Vieta, kur gimsta miniatiūrų žaidimų stalai: viešnagė „DeepCut Studio" ir draugiška „Malifaux" partija

Atostogos! Ir kaip gerai, kad dalį jų galima skirti ne tik pačiam įdomiausiam užsiėmimui  - kelionėms, t.y. pasiruošimui bei lagaminų pakavimui, bet ir antram pagal šaunumą dalykui: miniatiūrų žaidimams. Taigi atostogaujant pavyko ištaikyti progą aplankyti bičiulius iš "DeepCut Studio" ir apžiūrėti jų valdas bei sužaisti draugišką "Malifaux" partiją. Ir viena, ir kita buvo smagu.


Jei kas dar nežinojote, tai Vilniuje veikianti "DeepCut Studio" komanda kuria, gamina ir visame pasaulyje parduoda patiesalus (fui, koks negražus žodis - gaming mats skamba kur kas geriau) stalo žaidimams. Norite, kad jūsų stalas akimirksniu pavirstų miniatiūrine pieva, dykuma ar kosmine erdve? Pasitiesiate tokį kilimėlį, ir miniatiūrų žaidimas iš karto atrodo kokius 55 sykius geriau. Šios studijos gaminiai pasižymi puikia kokybe ir dizainu - už žodžius atsakau, nes pats turiu įsigijęs "DeepCut" kilimėlį "Malifaux" žaidimams, be kurio nebeįsivaizduoju nė vienos šio miniatiūrų žaidimo partijos. Labai rekomenduoju artimiau susipažinti su jų asortimentu.

Taip atrodo kilimėlis

 

O taip - ant kilimėlio paruoštas "Malifaux" stalas. Sutikite, vaizdas žymiai geresnis,
nei vien namukai ir medeliai ant plikos lentos

Studija prieš kurį laiką persikėlė į naujas patalpas. Turiu pripažinti, reikalas atrodo įspūdingai. O žinant, kad kolegų iš Lietuvos produkcija sėkmingai skinasi kelią į viso pasaulio wargeimingo rinką bei jų kilimėlius galima vis dažniau pamatyti ant miniatiūrų stalų Lietuvoje ir užsienyje, pagarba tik auga.

Gaminiai lentynose laukia naujųjų savininkų.

Ir spalva studijai tinka :) Sakyčiau, simboliška - iš rožinės svajonės
išaugęs perspektyvus tarptautinis verslas.

Su vienu iš studijos įkūrėjų Kostu pasišnekučiavę apie biznio, hobio ir buities reikalus, kaip ir dera tikriems wargeimeriams netrukus kibome vienas kitam į atlapus prie "Malifaux" stalo. Pastarasis buvo šiek tiek improvizuotas - naudojome futuristinius, o ne stympanko pastatus, kaip kad reikalautų šio žaidimo dvasia, bet koks skirtumas. Juk tai - draugiška treniruotė.

Kaip ir visą pastarąjį pusmetį, šįsyk vėl žaidžiau su nekromantu Leveticus ir jo vadovaujama atskalūnų gauja. Mano varžovas pirmyn vedė Gildijos burtininkę Sonnia Criid. Pagrindinė žaidimo užduotis (strategija) reikalavo užimti ir kontroliuoti ant centrinės stalo linijos išdėliotus žymeklius.

Šiai partijai pasirinkau ne sykį išbandytos sudėties gaują - Leveticus ir jo pagalbininkė, šaulė Rusty Alyce, lydimi maišininko pečkūrio Johano, samdinės burtininkės Freikorps Librarian ir snaiperio Freikorps Trapper. Kartu su jais - konstruktai Necropunk ir Hodgepodge Effigy. Kiek kitaip nei iki šiol gaują šiek tiek modifikavau, norėdamas išbandyti dar vieną galimą jos taktiką - bandyti su Leveticus iškviesti kuo daugiau nekromantinių baidyklių, Abominations.

Partija prasidėjo tradiciniu persistumdymu ir judėjimu link centro. Mano vikrusis Nekropankas užima vieną iš strateginių žymeklių, o arčiau vidurio infiltravęsis snaiperis - kitą. Už tai samdinys sumoka keliomis žaizdomis, kuriomis jį "apdovanoja" gildijos sakalininkai - Austringers. Seniai nebuvau susidūręs su šiais kovotojais ir jau spėjau pamiršti, kokie pavojingi jie gali būti, mat Austringeriai savo sakalus sugeba leisti ant priešininko net ir jo nematydami bei būdami visiškai pasislėpę. Laimei, netoliese lūkuriavusi bibliotekininkė traperį apgydo.

Sakalininkas (dešinėje) laukia aukos... ir padažymo. Žinodamas Kosto darbštuma,
neabejoju, kad kitąsyk šį modelį matysiu jau nudažytą.

Stalo viduryje mano pagrindiniai smogikai bando daryti tai, ką suplanavau: Rusty Alyce iš oro sukuria šiek tiek atsarginių dalių, kurias Leveticus netrukus paverčia baidykle. Teoriškai, galėčiau daryti tai kiekvieną ėjimą ir pamažu varžovą skandinti vis išperimais padarais. Tačiau praktiškai tam reikia turėti rankoje gana aukštos vertės ir specifinės mosties kortas bei gaišinti pagrindinių gaujos modelių (kurių darbas - naikinti priešininka) laiką. Tad kol kas naujoji taktika manęs nesužavi.

Kovos laukas po pirmojo ėjimo. Iš esmės priešininkai pajuda link
centrinės linijos ir apsikeičia keliais pavieniais šūviais.

