TOP 5 žaidimai šeimos stalui

Velykos jau pačios savaime yra puiki pramoga – margučių ridenimas, dažymas ir daužymas, nuo vaišių lūžtantis stalas ir šilti pavasario orai... ar kas gali būti geriau? Atsakome – gali, ypač tomis akimirkomis, kartais, kai pajuntate, kad į maistą (ir į „Alias“) žiūrėti daugiau nebegalite. Tada stalą verta nukraustyti ir paruošti jį žaidimams. Štai keli iš jų, puikiai tinkantys šeimos popietei.

„Katano salos naujakuriai“. Klasikų klasika – palyginti nesudėtingas, bet smagus ir įtraukiantis ekonominis žaidimas, kuriame statome ir plėtojame savo gyvenvietes kolonizuojamoje saloje. Resursų rinkimas ir mainai, šiek tiek konfrontacijos tarp žaidėjų, būtinybė planuoti kelis ėjimus į priekį bei „prisijaukinti“ fortūną – čia puikiai dera visi klasikinio ekonominio žaidimo elementai. "Naujakurių" privalumai: kintanti, kaskart vis kitaip atrodanti lenta, greitai įsisavinamos taisyklės, dinamiška eiga, kuomet netenka nuobodžiauti laukiant savo ėjimo, palyginti greitai sužaidžiama partija. Skirtas 3-4 žaidėjams, platesnis žaidimo aprašymas lietuvių kalba - platintojų interneto svetainėje.

„Carcassonne“. Dar vienas puikus klasikinis stalo žaidimas. Jame žaidėjai stato Karkasono miestą Viduramžių Prancūzijoje. Tai vyksta paeiliui traukiant tvirtoves, kelius, laukus ir vienuolynus vaizduojančias korteles, prijungiant jas prie vis besiplečiančio miesto ir jo apylinkių bei užimant korteles savo figūrėlėmis. Užbaigus kelią, tvirtovę ar vienuolyną, figūrėlė grįžta žaidėjui ir skaičiuojami taškai. Paprastos ir greitai įsisavinamos taisyklės, nuolat vis kitaip sudėliojama žaidimo lenta, geras taktinių gebėjimų ir sėkmės santykis – kažin, ar verta stebėtis milžinišku „Carcassonne“ populiarumu visame pasaulyje? Žaidimas skirtas 2-5 žaidėjams.

„Ticket to Ride: Europe“. Šiame 2-5 žaidėjams skirtame žaidime tampame XX a. pradžios Europos geležinkelių magnatais. Žaidėjai varžosi tarpusavyje rinkdami korteles, kurias panaudoja savo geležinkelių linijoms tiesti ir Europos miestams sujungti. Už tai renkami taškai; jų galima pelnyti ir įvykdant užduotis – sujungiant tarpusavyje tam tikrus miestus, nurodytus užduočių kortelėse. Kaip ir kiti čia apžvelgiami žaidimai, „Ticket to Ride: Europe“ pasižymi paprastomis taisyklėmis bet skatina gerokai apmąstyti veiksmus, tad puikiai tinka tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems žaidėjams. Kitaip nei pirmoji „Ticket to Ride“ versija, kurioje geležinkeliai tiesiami tarp JAV miestų, „Europinis“ leidimas daugeliui mūsų, ko gero, artimesnis. Be to, čia yra Vilnius (na, gerai, lentoje parašyta „Wilno“, bet vis tiek...). Kita vertus, ši versija pasižymi ir keliais taisyklių pakeitimais, tokiais kaip galimybė statyti stotis ar kasti tunelius, kas žaidimą taip pat padaro gerokai įdomesnį.

„Thebes“. Šiam archeologijos pradžiamoksliui skiriu antrąją vietą dėl jo edukacinės vertės – galimybės patraukliai susipažinti su reikšmingais Graikijos, Kretos, Mesopotamijos ir kitų civilizacijos lopšių archeologiniais radiniais bei smagaus požiūrio į archeologo darbą. Čia keliausime po Europos miestų bibliotekas ir kaupsime istorijos žinias, o tinkamai pasiruošę – keliausime į radimvietes ir leisimės kasinėti. Už radinius, dalyvavimą parodose, mokslinėse konferencijose kaupsime taškus ir rungsimės dėl sėkmingiausio archeologo titulo. Plačiau susipažinti su šiuo 2-4 žaidėjams skirtu žaidimu galite ir šiame tinklaraštyje.

„Dixit“. Ši 3-6 žaidėjams skirta pramoga pelno mano didžiausias simpatijas ne tik dėl paprastumo ir unikalaus apipavidalinimo. „Dixit“ kaip retas kuris kitas stalo žaidimas lavina vaizduotę ir kūrybiškumą, ugdo bendravimo įgūdžius, padeda geriau pažinti kartu žaidžiančius žmones. Žaidimo principas labai paprastas: kiekvienas žaidėjas gauna po šešias nuostabiai iliustruotas korteles. Vienas iš žaidėjų tampa pasakotoju – jis išsirenka kurią nors turimą kortelę ir pasako ją apibūdinančią frazę. Kiti žaidėjai paslapčia išsirenka kurią nors savo kortelę, atitinkančią ką tik nuskambėjusį apibūdinimą. 

Pasirinktos kortelės sudedamos į bendrą krūvą, sumaišomos ir atverčiamos, o tuomet žaidėjai stengiasi atspėti, kuri iš šių kortelių buvo pasakotojo. Jeigu visi atspėja, pasakotojas lieka be taškų. Jei neatspėja niekas, pasakotojas taip pat taškų negauna. Todėl svarbu kortelės iliustraciją apibūdinti ne pernelyg tiksliai, bet ir ne per daug abstrakčiai. Kartais tai tampa tikru iššūkiu, tačiau bet kuriuo atveju, gera nuotaikai – garantuota. Vienintelis žaidimo trūkumas – kortelės greitai ima kartotis, tad ilgiau pažaidus „Dixit“, žaidimas ima kartotis. Gera žinia – žaidimui išleisti papildymai su dešimtimis naujų kortelių, užtikrinančių, kad nė viena partija nebus panaši į ankstesnę.

O kokius žaidimus jūs siūlytumėte šeimos popietei? Pasidalinkite savo „TOP5”!