„GameJam 2015“ – kaip mes kūrėme stalo žaidimą

Kad pernelyg neapkerpėčiau, stengiuosi vadovautis priesaku: jei sužinai apie dalyką, kuris nuoširdžiai sudomina, ir, kad jį išbandytum, nereikia važiuoti šimtų kilometrų ir mokėti šimtų eurų, tai užsuk bent pasižiūrėti. Taip kartais atsiduriu įdomiuose... arba keistuose... arba keistuose ir įdomiuose renginiuose. Su tokia pat nuostata praėjusį savaitgalį apsilankiau „LT GameJam 2015" Vilniuje. Sakau sau – domiesi žaidimais, tai pasidomėk ir jų kūrėjų bendruomene.

Nesu tikras, kaip tai pavadinti – švente? Festivaliu? Kūrybinėmis dirbtuvėmis? Trumpai, renginio mintis tokia – vienoje vietoje susirenka žaidimams (daugiausiai kompiuteriniams) neabejingi, kūrybingi ir darbštūs žmonės bei dvi paras kuria žaidimus (daugiausiai kompiuterinius) rengėjų pasiūlyta tema. O tema šiemet skambėjo taip: „What do we do now?“. Aha, erdvės interpretacijoms ir kūrybai tikrai daug.

Renginio dalyviai klausosi užduoties.
Nuotrauka (ir iliustracija viršuje) - iš organizatorių FB paskyros. Daugiau
nuotraukų - irgi joje:
https://www.facebook.com/Lietuvos.Zaidimu.Kureju.Asociacija?fref=ts

„GameJam“ renginiai vienu metu vyksta daugelyje pasaulio šalių, Lietuvoje jie taip pat rengiami nebe pirmus metus. Mūsų šalelėje šįsyk be Vilniaus „geimdžiamino“ ir žaidimų kūrėjai Kaune bei Klaipėdoje. Nežinau, kaip kituose miestuose, bet sostinėje renginys sutraukė tikrai gausų būrį dalyvių, kurie visą savaitgalį įnirtingai kūrė žaidimus.

Pirmasis smegenų šturmas...
(nuotrauka iš ten pat)

Aš su dviem bičiuliais iš „Rikio“ stalo žaidimų klubo atvykome į festivalį pirmiausiai tam, kad pasižiūrėtume, kaip visa tai apskritai atrodo. Tiesa, nepaisant gana neblogo organizavimo, pirmąjį vakarą nepasijutau labai įkvėptas čia ką nors kurti – ko gero todėl, kad renginys, kaip minėjau, sutraukė daugiausiai kompiuterinių žaidimų kūrėjų ir entuziastų, o aš, nors ir mėgstu juos žaisti, vis dar ne kažin ką nusimanau apie tokių žaidimų gamybą. Tad atvykau kitokiu tikslu – išbandyti jėgas stalo žaidimų kūrime. Aišku, pasijutęs truputį ne savo vietoje, penktadienį su bičiuliais atsisveikinau pripažinęs, kad neįsivaizduoju, kas bus toliau – „susisiekime ryte ir matysime, ar apskritai ir ką konkrečiai ryt darom“.

Vis dėlto, šeštadienį gauta bendraminčio žinutė išjudino: „Na, draugai, kokios nuotaikos? Man pačiam naktį sapnavosi „what do we do now“, ir kaip ir norėtųsi su tomis haliucinacijomis kažką nuveikti“. Netrukus susiskambinome su kolegomis, ir vėl buvome „GameJam“ veiksmo vietoje. Šįsyk – su įkvėpimu ką nors sukurti.

