2014 m. rugsėjo 28 d., sekmadienis

Ne pažangiausios technologijos laimi karus arba akimirkos iš „Infinity“ turnyro



Šeštadienį „Rikio“ hobio centras virto futuristinių kovų lauku – vyko miniatiūrų žaidimo „Infinity“ turnyras. Kadangi dėl rudeniškų sveikatos sutrikimų ir kitų nenumatytų aplinkybių į turnyrą negalėjo atvykti pusė numatytų dalyvių, su kolegomis nutarėme renginį laikyti „neoficialiu“ (tarsi kitus mūsų turnyrus sankcionuotų kokia nors FIBA J ) ir tiesiog šiaip šauniai pakariauti bei pasižiūrėti, kuris iš mūsų geresnis taktikas.
Vyksta pasiruošimai, armijos iš dėžučių keliauja ant stalų


Buvo smagu matyti naujų ir jaunų veidų, kas liudija, kad nedidukė Lietuvos „Infinity“ žaidėjų bendruomenė pamažu plečiasi. Taip pat – bent porą išties puikiai atrodančių armijų.

Jaunoji turnyro dalyvė studijuoja misijos užduotis...

...ir ruošiasi atremti varžovo pajėgas.

Turnyras vyko pagal oficialiąsias kompanijos „Corvus Belli“ turnyrų taisykles su vienu nedideliu papildymu – žaidėjams buvo skiriami papildomi taškai, jeigu visos jų naudojamos miniatiūros nudažytos arba mūšyje nenaudojami pakaitiniai modeliai („šitas pėstininkas vaizduoja visai ne pėstininką, o galingą superkarį, tik jo figūrėlės dar neturiu...“).

Dalyviams reikėjo sužaisti po tris mūšius. Pirmojo tikslas – patikrinti kuo daugiau kovos lauke esančių amunicijos dėžių. Tam armijoje būtina turėti specialistų – inžinierių, hakerių ir pan., kurie dėžes gali atidaryti. Vėliau dėžes galima sunaikinti, nepaliekant jų priešininkui. Žinoma, tikrinimas ir naikinimas vyksta grumiantis su tų pačių tikslų siekiančiu varžovu.

Pirmasis mūšis vyko šiek tiek eklektiškame kultūriniame rezervate,
kurį pavadinome "Rumšiškėmis".
Pirmojoje kovoje mano nomadams teko susigrumti su ateiviais. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, mano pajėgos gana greitai užėmė kovos lauko vidurį, kur susitelkusios amunicijos dėžės, ir puolė jas atidarinėti. Nors ateiviai visokiais būdais mėgino prilįsti artyn ir išrūkyti nomadus iš strateginės pozicijos, mano pajėgoms pavyko atsilaikyti, o galiausiai atbėgęs samdinys-vilkolakis Mac Murrough pasiautėjo ateivių gretose ir nepaliko varžovui jokių galimybių laimėti. Gana intensyvi ir brutali kova, pasibaigusi nomadų pergale.

Nomadai gina kovos lauko centrą

Pirmosios kovos didvyris - vilkolakis Mac Murrough

Antroji misija – užimti ir kontroliuoti mūšio lauką. Jis padalijamas į keturis sektorius. Jeigu ėjimo pabaigoje sektoriuje žaidėjas turi daugiau pajėgų nei jo priešininkas, vadinasi, žaidėjas kontroliuoja tą sektorių. Valdydamas daugiau sektorių nei priešininkas, žaidėjas renka pergalės taškus.

Nomadai ruošiasi užimti apgriuvusį pramoninį kompleksą

Šioje misijoje teko susigrumti su dar viena ateivių armija. Šįsyk visą pagrindinį darbą atliko mano atakos robotas (žaidime jie vadinami T.A.G.ais  – tactical assault gear). Priešininkas truputį neapdairiai išdėstė savo pajėgas ir sudarė galimybę jas pulti anksti ir iš toli, kuo nomadai ir pasinaudojo. Pirmuoju ėjimu krito priešininko leitenantas, kas „Infinity“ žaidime yra svarbi nesėkmė, vienam ėjimui faktiškai paralyžuojanti vado netekusias pajėgas, kol paskiriamas naujas leitenantas. Atakos roboto užnugaryje darbavosi nomadų specialiųjų pajėgų karys – „Intruderis“, sunkiuoju kulkosvaidžiu šienavęs menkai pasislėpusius priešininkus, kol likusi kariuomenės dalis sėlino pirmyn, kad užimtų mūšio lauką.

Atakos roboto taikiklyje - priešininko leitenantas
Ateiviai vis dėlto sugebėjo kiek atsitiesti ir kontratakuoti, nomadų užnugaryje išmesdami desantininką. Šis išpuolis pasiglemžė mano leitenantą (akis už akį!), nors pačiam desantininkui irgi geruoju nesibaigė. Net ir ši kontrataka nebepersvėrė svarstyklių lėkštės – patyrusi milžiniškų nuostolių, ateivių armija ėmė trauktis, pakeliui toliau apšaudoma nomadų kulkosvaidžiais. Taigi dar viena pergalė atiteko mano kosminiams bastūnams.

