsmingą priešininką pakerta itin taiklus pasaloje tykojusio robotuko šūvis, ir asasino išpuolis nutrūksta. 

Antruoju savo ėjimu sudoroju likusį asasiną, pakeliui atlikdamas abi savo slaptąsias užduotis (nuskanuoti priešininko modelį ir pažymėti jį taikiniu) bei užimu pozicijas paskutiniam ėjimui, kurio metu tikiuosi atsidaryti dar bent vieną dėžę. 

Varžovas bando likusiomis pajėgomis veržtis link manęs, tačiau aš atidengiu flange tykojusį kitą savo infiltratorių - Prowler, kuris, pasirodo, yra atsparus haqqislamitų mėgstamiems ginklams su virusine amunicija. Priešininkas kelissyk nesėkmingai apšaudo Prowlerį (kauliukai ir vėl man rieda fantastiškai), kuris atsilygina vieną iš varžovų palikdamas gulėti mūšio lauke. 

Pasaloje tykojęs žvalgas atsidengia ir atidžiai stebi priešininko judėjimą.
Pro savo kulkosvaidžio taikiklį...

Trečiuoju ir paskutiniuoju ėjimu antrasis mano Zero pribėga prie kitos dėžės, čiumpa siuntą ir pasitraukia link saviškių užnugario. Sulaukęs savo eilės varžovas desperatiškai bando prasiveržti link paskutiniosios dėžės, tačiau jam pritrūksta ėjimų. Mūšis ir vėl baigiasi solidžia nomadų pergale.

Haqqislamo armijos leitenantas veržiasi link centro 

Trečiajame mūšyje suremiu ginklus su vienu stipriausių varžovų - Karoliu, skinančiu pergales tiek Lietuvos, tiek tarptautiniuose turnyruose. Šis taip pat žaidžia su nomadais, taigi savi šaudys į savus.

Karolis ruošia nomadišką klastą.

Norint laimėti šioje kovoje, armijos specialistams būtina užimti (t.y. būti šalia) kovos lauke išdėstytas antenas. Šioje misijoje taktiškai palankiau eiti antram. Tačiau pirmasis metimas dėl kovos eigos man nesėkmingas, ir teisę eiti antras pasilieka varžovas.

Ko gero, pirmosios dvi kovos mane buvo jau kiek išvarginusios, tad paskutinėje turnyro dvikovoje vieną po kitos dariau grubias klaidas: nepasirūpinau perstatyti savo pajėgų ir užimti geresnių pozicijų, pernelyg stengiausi medžioti priešininką, užuot susitelkęs į tai, ko reikia, norint įvykdyti misiją. Matyt dėl to ir kauliukų dievai šiek tiek nuo manęs nusigręžė, ir daugelis svarbių metimų tiesiog nepasisekdavo.

Žvalgas Zero bando iš pasalų apšaudyti varžovą.
Deja, visi trys šūviai skrieja pro šalį. Laimei, priešininko
atsakomoji serija taip pat nepataiko.

Po įnirtingos dvikovos, kuria labiau stengiausi neleisti priešininkui pelnyti taškų, negu pats juos rinkti, galiausiai turėjau pripažinti triuškinančią Karolio pergalę.

Viena iš mano armijos herojų - pėstininkė su sunkiuoju ginklu,
kurią varžovas pašovė tris kartus, tačiau visus tris ji kėlėsi (su mediko pagalba) ir grįžo į kovą.

Vis dėlto, puikūs pirmųjų dviejų mūšių rezultatai lėmė, kad turnyrinėje lentelėje likau antras. O laimėtojui ir turnyro organizatoriui Karoliui paskelbus, kad jis, kaip renginio šeimininkas, įskaitoje nedalyvauja, oficialiai tapau turnyro čempionu. Valio! 

Kita vertus, vertindamas savo pasirodymą, manau, kad šį rezultatą labiau nulėmė sėkmė. Visos trijose dvikovose dariau klaidų, užmiršdavau svarbius niuansus ir ne visiškai išnaudojau savo armijos galimybes. Štai, ką reiškia padaryti ilgesnę pertrauką tokio pobūdžio žaidime, kur svarbu nuolat palaikyti formą ir lavinti taktinio mąstymo "raumenis". 

Labai tikiuosi, kad turnyras ir Karolio entuziazmas, su kuriuo jis pastaruoju metu ėmėsi masažuoti gerokai apsnūdusią Lietuvos "Infinity" bendruomenę, užkrės ir mus bei, gerokai patobulėję, imsime skinti laurus ir tarptautinėse varžybose.

O tuo tarpu - atgal prie miniatiūrų dažymo stalo ir treniruočių!