Atkimškite butelį, išleiskite džiną! Žaidžiame „Five Tribes“

Artimųjų Rytų egzotika. Kupranugariai, dykumos ir oazės. „Tūkstantis ir viena naktis“ pasakos ir haremai! Nors ne, haremų čia lyg ir nėra. Užtat yra džinai! Buteliuose! Ne tie, kurie kartais maišomi su toniku, bet tie, kurie pildo norus. Stalo žaidimo „Five Tribes: The Djinns of Naqala“ autorius pasirinko būtent tokią temą savo kūriniui, o kokie įspūdžiai liko pažaidus kelias jo partijas – skaitykite ir sužinosite.

Iš karto pasakau, kad arabų pasakų ir legendų motyvai, mano nuomone, tėra žaidimo dizaino sprendimas. „Five Tribes“ yra tipiškas euro žaidimo pavyzdys: džinus bei oazes čia lygiai taip pat sėkmingai galėtų pakeisti fermeriai ir ožkos. Arba ateiviai ir Vyrai juodais drabužiais. Žodžiu, Artimieji Rytai suteikia šiokį tokį prieskonį, bet esmių esmė čia yra žaidimo mechanika, procesas, mąstymas ir strategavimas.

Vienu žvilgsniu

„Five Tribes“ skirtas 2-4 žaidėjams. Jie įsikūnija į didikus, besivaržančius dėl teisės užimti ką tik anapilin iškeliavusio sultono sostą. Tam būtina užsitikrinti penkių karalystės genčių atstovų paramą. Manipuliuodami lentoje išdėstytomis figūrėlėmis, žaidėjai atlieka įvairius veiksmus ir renka pergalės taškus. Daugiausiai jų surinkęs žaidėjas (o, koks netikėtumas!) tampa nugalėtoju. Varžytinės ir aukcionai dėl teisės pirmajam pradėti ėjimą, lentos analizė (taip, čia reikia mokėti matyti), veiksmų sekos planavimas ir netgi šiek tiek tiesioginės konfrontacijos bei galimybių kenkti varžovui – pagrindiniai šio žaidimo elementai.

Centrinė žaidimo dalis – figūrėlės. Jos yra penkių spalvų, vaizduojančių penkių dykumos gyventojų genčių atstovus. Kiekvienos spalvos figūrėlės leidžia atlikti skirtingus veiksmus, vis kitaip manipuliuoti žaidimo elementais ir pelnyti taškus. Žaidimo partija trunka valandą – pusantros.

Pasirengimas

Ant stalo iš atskirų kortelių atsitiktine tvarka sudėliojama žaidimo lenta. Kiekviena kortelė vaizduoja kokį nors dykumos miesto objektą – turgų, šventyklą, oazę ir pan. ir turi savo vertę taškais. Tuomet ant kiekvienos kortelės – vėlgi, visiškai atsitiktinai, - padedama po tris figūrėles.

Žaidimo lenta po kelių ėjimų

Žaidėjai pasiima pasirinktos spalvos žymeklius – bokštelį ir bandą kupranugarių, − bei gauna 50 žaidimo piniginių vienetų. Sumaišomos ir šalia lentos padedamos žaidimo kortelės – turgaus prekės bei džinai, kuriuos bus galima „samdytis“ žaidimo metu.

Viskas, galima pradėti.

Procesas

Žaidimas vyksta ėjimais – vienam žaidėjui atlikus visus veiksmus, eilė pereina kitam. Prieš prasidedant ėjimui, pirmiausiai įvyksta aukcionas. Jo metu žaidėjai varžosi dėl teisės pirmesniam atlikti ėjimą. Eiliškumas gali būti labai svarbus žaidime, todėl kartais aukciono statymai tampa išties aukšti. Tačiau žaidėjai privalo gerai pagalvoti ir įvertinti, kiek daug jie nori mokėti už teisę eiti pirmiau už varžovus. Kiekviena turima moneta žaidimo pabaigoje yra verta pergalės taškų, tad švaistūniškumas gali lemti pralaimėjimą.

Specialios lentelės ir žaidėjų spalvos bokšteliai, naudojami
aukciono metu

Aukcionu išsprendus, kas po ko eis, prasideda žaidėjų ėjimai. Savo ėjimo metu žaidėjas privalo pasirinkti vieną kurį nors žaidimo laukelį, nuimti nuo jo visas ten tuo metu esančias figūrėles ir perdėlioti jas ant lentos. Tai daroma žaidėjui judant link pasirinkto laukelio, pakeliui į kiekvieną laukelį padedant po vieną iš paimtų figūrėlių. Svarbu, kad paskutinioji figūrėlė būtų padedama į laukelį, kuriame būtų bent viena tos pačios spalvos figūrėlė.