Besidalijant idėjomis prisiminiau, kad penktadienio vakarą, grįžęs iš renginio, dar spėjau pasižiūrėti dokumentinį filmą apie Antrąjį pasaulinį karą ir Adolfą Hitlerį (taip, dokumentika, IMO, kartais irgi geras būdas leisti penktadienio vakarą J). Filme buvo pasakojama apie nesėkmingai pasibaigusį sąmokslą nužudyti diktatorių ir liūdnas pasikėsinimo pasekmes sąmokslininkams. „Įdomi tema“, pagalvojome, „o ką jei žaidėjai ir būtų sąmokslininkai, kurie, po nesėkmės, bandyti „pakišti“ vienas kitą ir išvengti bausmės?“ Dėl įvairių sumetimų pasirinkome ne nacistinės Vokietijos, bet nusikaltėlių gaujų vadeivų aplinką. Taigi, sąmokslas pašalinti bosų bosą nepavyko – what do we do now?

Čia mums buvo priminta, kad „GameJam“ duomenų bazėje jau reikėtų registruoti savo komandą ir kuriamą žaidimą –bent jau jo pavadinimą. Kol dar neturėjome aiškios idėjos ir sprendimų, pasirinkome kūrybiškai saugų pavadinimą – „G.A.N.G.“ („paskui sugalvosime, ką tos raidės reiškia...“)

2/3 komandos vertina žaidimo prototipą. Likęs 1/3 fotografuoja

Suprasdami, kad laiko turime ne tiek jau daug, galiausiai sutarėme kurti kortų žaidimą, kuriam nereikėtų lentos ar daug papildomų daiktų – specialių žymeklių ir pan. Žaidimas turi būti trumpas, greitas ir gana paprastas. Dar keliolika minučių diskusijų bei smegenų šturmo, ir galiausiai viskas ėmė stoti į vietas.

Taigi „G.A.N.G“ žaidėjai įsikūnija į nevykėlių gangsterių vaidmenis. Po nesėkmingo pasikėsinimo bosas, kurį žaidėjai bandė eliminuoti, lieka gyvas – netrukus jis grįš ir keršys sąmokslininkams. Bosas nežino tiksliai, kurie gaujos nariai dalyvavo sąmoksle, bet turi įkalčių – tam tikrų objektų (ginklas, automobilis, sprogmenys), kuriuos matė naudojant prieš jį pasikėsinimo metu. Tuos objektus vaizduoja specialios boso kortos, kurios atsitiktine tvarka atrenkamos ir išdėliojamos ant stalo užverstos žaidimo pradžioje. Kiekviena „boso“ korta vaizduoja įkaltį, o, kalbant žaidimo terminais – žaidėjo kortą, kurią tą žaidimo raundą yra draudžiama naudoti. Aišku, žaidėjai nežino tiksliai, kokius įkalčius turi bosas, tačiau žaidimo metu galima atlikti veiksmus, leidžiančius boso korteles slapčia pasižiūrėti ar net sukeisti jas vietomis.

Savo ruožtu, žaidėjai grumiasi tarpusavyje ir stengiasi tvarkyti reikaliukus naudodami... tuos pačius daiktus, arba kortas, už kurių naudojimą baus atsigavęs bosas. Tad žaidėjai susiduria su savotiška dilema: žaidime naudojamos kortelės, kurias jie privalo naudoti, kad atliktų veiksmus, uždirbtų pinigų ir galiausiai laimėtų žaidimą, nes nugalėtoju tampa tas, kuris per keturis žaidimo raundus sugeba sukaupti didžiausią kapitalą. Tačiau žaidimo gale atverčiamos boso kortelės ir patikrinama, kiek kokios rūšies kortų kiekviename raunde žaidėjai naudojo. Tie, kurie išnaudojo daugiausiai neleistinų, t.y. boso turimus įkalčius atitinkančių kortų, paskelbiami sąmokslininkais ir yra pašalinami iš žaidimo. Tokiu būdu netgi tas žaidėjas, kuris surinko daugiausiai žaidimo pinigų, gali likti pralaimėtoju, jeigu netinkamu metu naudojo netinkamas kortas.

Netrukus pasigaminome pirmąjį, neišvaizdų žaidimo prototipą, kurį iš sudaro 12 boso kortų ir 60 žaidėjų kortų. Pastarosios yra šešių skirtingų rūšių. Jas paeiliui sužaisdami ir pasidėdami ant stalo, žaidėjai atlieka veiksmus – uždirbti pinigų ar gauti paketėlių... t.y. vertingų išteklių, kuriuos diplomatiniais sumetimais tuo tarpu pavadinome „X žetonais“, pakenkti priešininkui, pavagiant iš jo pinigų ar kortų ir pan.

