Žaidžiame „Puerto Rico“

Tikiu, kad Naujojo Pasaulio čiabuviai šiuo klausimu turi atskirą nuomonę, tačiau man epocha, kai buvo atrastos, o paskui ir kolonizuojamos Amerikos, atrodo žavingas istorijos tarpsnis. Narsūs kapitonai aptinka naujas žemes, į jas plūsteli naujakuriai, tyrinėtojai, prekybininkai. Užtat senutė Europa susipažįsta su kukurūzais, bulvėmis, pomidorais, tabaku... gerai, be pastarojo gal ir būtume išsivertę. Žodžiu, prasideda dalykai, nulėmę visą tolesnę žmonijos raidą. O kur dar Centrinės Amerikos ir Karibų jūros egzotika. Štai kodėl stalo žaidimai, susiję su tais laikais ir kraštais, man ypač patrauklūs.

Pridėkime dar ir tai, kad „Puerto Rico“ galima laikyti tikra klasika. 2002 m. pasirodęs stalo žaidimas susišlavė solidžių apdovanojimų, buvo nominuotas prestižiniam „Spiel des Jahres“ ir, neabejoju, įkvėpė ne vieną žaidimų kūrėją. Nors pats su šiuo žaidimu susipažinau palyginti neseniai, manau, kad jis vertas visų pagyrų ir vietos jūsų šeimos stalo žaidimų kolekcijoje. Taigi atidarykime dėžę...

Tiesa, prieš tai įsijunkimę kokią nors teminę melodiją. O dabar galime pradėti.

„Puerto Rico“ skirtas 3-5 žaidėjams, kurie įsikūnija į Puerto Riko salos gubernatorių vaidmenis. Augindami įvairias gėrybes plantacijose ir siųsdami jas laivais į Europą, prekiaudami ir statydami įvairius pastatus, žaidėjai kaupia pergalės taškus. Daugiausiai jų surinkęs žaidėjas tampa uber-gubernatoriumi ir laimi žaidimą. „Puerto Rico“ skirtas dvylikos metų ir vyresniems žaidėjams.

Bendra žaidimo erdvė

Žaidimo eiga

Kiekvienas žaidėjas turi po atskirą lentelę, vaizduojančią Puerto Riko sostinę San Chuaną ir miesto apylinkes – plotus plantacijoms. Yra ir bendra žaidimo erdvė – pastatų „turgus“, prekybos rūmai bei laivai, į kuriuos kraunamos žaidėjų pagamintos gėrybės. Dar vienas laivas į salą atgabena kolonistus – tamsiai rudos spalvos žymeklius (tikiu, čia nėra jokių užuominų, taip išėjo netyčia), vaizduojančius darbininkus.

 

Žaidėjo lenta. Po kelių ėjimų joje atsirado tabako plantacijos ir gamykla

„Puerto Rico“ yra europietiškojo stiliaus stalo žaidimas, pasižymintis gana paprastomis taisyklėmis, netiesiogine sąveika tarp žaidėjų, kur gerokai didesnę svarbą pergalei turi strategija ir planavimas, o ne akla sėkmė. Kiekvieną ėjimą žaidėjai paeiliui pasirenka vieną iš žaidimo personažų – pavyzdžiui, meras, prekybininkas ar statybininkas, − ir atlieka su tuo personažu susijusius veiksmus.

Įdomus žaidimo elementas yra tas, kad žaidėjui pasirinkus vieną ar kitą vaidmenį, visi kiti žaidėjai taip pat gali atlikti to vaidmens leidžiamą veiksmą. Pavyzdžiui, jei kuris nors pasirinko statybininką, reiškia, šį ėjimą visi žaidėjai galės pasistatyti po statinį. Tik žaidėjas, kuris išsirinko tą personažą, gauna šiokią tokią privilegiją – statybininko atveju, šio personažo kortelę pasirinkęs žaidėjas statinį galės įsigyti mokėdamas šiek tiek mažesnę kainą.

Personažų kortelės

Personažų yra įvairių. Be minėto statybininko, naujakurys leidžia žaidėjams pasiimti vieną iš penkių visiems prieinamų plantacijų ir pasidėti jas savo žaidimo lauke. Meras sudaro galimybę žaidėjams išsidalinti į salą atvykusius kolonistus ir iš karto įdarbinti juos savo plantacijose ir pastatuose. Kam nors pasirinkus amatininko kortelę, plantacijos ir manufaktūros gamina prekes, kurias vėliau galima parduoti (prekybininko kortelė) mainais gaunant dublonų arba eksportuoti (kapitono kortelė), iškeičiant prekes į pergalės taškus. Vienintelio tyrinėtojo kortelė neduoda jokios naudos kitiems varžovams – ją pasirinkęs žaidėjas paprasčiausiai pasiima vieną dubloną iš banko.

