„Malifaux“: išpakuojame, surenkame ir išbandome naują gaują

Kautis. Žūti. Kartoti. Tokiu žaidimo stiliumi pasižymi nekromantas Leveticus ir jo gauja, kurie ką tik papildė mano „Malifaux“ miniatiūrų kolekciją. Apie šį klaikų senį bei jo vadovaujamus monstrus svarsčiau kurį laiką, galvodamas kurlink toliau plėtoti savo pajėgas, ir štai Leveticus & Co ne tik surinkti, bet ir sudalyvavo pirmajame mūšyje. Žiūrime, kas dėžutėje, ir dalijamės įspūdžiais.

Meistro Leveticus vadovaujamos gaujos rinkinį sudaro devynios miniatiūros: pats nekromantas, jo padėjėja Rusty Alyce, trys totemai – merginos Hollow Waifs (aš jas pavadinau „tuštutėmis“) ir keturios klaikios baidyklės Abominations, kurias meistras ir Alyce paprastai prikelia iš nukautų priešininkų.

Dėžutėje - detalės devynioms miniatiūroms surinkti, bazės ir kortelės
su modelių žaidybine informacija.

Kaip ir kiti naujieji, plastikiniai „Malifaux“ modeliai, šie pasižymi ypatingu detalumu. Kiekvieną miniatiūrą sudaro kelios dalys, visos gana kokybiškai išlietos. Dildėmis šiek tiek teko padirbėti, tačiau ne tiek, kad būtų verta dėl to bambėti.

Meistro Leveticus miniatiūra - 8 detalės, kai kurios - gana smulkios
ir trapios.

Rusty Alyce surinkti buvo gerokai paprasčiau

Bet su kai kuriais monstrais teko pasikrapštyti

Kas šiek tiek užkliuvo – kai kurios itin smulkios detalės, pavyzdžiui, pabaisų galūnės, yra itin plonos ir trapios. Teko būti ypač atsargiam išimant jas iš rėmelio, kad netyčia nesulaužyčiau. Be to, kai kurių miniatiūrų dalys nelabai gerai priglunda viena prie kitos ir lieka tarpeliai, kuriuos tenka užpildyti ir užlyginti – tai reikalauja papildomo krapštymosi. Tačiau bendrai darbas nebuvo sunkus, per porą valandų visa gauja buvo suklijuota.

Modeliai surinkti, bazės padailintos - viskas paruošta gruntavimui

Po poros dienų pasitaikė proga naująsias miniatiūras išbandyti ir žaidime: koviausi su savo senu „Malifaux“ varžovu Sauliumi ir jo meistrės Kirai valdomomis šmėklomis. Gana gerai žinau šias pajėgas bei ko iš jų tikėtis, tačiau savo naująjį meistrą valdžiau pirmą kartą. Leveticus yra galingas ir pavojingas kovotojas, kurio specializacija ir paskirtis – niokoti priešininko pajėgas. Jis nepasižymi ypatinga sinergija su likusiais savo gaujos nariais bei mažai ką dėl jų daro. Tiesą sakant, visa kita gauja turėtų vykdyti žaidimo užduotis, tuo tarpu Leveticus susitelkia į tai, ką jis daro geriausiai - žudo priešo karius, vietoje jų prikeldamas pabaisas.

Leveticus vedama atskalūnų gauja ruošiasi kovai

Įdomi šio meistro ypatybė yra ta, kad Leveticus gali pats žaloti save, kad sustiprintų savo atakas ir padarytų dar daugiau žalos priešininkui. O žuvęs šis meistras nepalieka žaidimo, bet grįžta į jį, prisikeldamas per savo totemus – „tuštutes“. Taigi vadovavimas Leveticus ir jo gaujai yra nuolatinis mirties ir prisikėlimo ciklas, meistrui vis paliekant žaidimo lentą ir į ją grįžtant.

Teoriškai viskas skamba labai gerai, bet praktiškai dar reikės laiko ir įgūdžių, kad galėčiau atskleisti ir išnaudoti visą Leveticus potencialą, nes pirmoji partija sekėsi gana sunkiai. Iš karto pajutau, koks lėtas šis meistras. Žinoma, kita mano mėgstama meistrė, kerėtoja Rasputina juda dar lėčiau, bet jai ir nereikia niekur eiti, nes ji gali kerėti per savo pavaldinius. Tuo tarpu Leveticus viską daro pats ir jam labai svarbu atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu metu.

Leveticus pajėgos (apačioje) dairosi į kelias šmėklas. Jų netrukus
lentoje atsiras GEROKAI daugiau...

Taip, žinau, kad Leveticus ir neturėtų vaikščioti savomis kojomis. Jis juda per savo „tuštutes“ – pastarosios nueina ten, kur reikia atsidurti meistrui, ir šis grįžta į lentą ėjimo pabaigoje vietoje jų. Tačiau toks judėjimo būdas yra rizikinga, kruopštaus planavimo reikalaujanti logistinė operacija. Per drąsiai ar neatsargiai į priekį pasiųsta „tuštutė“ be jokios abejonės tampa geidžiamu priešininko taikiniu – juk jas naikinant ribojamos galimybės meistru grįžti į kovą, o praradęs visus totemus Leveticus lieka iš miręs visiems laikams. Taigi, yra apie ką pagalvoti. Ir pirmojoje partijoje kol kas man ne itin gerai sekėsi tai daryti, nes meistras dažnai buvo ne kovos sūkuryje ir negalėjo parodyti visko, ką sugeba.

Vienas iš kautynių epizodų: lenta užtvindyta šmėklomis...
Leveticus pirmoji partija nebuvo itin sėkminga, bet mes dar
grįšime!

Kita vertus, varžovas ir jo pajėgos taip pat nebuvo pačios dėkingiausios pirmajai kovai. Kirai ir jos šmėklos – itin mobili, agresyvi ir sunkiai naikinama gauja, sugebanti papildyti savo gretas išsikviestais naujais vaiduokliais ir turinti begales kitokių erzinančių triukų, dėl ko kova su šiomis šmėklomis tampa sudėtingas iššūkis. Iš dalies dėl to, iš dalies dėl keleto žioplų klaidų ir viso savo gaujos galimybių neišmanymo, pirmąją kovą pralaimėjau. Tačiau įspūdžiai liko patys geriausi: tiesiog Leveticus yra visai kitoks nei mano iki šiol išbandyti ar sutikti meistrai, jis reikalauja savito žaidimo stiliaus, kurį man dar reikia įsisavinti. Tą ir ketinu daryti, tad, mieli varžovai, galite tikėtis senuką Leveticus susitikti gerokai dažniau.