 Antrasis ėjimas prasideda ne itin sėkmingai - išsitraukiu gana prastą kortų ranką, kas gerokai apriboja mano galimus veiksmus ėjimo metu arba verčia pernelyg kliautis sėkme.

Sėkmė kol kas nedžiugina...

Toliau manevruojame, apsikeičiame pavieniais ne itin sėkmingais šūviais. Nekropankas užpuola vieną iš priešininko lyderių - tikiuosi, kad varžovas už tai nubaus mano vikrųjį konstruktą ir jį nudobs, mat viena iš slaptų schemų pasirinkau "Frame for Murder". Pagal šią schemą žaidėjas slapčia išsirenka vieną iš savo modelių, kuris turi neišgyventi kovos. Jei jį nukauna priešininko gaujos lyderis - valio, pelnoma dar daugiau taškų.

Austringeriai dešiniajame flange "sulesa" mano snaiperį, kurio nebeišgelbsti nė bibliotekininkė. Laimei, priešininkas labiau užsiėmęs mano pajėgų puolimu, o ne strateginių užduočių vykdymu, kuo stengiuosi pasinaudoti užimdamas žymeklius ant centrinės linijos ir pelnydamas pirmąjį tašką.

Varžovo gaujos lyderiai ruošiasi puolimui

 

Manasis taip pat labai geroje padėtyje, stalo pasislėpęs už pastato stalo viduryje

Trečiuoju ėjimu priešininko gaujos vadovė Sonnia užpuola mano Rusty Alyce ir vos nenugalabija jos savo kerais. Tai man būtų buvę labai negerai, nes kita mano pasirinkta schema priešingai - reikalauja, kad Alyce šiame mūšyje liktų gyva. Tik per plauką neišleidusi kvapo, Alisa sprunka kuo toliau nuo priešininkų, kur, užnugaryje, bibliotekininkė ją šiek tiek apgydo. Mano lyderis Leveticus kerais nukauna vieną iš neesminių priešininko modelių, paversdamas jį baidykle, kuri tučtuojau perima varžovo užimtą centrinį žymeklį.

Leveticus taikinys (viršuje, kairėje) ką tik pavirto baidykle...

Nekropanko užpultas varžovo modelis Samaelis Hopkinsas bando atsikratyti įkyriuoju konstruktu ir, kaip tikėjausi, jį atakuoja. Deja, Nekropankai, pasirodo, ne taip lengvai miršta: net ir šiek tiek padėdamas priešininkui jį nudobti, negaliu užtikrinti, kad mano kovotojas žūtų, kaip kad reikalauja mano slaptoji schema. Liūdesėlis...

Dar keli pasistumdymai ir trečiasis ėjimas baigiasi, o su juo - ir žaidimas, mat išnaudojome sutartą laiko limitą. Galutinis rezultatas 3:1 mano naudai. Jei Alisa nebūtų išgyvenusi, skirtumas būtų buvęs dar mažesnis. O jei liurbiui Samaeliui būtų pavykę nudobti Nekropanką, mano pergalė būtų dar dviem taškais solidesnė.

Kelios mintys po kovos:

1) Ir vėl abu įsitikinome, kad šiame žaidime, norint laimėti, būtina daryti tai, ko reikalauja strategija ir schemos. Naikinti priešininko pajėgas yra smagu, tačiau tai nebūtinai reikš pergalę.

2) Sonnia Criid yra labai galinga ir pavojinga kerėtoja. Kaip ir daugelis kitų Gildijos meistrų, ji pasižymi gana paprastu žaidimo stiliumi, ją nesunku valdyti, o tai, ką ji daro - svaidosi ugnies kerais, - Sonnia daro labai gerai. Todėl Gildiją galima drąsiai rekomenduoti visiems pradedantiesiems žaidėjams.

3) Leveticus kol kas ypatingai nedžiugina. Sužaidęs kelias partijas su juo ir šiek tiek perpratęs šio meistro taktiką, dar nepajutau viso jo smagumo. Anksčiau Leveticus buvo itin grėsmingas smogikas, tačiau leidėjams šią vasarą pataisius taisykles ir jį šiek tiek susilpninus, senis nekromantas tapo truputį nežinia kas. Jo kovinis potencialas sumažėjo, o gebėjimas iškviesti baidykles (šiaip jau gana silpnus ir lengvai nukaunamus padarus) yra itin reiklus kortoms ir resursams, tai padaryti nėra paprasta. Siekis kurti Abominations vieną po kitos... ką ten, kol kas buvo pavykę per vieną žaidimą išsikviesti vos porą šių padarų, atitraukia nuo kitų galimų veiksmų ir verčia taupyti aukštas kortas, kurias būtų galima panaudoti priešininkams dobti. Tad reikės bandyti dar kitokią taktiką, šįsyk - pamirštant baidykles ir modifikuojant Leveticus bei jo gaują taip, kad jis galėtų susitelkti į buką varžovo žalojimą.

4) Pustrečios valandos vis dar nepakanka normaliai "Malifaux" partijai sužaisti iki galo. Ir tai - turint omenyje, kad abi gaujos buvo gana "greitos" - ne kokia ten Kirai, pusvalandį žaidžianti pasiansą ir viena pati perinti įvairiausias  šmėklas. Kadangi žaidžiame gana retai, daug laiko sugaištame nagrinėdami vienas kito dalinių savybes. Beveik mintinai žinant, ką tiksliai gali visi tavo kovotojai, žaidimas tampa gerokai greitesnis.

To ir sieksime: kariauti dažniau. Nes labai tikiuosi greitu laiku išvažiuoti ir į kokį tarptautinį turnyrą, kuriuose vienai partijai skiriamos be penkiolikos minučių dvi valandos.