Kiekviena kortelė gali būti sužaista viena pati arba poroje su kita korta – tada žaidėjas įgyja galimybę atlikti kitą, dažniausiai – galingesnį, didesnį poveikį turintį veiksmą. Žaidėjai paeiliui atlieka veiksmus, kol baigiasi jų turimos kortos arba jie nutaria pasuoti. Tada suskaičiuojama, kiek kiekvienas panaudojo kortų tą raundą – didžiausiems „išlaidūnams“ skiriamos premijos. Taip „gangsteriai“ skatinami sužaisti kuo daugiau kortų ir gauti daugiau pajamų, tačiau tuo didesnė ir rizika žaidimo gale užsitraukti boso nemalonę ir būti paskelbtam sąmokslininku.

Po poros bandomųjų partijų ir kelių vietoje atliktų patobulinimų bei taisyklių pakeitimų, likome patenkinti: žaidimas iš tiesų įtraukė, buvo įdomus ir smagus žaisti. Daug galimybių kenkti kitam žaidėjui - tiesą sakant, čia daugelis veiksmų susiję su tiesiogine konfrontacija. Čia gana svarbu planuoti veiksmus – kokias kortas ir kada sužaisti, kad gautum daugiau naudos, o priešininkai nesugebėtų atsikirsti. Būtina ir gera atmintis – pasižiūrėjus į vieną ar kelias boso kortas, svarbu nepamiršti, už kokius įkalčius ir kurį raundą būsi baudžiamas, ypač, kad kiti žaidėjai ima ir sukeičia boso korteles vietomis.

Šeštadienį išsiskirstėme apimti lengvos euforijos, tačiau kitą dieną praleidome intensyviai dirbdami. Surašyti taisykles (sutarėme dirbti anglų kalba). Sukurti iliustracijas kortoms ir jų maketus – visa tai pareikalavo daugiau laiko nei galėjome pagalvoti. Tačiau galiausiai pasiekėme tikslą – turėjome per savaitgalį sukurtą ir iki „print and play“ versijos išbaigtą žaidimo prototipą.

Kelios žaidimo kortelės - mūsų komandos dizaineris  MS "Paintu"
sukūrė tikrų šedevriukų :)

Paaiškėjo, kad su kūrybiškai saugiu pavadinimu „G.A.N.G“ taip pat neapsirikome: „A Game of Anxiety, Nastiness and Greed“ – taip iššifruotas akronimas neblogai atspindi mūsų kūrinio esmę. Dėl visa ko, pavadinimą dar papildėme paantrašte: „The Boss Knows“.

Mūsų kūrinys buvo vienas iš trijų Vilniaus „GameJam 2015“ kurtų stalo žaidimų. Visi trys - gana skirtingi ir nevienodai išbaigti, tad net nesiimu jų lyginti ar svarstyti, kuris geresnis. Galų gale, ne tai svarbu – mes atlikome darbą ir pasiekėme tai, dėl ko atvykome į renginį. Tai ir yra pagrindinis pasiekimas. O ties savo kūrinėliu sutarėme dar padirbėti – sužaisti daugiau bandomųjų partijų klube, jį dar patobulinti ir, galiausiai, pakabinti internete, kad kiekvienas galėtų išsispausdinti ir išbandyti.

Ši iliustracija vienbalsiai tapo mūsų komandos favorite

Kad savaitgalis praėjo ne veltui, supratau jau netrukus – kai pagavau save galvojantį, jog kitąmet į „GameJam“ reikėtų surinkti didesnę bičiulių geimerių komandą ir sukurti ką nors dar ambicingesnio. Jei jau svarstau čia sugrįžti, vadinasi, renginys buvo tikrai vykęs.

P.S. Užsukite į šią svetainę ir patys įvertinkite mūsų kūrinį.