Padėjęs į laukelį figūrėlę, žaidėjas ir ją, ir jos „gentainius“ (tos pačios spalvos žmogeliukus), nuima nuo lentos ir atlieka veiksmą, susijusį su ta spalva. Pavyzdžiui, baltus žmogeliukus („seniūnus“) ar geltonus („vizirius“), žaidėjas tiesiog pasiima sau. Žaidimo gale jie bus verti pergalės taškų, o baltieji „seniūnai“ dar gali būti „išleidžiami“ džinams įsigyti ar jų galiomis pasinaudoti. Mėlynieji „statybininkai“ leidžia gauti pajamų už kai kuriuos pastatus, esančius aplink laukelį, kuriame žaidėjas baigė ėjimą. Žalieji „pirkliai“ leidžia imti prekių korteles. Tai vėlgi – taškų šaltinis žaidimo gale arba pajamų šaltinis pritrūkus pinigų žaidimo metu. O raudonieji „asasinai“ leidžia galabyti (pašalinti iš žaidimo) lentoje esančius ar žaidėjų turimus žmogeliukus.

Jeigu žaidėjui atlikus veiksmą laukelyje nelieka nė vieno žmogeliuko, tas žaidėjas gali tučtuojau užimti laukelį, pasidėdamas ant jo savo spalvos kupranugarį. Kiekvienas laukelis įkainotas pergalės taškais, kurie bus įskaičiuoti partijos pabaigoje. Taip pat atliekamas paties laukelio veiksmas.

Pavyzdžiui, jei žaidėjas užbaigė ėjimą šventykloje ir nuo jos pasiėmė du ar daugiau tos pačios spalvos žmogeliukų, jis aktyvuoja šventyklą ir gali samdytis džiną – išsirinkti vieną iš trijų atverstų džinų kortelių, sumokėti už ją baltaisiais „išminčiais“ ir/ar vergais (taip, čia tokia prekės kortelė...) ir pasidėti sau. Jei ėjimas baigtas turguje, žaidėjas gali leisti pinigus, kad įsigytų vieną ar kelias prekių korteles. Oazėse ar rūmuose tiesiog padedamas palmės ar rūmų žymeklis – partijos pabaigoje žaidėjo užimtas laukelis su palmėmis ar rūmais bus vertas dar daugiau pergalės taškų.

Džinai, įsigyjami žaidimo metu, taip pat verti taškų. Be to, kiekvienas iš jų pasižymi savo galiomis – specialiomis savybėmis ar veiksmais, kuriuos gali atlikti džino valdytojas ir manipuliuoti žaidimo procesu ar rezultatais.

Džinai leidžia pelnyti daugiau taškų ar atlikti papildomų veiksmų

Kai kuris nors žaidėjas padeda lentoje savo paskutinįjį kupranugarį arba nebelieka galimybės atlikti „teisėtą“ ėjimą ir perkelti figūrėles taip, kad susidarytų bent jau tos pačios spalvos figūrėlių pora, žaidimas baigiamas. Žaidėjai skaičiuoja taškus už turimus pinigus, vizirių ir seniūnų figūrėles, valdomus laukelius (laukeliai su palmėmis ir rūmais verti papildomų taškų), surinktas prekių ir džinų korteles. Išsiaiškinamas nugalėtojas.

Įspūdžiai

„Five Tribes: The Djinns of Naqala“ yra smagi darbininkų dėliojimo stalo žaidimų atmaina. Tik užuot kaupę taškus už strateginėse vietose padedamas figūrėles − šia mechanika paremtų žaidimų sukurta begalės, − žaidėjai čia turi juos perkėlinėti ir nuimti. Akivaizdu, kad autorius Bruno Cathala („Shadows over Camelot“, „Abyss“) įkvėpimo sėmėsi iš senovinio Rytų žaidimo „Mancala“ (arba „Naqala“ – aha, žr. pilną „Five Tribes“ pavadinimą) , kurio esmė tokia pati – kilnoti žaidimo elementus ir nuimti juos nuo lentos.

Žaidimo procesas sklandus, čia tikrai yra apie ką pagalvoti, o tuo pačiu „Five Tribes“ nėra pernelyg sudėtingas ir tinka tiek pradedantiesiems, tiek labiau patyrusiems žaidėjams. Patiko ir tai, kad „Five Tribes“ nereikalauja gerai mokėti anglų kalbą – elementai ir jų reikšmė vaizdžiai paaiškinami piktogramomis. Visi žaidimo elementai kaskart išdėliojami atsitiktine tvarka, todėl kiekviena partija bus vis kitokia.

Vienintelis trūkumas, kurį pastebėjau – žaidžiant trise ar keturiese ėjimai kartais užsitęsia, nes kiekvienas žaidėjas turi atidžiai išstudijuoti lentą, pastebėti galimus veiksmus ir pasverti alternatyvas. Žaidžiant su „šachmatininkais“ kitiems neretai dėl to tenka gerokai palaukti savo eilės. Kaip ir stalo žaidimas „The Stars Are Right“, „Five Tribes“ reikalauja įjungti vizualinius smegenų centrus ir „mokėti matyti“, kas kai kuriems žaidėjams tampa šiokiu tokiu iššūkiu.

Vis dėlto, jei ieškote originalaus, smegenėles įtempti priverčiančio, bet ne itin sudėtingo žaidimo, rekomenduoju pabandyti „Five Tribes“. Man jis tapo vertingu ir dažnai naudojamu žaidimų kolekcijos papildymu.

5 S įvertinimas:

·                     Strategija: 8 iš 10

·                     Sėkmė: 5 iš 10

·                     Socialumas: 6 iš 10

·                     Sudėtingumas: 6 iš 10

·                     Smagumas: 7 iš 10