Ateivių desantininkas (tolumoje) užpuola nomadų pėstininkus
Trečioji misija reikalavo užimti ir kontroliuoti kuo daugiau mūšio lauke išdėstytų antenų, pastatant greta jų karius specialistus (inžinierius, hakerius ir pan.). Čia mano pajėgoms teko susigrumti su Ariadnos armijos kariais – technologiškai gal šiek tiek atsilikusia, bet dėl to nė kiek nemažiau pavojinga žmonijos frakcija. Tiesą sakant, būtent už Ariadną ir jos prancūziškąsias pajėgas žaidęs varžovas buvo vienas stipriausių turnyro dalyvių ir pagrindinis mano konkurentas kovoje dėl pirmosios vietos.

Ariadnos generolas puikiai išmano psichologinio karo subtilybes. 
Šioje misijoje iniciatyva vėl atiteko mano nomadams, kurie greitai nusprendė, jog pirmiau verta užsiimti ne antenomis, o itin grėsmingai atrodančių priešininko pajėgų susilpninimu. Pirmasis į ataką leidosi mano vilkolakis Mac Murrough, prasiveržęs dešiniuoju flangu, paguldęs kelis priešininko pėstininkus, tačiau ir pats galiausiai kritęs nuo jų kulkų. Mac Murrough atakos tikslas buvo atverti flangą mano desantininkui, kad jis galėtų užpulti pagrindinį taikinį – robotizuotą Ariadnos raketsvaidvaidį. Tinkamai pasiruošus (o šįsyk varžovais buvo pasiruošęs tiesiog puikiai), toks raketsvaidis gali nesunkiai varžovo pajėgas suploti į blyną, tad ne veltui nomadai, prieš kibdami į pagrindinius misijos tikslus, nutarė įrenginį eliminuoti.

Mac Murroug prasiveržia link priešininkų ir pykšteli į juos
"daiktu, panašiu į liepsnosvaidį". Už ką pasigauna daug kulkų...
Deja, vilkolakiui nepavyko padaryti pakankamai nuostolių. Be to, nomadų susirūpinimą kėlė ir priešininkų pusėje stūgstantis atakos robotas „Anaconda“. Iš praėjusio mūšio prisiminę, ką toks mechaninis monstras gali padaryti su priešininku, mano kariai nusitaikė į varžovo T.A.G.ą. Iš priedangos išlindęs „Intruderis“ kulkosvaidininkas keliais sėkmingais šūviais sunaikino ir šią kovos mašiną, ir iš jos iššokusią pilotę. Galiausiai mano inžinierius desantininkas nutarė pulti iš kito flango ir apšaudyti Ariadnos raketsvaidį. Tai buvo savižudiška misija, kurios inžinierius neišgyveno, tačiau tikslas pasiektas – sėkmingas šūvis sugadino daugiausiai nerimo kėlusį varžovo įrenginį.

Medžioti šią "Anakondą" nebuvo paprasta

Desantininko inžinieriaus ataka iš Ariadnos flango. Prioritetinis
taikinys pašautas, bet desantininkas taip pat neišgyvena.
Neilgam. Savo ėjimu priešininkas jį tučtuojau susiremontavo, o pasaloje lindėję Ariadnos žvalgai ėmė žymėti taikinius raketsvaidžiui ir artėti link antenų. Tokiu būdu raketų ataka nukovė vieną iš mano specialistų, tačiau šio mūšio nomadų herojumi tapo „Intruderis“ su kulkosvaidžiu, vieną po kito guldęs priešininko infiltratorius, mėginusius lįsti prie antenų bandančius ar žymėti taikinius raketsvaidžiui. Likusį laiką vyko apylygė kova, kurios metu nė vienai pusei taip ir nebepavyko perimti iniciatyvos. Ir nors galiausiai Ariadnos pajėgos buvo priverstos trauktis, suskaičiavus rezultatus paaiškėjo, jog misiją abu su varžovu sužaidėme lygiosiomis.

„Lygiosios!“ – toks buvo ir bendras turnyro rezultatas. Abu su kolega per visas tris misijas surinkome vienai taškų ir iškovojome vienodai pergalių. Galiausiai, įvertinus kitų turnyro kovų rezultatus ir skirtumą, kuriuo buvo laimėta prieš kitus varžovus, teko pripažinti Ariadnos generolo pranašumą. Štai jums ir technologiškai atsilikusi frakcija!

Kad ir koks būtų galutinis rezultatas, turnyras paliko puikų įspūdį. Jame, kaip būdinga „Infinity“ žaidimams, netrūko įtampos ir išties epinių momentų. Kartais norėjosi kauliukus, kurie išdavikiškai neriedėdavo taip, kaip reikia, išmesti per langą (gerai, kad „Rikis“ įsikūręs rūsyje). O kartais, matant vieną po kito krentančius varžovo kovotojus, gaudančius kulkas neįtikėtinomis aplinkybėmis, belikdavo kreivai šyptelėti – „This is Infinity!”.


Ruošiamės kitam turnyrui.

P.S. O dar daugiau nuotraukų iš turnyro galima pamatyti čia:
http://s179.photobucket.com/user/dzeusoskydas/library/INFINITY%20Fall%20Offensive?sort=3&page=1

2 komentarai:

  1. gera loštų partijų apžvalga. vėl užsimaniau Infinity palošt ;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tai aš visuomet pasiruošęs padėti :)
    P.S. o dar ir naujasis starteris "Operation Icestorm" jau pakeliui pas mus, kviesime vėl visus į demonstracinius žaidimus.

    AtsakytiPanaikinti