Ant tų personažų, kurių šį ėjimą niekas nepasirinko, kortelių ėjimo pabaigoje padedama po dubloną. Kitąsyk tą vaidmenį pasirinkęs žaidėjas dar gaus ir pinigą! Kartais personažai taip praguli ir kelis ėjimus, sukaupdami nemažą kapitalą ir tapdami gerokai patrauklesni.

Kolonistų žymekliai. Sarkazmas įvertintas :)

Visiems atlikus savo veiksmus, žaidėjas, kuris tą ėjimą personažą rinkosi pirmasis, perduoda gubernatoriaus žymeklį kolegai iš kairės. Pastarasis tampa pirmuoju žaidėju ir šį ėjimą pirmasis rinks vaidmenį bei atliks su juo susijusius veiksmus.

Kas įdomaus?

Iš pirmo žvilgsnio „Puerto Rico“ nepasižymi ypatinga sąveika tarp žaidėjų. Kiekvienas jų konstruoja savo „varikliuką“ – sodina plantacijas, stato pastatus, užpildo laisvas vietas darbininkais, - kuriuo iš kiekvieno veiksmo galėtų išpešti maksimalią naudą. Tačiau toks įspūdis apgaulingas: čia labai svarbu stebėti, kas ką veikia ir ką rezga bei atitinkamai planuoti savo veiksmus.

Pavyzdžiui, dviem žaidėjams ėmus įnirtingai veisti indigo plantacijas ir statyti indigą gaminančias manufaktūras, trečiajam verta pagalvoti, ar ir jam verta veltis į konkurencinę kovą su tomis pačiomis prekėmis, kurias vėliau gali tapti gerokai sunkiau parduoti ar eksportuoti. Galbūt vertėtų pasirinkti kavos auginimą? Tiesa, kavos skrudinimo manufaktūros yra labai brangios, tačiau pardavus pagamintą kavą galima uždirbti gerokai daugiau pinigų, kuriuos vėliau bus galima išleisti kitiems pastatams.

Žaidime labai padeda ir gebėjimas nuspėti varžovų prioritetus. Štai matau, kad kolega turi daug prekių sandėlyje, kurias, tikėtina, norės eksportuoti ir ko gero, šiaip ar taip rinksis kapitono vaidmenį. Tuo tarpu mano sandėliai tušti, bet aš einu pirmesnis. Todėl renkuosi amatininko kortelę ir pasigaminu prekių, kurias galėsiu pakrauti į laivą per kito žaidėjo veiksmą. Dar kitam varžovui vėliau pasirinkus prekybininką, neišgabentų prekių likutį galbūt galėsiu parduoti ir pelnyti kelis dublonus.

Privalumai ir trūkumai

„Puerto Rico“ pasižymi gana nesudėtingomis taisyklėmis, kurias galima paaiškinti per keliolika minučių. Žaidimas gana draugiškas naujokams, ir po vieno-dviejų ratų paprastai visiems žaidimo procesas tampa visiškai aiškus.

Gerą įspūdį paliko taktinė įvairovė. Žaidime galimi skirtingi keliai pergalės link. Galima gaminti daug prekių, kurios nereikalauja didelių investicijų į gamybą – pavyzdžiui, kukurūzus ar indigą, - ir krauti jas į laivus bei taip kaupti pergalės taškus. Tačiau šios prekės būna pigesnės, ir renkantis tokią strategiją, neretai pritrūksta pinigų statiniams. Todėl kita veiklos kryptis – gaminti brangesnes prekes, tokias kaip tabakas ar kava. Dalį jų galima pelningai parduoti, o už sukauptus pinigus plėsti savo miestą. Kiekvienas statinys žaidimo gale vertas pergalės taškų. Situacija žaidimo lauke nuolat kinta, svarbu aprėpti ir įvertinti daugelį detalių, todėl „Puerto Rico“ priverčia šiek tiek pasukti galvą. Tačiau ne tiek, kad ji ištintų, kaip neretai būna kituose panašaus tipo žaidimuose.

Jei norėčiau kabinėtis, tai bakstelėčiau pirštu į „Puerto Rico“ dizainą. Kai kuriems žaidimo elementams, pavyzdžiui, pastatų kortelėms, kiek stinga vizualumo. Be to, kad suprastum, ką tie statiniai reiškia, reikės anglų kalbos žinių, nes statinių efektai tiesiog surašyti ant pačių kortelių.

Bet tegu tai jūsų neapgauna. Esu bandęs ne vieną puikiai apipavidalintą žaidimą, kur partijai pasibaigus apnikdavo jausmas, jog be gražių iliustracijų čia daugiau nieko ir nėra. „Puerto Rico“ yra tokių žaidimų priešingybė ir puikus pasirinkimas ne itin įpareigojančiam, bet įdomiam vakarui su šeima ar draugais.

5 S įvertinimas:

• Strategija: 8 iš 10
• Sėkmė: 4 iš 10
• Socialumas: 6 iš 10
• Sudėtingumas: 6 iš 10
• Smagumas: 8 iš 10