Ar esate matę režisieriaus Ridlio Skoto filmą „Dangaus karalystė“ (2005 m.), kur pasakojama apie XII
a. krikščionių kryžiuočių valdomą Jeruzalės miestą ir... galiausiai jo žlugimą
Saladinio kariuomenei užpuolus? Stalo žaidimas „Jerusalem“ yra kaip tik apie tų
laikų Šventąjį miestą. Įtakingos kilmingųjų šeimos varžosi tarpusavyje dėl
įtakos ir karaliaus palankumo, stengiasi sutelkti galią įvairiuose Jeruzalės
kvartaluose bei luomuose ir, žinoma, nugalėti.
Kaip jau pasakojau, žaidimą „Jerusalem“ įsigijau gana
atsitiktinai, susidomėjęs dėžės viršeliu. Šiek tiek domiuosi kryžiaus žygiais, riterių
ordinais, tad nutariau pabandyti – šiaip
ar taip, su šiuo laikotarpiu susijusių stalo žaidimų nėra sukurta tiek jau
daug. Smagu, kad visiškai neapsirikau – mano nuomone, „Jerusalem“ yra puikus kūrinys, priversiantis
pasukti galvas bei paprakaituoti net ir Viduramžių istorijai abejingus
žaidėjus. Po kelių partijų šis žaidimas tapo vienu mano favoritų - ir ne tik
dėl širdžiai mielos temos.
 |
| Žaidimo lenta vaizduoja kvartalais (įtakos zonomis) padalintą XII a. Jeruzalės miestą |
„Jerusalem“ (2010
m., leidėjas – italų kompanija „Red Glove“, vidutinis
portalo „BoardGameGeek“ reitingas – 6,91 balo) yra išteklių paskirstymo ir aukcionų žaidimas, skirtas 2-4 žaidėjams. Kiekvieną
ėjimą - o žaidimas trunka penkis ėjimus, - žaidėjai varžosi dėl įtakos, išdėliodami savo pavaldinius (juos vaizduoja
žaidėjo pasirinktos spalvos mediniai kubeliai) žaidimo lentoje. Pastaroji
suskirstyta į laukus, vaizduojančius įvairius Jeruzalės miesto kvartalus arba,
jei norite, įtakos zonas: karaliaus rūmus, turgų, riterių tamplierių būstinę, Bažnyčią ir kitas. Žaidėjas, kuris ėjimui pasibaigus, laukelyje turi
daugiau pavaldinių nei jo priešininkai, gauna to kvartalo teikiamą naudą. Tai
gali būti prestižo taškai, lemiantys, kas laimės žaidimą; dar daugiau
pavaldinių, kuriuos galėsite išdėlioti lentoje kitu ėjimu, arba pinigai.
Pastarieji itin svarbūs kiekvieno ėjimo pradžioje, kai
žaidėjai aukcione varžosi dėl pareigybių, kurias užims tą ėjimą. Pareigybė
lemia eilės tvarką – kuris žaidėjas po kurio šį ėjimą atliks savo veiksmus. Be
to, kuo aukštesnė pareigybė, tuo daugiau pavaldinių ji suteikia žaidėjui tą
ėjimą išdėlioti lentoje. Atrodytų, kad dėl aukščiausių postų kiekvieną ėjimą
verda pati įtempčiausia kova? Nebūtinai ‒ pasirodo, kartais geriau savo pavaldinius po
miesto kvartalus išdėstyti ne pirmajam, o kaip tik, paskutiniam. Žinodamas, kad
niekas po jo nebegalės užtvindyti kvartalo savo pavaldiniais, paskutinysis
žaidėjas gali sutelkti pastangas tuose
laukuose, kur gali gauti didžiausią naudą mažiausiomis pavaldinių
sąnaudomis.
 |
| Kortelės lentos viduryje - tai pareigybės, dėl kurių žaidėjai kaskart varžosi aukcione. Pareigybė lemia eilės tvarką, gaunamų išteklių skaičių, be to, kiekviena turi unikalių privalumų. |
Yra, apie ką pagalvoti, ar ne? Šiame žaidime apmąstymų tikrai netrūksta. Nors išdėlioti pavaldiniai Jeruzalės kvartaluose gali likti
iki pat žaidimo pabaigos, situacija čia nuolat kinta. Vos tik įtvirtinate savo
įtaką jums reikalingame kvartale, žiūrėk, kitas žaidėjas čia staiga sutelkė dar
didesnes savo pavaldinių pajėgas ir paveržė iš jūsų įtakos sferą. O gal
priešininkas netgi atsiuntė į kvartalą savo baroną, taip užkirsdamas kelią
visiems kitiems žaidėjams šį ėjimą statyti čia savo pavaldinius... Viską staiga
apversti aukštyn kojomis gali ir ypatingi įvykiai: karaliaus ar bažnyčios
patriarcho pasikeitimas, prasidėjęs karas su saracėnais - paprastai šie įvykiai reiškia,
kad iš vieno ar kito kvartalo teks pašalinti savo pavaldinius, ir varžytinės
dėl įtakos toje miesto dalyje prasidės iš naujo...
