„Malifaux“ ketvirtadienis

 Šią savaitę susitikome su bendraminčiais išbandyti savo jėgų, sėkmės ir sumanumo prie „Malifaux“ stalo. „Malifaux“ pastaruoju metu vienareikšmiškai įsitvirtino mano mėgstamiausių žaidimų sąrašo viršūnėje, tad stengiamės reguliariai susitikti ir pakovoti. Šįsyk buvome keturiese. Prie vieno stalo santykius aiškinosi du Mariai, prie kito – aš su Kostu.

Ruošiamės kautynėms

Maruko Ortegų šeimynėlė... 

...grūmėsi su Mariaus gremlinais. 

Abiejų varžovų pajėgos puikiai dažytos,
vienas smagumas matyti.

Mano varžovas žaidė už Gildijos meistrą Hoffmaną su jo valdomais galingais steampunkiniais konstruktais. Aš į mūšio lauką išleidau seseris Viktorijas ir jų samdinių pajėgas. Pagrindinė mūšio užduotis reikalavo kontroliuoti stalo vidurį ir jame turėti bent du modelius. Taip pat pasirinkome atskiras, mažesniąsias misijas, vadinamas schemomis. Nutariau pabandyti pristatyti priešininko vadui pranešimą („Deliver a Message“) ir užimti centrinę liniją savo žymekliais („A Line in The Sand“).

Mūšis Viktorijoms prasidėjo sėkmingai, pirmuoju ėjimu nukaunant varžovo neapdairiai per arti pastatytą skautą. Toliau, kaip įprasta, paprasčiausiai judinome savo pajėgas arčiau vieni kitų ir stalo centro. Priešininkas bandė apšaudyti mano modelius savo konstruktais, bet maniškiai slėpėsi miške, ir visi šūviai skriejo pro šalį.

Antruoju ėjimu pasitaikė proga su viena iš Viktorijų pribėgti prie Hoffmano ir perduoti jam žinutę. Padariau tai skaudama širdimi – šiai merginai žaidime iš tikrųjų priklauso kapoti priešininkus kardais, o ne nešioti laiškus. Tačiau „Malifaux“ ypatybė – tam, kad laimėtum žaidimą, reikia susitelkti į savo užduotis, bet ne varžovo naikinimą. Tad Viktorija prieina artyn ir baigia savo ėjimą nesudavusi nė vieno smūgio, bet pelnydama man pirmuosius tris taškus.

Viktorija apibėga Hoffmano konstruktus ir perduoda vyr. mechanikui
laišką, už ką sumoka savo gyvybe, bet pelno pergalės taškus

Gautas laiškas Hoffmanui, matyt, labai nepatiko, nes jis mano mergaitę tučtuojau uždaužo pačiu brutaliausiu būdu - rankose laikomu fakelu. Vėliau pasiunčia į kovą savo konstruktą „Peacekeeper“, kuris pritvoja ir kitą seserį. Abi žuvo per lengvai, taip ir neatlikusios nė vienos atakos – tiesiog šįsyk man labai prastai krito kortos. Faktiškai kiekvieną ėjimą svarbiais momentais ištraukdavau juodąjį džokerį (t.y. kritinė nesėkmė). Apskritai visą žaidimą rankose turėdavau labai vidutiniškas kortas, o raudonojo džokerio (kritinė sėkmė) kortos, berods, nemačiau nė sykio.

Bet nieko tokio - kitame flange šauniai darbavosi likusios mano pajėgos. Šįsyk mane maloniai nustebino kovotojas Bishopas, kurį iki šiol nepelnytai nuvertindavau. Jis sugebėjo pats vienas nukauti du gana stiprius varžovo modelius ir apskritai, pasirodė visokeriopai vertas savo gana aukštos kainos taškais.

Bishopas (miniatiūra pačiame viršuje) grumiasi su gildijos gynybiniu
konstruktu. Didelis skydas šiam nepadėjo atsilaikyti.

Atsiskleidė ir burtininkė, samdinių pajėgų „Freikorps“ bibliotekininkė, kuri savo kerais paklojo Hoffmaną, o gydymo burtais padėjo Bishopui išgyventi kautynes su galingais varžovais. Taigi, nors ir praradau savo pagrindines smogikes, seseris Viktorijas, maniškiams pavyko susidoroti su priešininkais, ir mūšį laimėjau rezultatu 6:3.

Nekantriai lauksiu kitos progos grįžti prie „Malifaux“ stalo. Kol kas sutarėme, kad paskutinį kiekvieno mėnesio ketvirtadienį renkamės pažaisti, tačiau bandysime susitikti ir dažniau. Tad jei ieškote oponentų ar norite susipažinti su šiuo žaidimu demonstracinėje partijoje, visada prašom kreiptis.