Kas tavo didžiausias priešas? Akmirkos iš "Warmachine" tunryro

Dalį šeštadienio su keliais bendraminčiais iš Vilniaus ir Kauno praleidome prie stalų - hobio centre "Rikis" vyko miniatiūrų žaidimo "Warmachine / Hordes" turnyras. Dalyvių susirinko ne itin gausiai, be to, pasaže, kur įsikūręs "Rikis", tądien vyko dar ir visokių smagių rankdarbių mugė, tad turnyras buvo gana komplikuotas. Galiausiai nutarėme renginio netgi nevadinti turnyru ir tiesiog sužaisti po porą partijų.

Nepaisant to, šis pusdienis pateikė vertingų pamokų ir įžvalgų ateičiai.


"Warmachine" miniatiūras kolekcionuoti pradėjau prieš gerą pusmetį, tad nei ypatinga patirtimi, nei armijos gausa pasigirti kol kas negaliu. Turnyrines mano pajėgas sudarė beveik visa šiuo metu turima kolekcija - karmagis Coleman Stryker ir keli jo konstruktai, taip pat būrys pistoletais ginkluotų magų ir jų specialiosios paskirties padalinys "Black 13th". Taigi daug šaudanti, tačiau artimai kovai ne ypatingai tinkanti armija. Puikiai žinojau, kad jei varžovas sugebės įtraukti mano šaulius į kardų/kirvių/kumščių ir letenų kirstynes, mano šansai laimėti bus nedideli. Tačiau mūšio scenarijus kaip tik ir diktavo artimą kovą - jei stalo viduryje pažymėtoje zonoje (tas didelis blynas, puikiai matyti daugelyje nuotraukų) žaidėjas neturės nė vieno modelio, tai reikš jo pralaimėjimą.

Turnyras buvo labdaringas: vietoje startinio mokesčio dalyviai
aukojo maisto, kuris bus perduotas stokojantiesiems. 

Dalyviai. Esmė - ne kiekybė, o kokybė :)

Pirmąjį mūšį žaidėme su Maruku iš Kauno ir jo puikiai dažytomis Khador pajėgomis. Daug sunkiųjų pėstininkų, vienas didelis ir galingas konstruktas, kuopelė snaiperių ir pora individualiai veikiančių artimos kovos specialistų. Nors ši armija iš pažiūros atrodė kraupiai, mėlyniesiems mano šauliams pavyko diktuoti kautynių tempą ir sąlygas didžiąją mūšio dalį. Magams greitai susitvarkius su varžovo snaiperiais, galėjau juos permesti į centrą, kur Khadoro puolimą sėkmingai stabdė mano karmagis. Jo žemės drebėjimą sukeliantys bei priešininkus iš kojų išverčiantys kerai bei magiškas pistoletas, trukdantis priešo konstruktui veikti pilnu pajėgumu, puikiai atliko darbą. Sunkieji Khadoro pėstininkai griuvo ir kėlėsi, pamažu artėdami link manęs, bet apšaudomi iš visų pusių, o baisusis warjackas taip pat ne kažką galėjo nuveikti, nuolat pasigaudamas jį išjungiančią Strykerio kulką.

Mano kariai (mėlynieji apačioje) gerai laikėsi visą mūšį

 Matydamas, kad mūšio eiga nieko gero jam nežada, priešininkas ryžosi lemiamam išpuoliui. Itin sėkmingu savo konstrukto šūviu paguldęs kelis Strykerį dengusius magus, Marukas į priekį paleido savo karmagį. Prisibrovęs artyn jis užpuolė ir, deja, nukirto mano pajėgų vadą. Šiame žaidime tai reiškia pralaimėjimą. Aptarę kautynių eigą sutarėme, kad jei ne šis, itin sėkmingas varžovo ėjimas, turėjau visus šansus laimėti.

Vienintelė nedažyta miniatiūra varžovo armijoje - jo karmagis, -
sėkmingai užpuola ir nukauna mano generolą. Game over...

Antrasis varžovas - Batma ir jo vėlgi nuostabiai dažyta piktų, staugiančių trolių armija. Šios kovos iniciatyvą nuo pat pradžių perėmė varžovas. Pasirodo, troliai ne tik geri artimos kovos specialistai, bet dar ir gana greiti, judrūs bei itin sunkiai nukaunami kovotojai.

Kovai greitai persimetus į mano stalo pusę ir mano kariams bei konstruktams praėjus vienam po kito kristi nuo trolių kalavijų ir kirvių, įvyko pats blogiausias dalykas, koks gali būti tokiais atvejais - mintyse pasidaviau, nors kova dar buvo nebaigta. Manydamas, kad nebeturiu jokių šansų, vieną po kitos padariau keletą klaidų. Jei būčiau susikaupęs ir jų  išvengęs, man tikrai būtų pavykę nukauti priešininko pajėgų vadą, kuris šiaip jau gana neapdairiai šlaistėsi viduryje mūšio lauko. Ką padarysi - kartais esame patys sau didžiausi priešai, tad ir šiuo atveju teko pripažinti varžovo pergalę.

Priešininko troliai siautėja po mūšio lauką

Uber trolis. Taip, ir dar figūrėlė gražiai dažyta...

Nors pralaimėjau abi partijas, pasižaidimas buvo vertingas. Mūšio lauko - ir vado - psichologija, gebėjimas dirbti su savimi, išlaikyti šaltą protą ir pastebėti galimybes, kai jų, atrodo, nebėra - tai dalykai, kurie svarbūs ne tik prie miniatiūrų žaidimo stalo.

"Niekas nebaigta, kol nebaigta" - tokiu devizu nuo šiol įsipareigoju vadovautis :)