„Jerusalem“ mechanika, o būtent savo išteklių dėstymas lentoje
siekiant tinkamu laiku užimti reikiamus laukus, nėra nei nauja, nei unikali.
Tačiau skirtingai nei kiti panašaus pobūdžio žaidimai, pavyzdžiui „Caylus“ ar „DungeonLords“, „Jerusalem“ yra gerokai paprastesnis. Net ir naujiems žaidėjams nesunku
greitai perprasti, kokią naudą kuris laukelis teikia, ir pradėti kovą dėl
dominavimo Šventajame mieste nesugaišus valandos – kitos taisyklių
aiškinimuisi.
Žaidimo paprastumas nereiškia, kad jis prastas. Čia tėra
trijų tipų ištekliai: pinigai, prestižas ir pavaldiniai, tačiau kiekvienas iš
jų vienodai svarbus siekiant pergalės ir nėra (ar bent jau kol kas nepavyko
atrasti) kokios nors vienintelės, „nepaneigiamos“ pergalės taktikos: tų pačių
tikslų Jeruzalėje galima siekti įvairiais būdais. Kartais galima bandyti
įsiteikti karaliui, o kartais verta sutelkti įtaką Turgaus aikštėje, Dovydo bokšte, kilmingųjų
kvartale ar tamplierių komandorijoje – atėjus tinkamam metui, įtaka tiek
viename, tiek kitame kvartale, gali būti labai naudinga ir praversti siekiant
pergalės.
„Jerusalem“ paliko gana gerai subalansuoto ir naujiems
žaidėjams „draugiško“ stalo žaidimo įspūdį. Kaip ir minėjome, čia visuomet yra
apie ką pagalvoti: ar šį ėjimą verta eiti pirmesniam ir siūlyti didesnę sumą
aukcione dėl pareigybių, ar kaip tik, luktelėti, kol savo pajėgas mieste
išdėlios visi kiti, ir atakuoti silpniausiai ginamus kvartalus? Bet ką darys
priešininkas – kokiu būdu jis ar ji siekia pergalės? Kiek priešininkams šį
ėjimą liko pinigų, pavaldinių? Ir kiek jų turėčiau padėti kvartale, kad priešininkams
išgaruotų noras čia su manimi varžytis dėl įtakos?
Žaidimo komponentai – kortelės, mediniai žymekliai, lenta,
gana aukštos kokybės. Kiek silpniau atrodo kartoniniai ekranėliai, už kurių
žaidėjai vieni nuo kitų slepia savo turimus išteklius – neatsargus mostas ranka
ar skersvėjis ekranėlį galį nuversti ir visiems parodyti, kokiais resursais disponuojate.
Tiesa, kai tai nutikdavo, paprastai niekas neatkreipdavo dėmesio – visi būdavo
pernelyg susitelkę į padėtį lentoje ir savo veiksmų planavimą.
Prieš žaidžiant pirmą kartą rekomenduoju labai atidžiai
perskaityti taisykles (jos pateikiamos anglų, italų, vokiečių, prancūzų ir ispanų
kalbomis). Nors taisyklių palyginti nėra daug, jose esama svarbių niuansų ir
išimčių, kurios, jeigu neatkreipsite į jas dėmesio, gali gerokai iškreipti patį
žaidimą.
Tai, ko gero, ir visi mano priekaištai „Jeruzalei“.
Atkreipiau dėmesį, kad jis patiko ir tiems žaidėjams, kurie nėra ypatingi Viduramžių
istorijos gerbėjai – čia užvaldo intriga ir įtampa lentoje, o ne vien tema
(nors, be abejo, ji suteikia papildomo žavesio). Konfrontacija tarp žaidėjų
kartais čia būna labai atvira ir įtempta, tačiau ne tokia skausminga, nuožmi ar
supykdanti žmones, kaip kituose strateginiuose žaidimuose: ko nepavyko pelnyti
vienu būdu, Jeruzalėje gali pavykti gauti kitu. Žaidėjai čia retai praranda arba laimi viską iš karto, ir iki pat galo išlieka intriga – o kas gi laimės?
„5 S” įvertinimas:
- Strategija: 4 iš 5
- Sėkmė: 2 iš 5
- Socialumas: 3 iš 5
- Sudėtingumas: 3 iš 5
- Smagumas: 3 iš 5
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą