Yra žaidimų, kuriuos galima smagiai supliekti per keliolika
minučių ar pusvalandį. Ir yra tokių, kuriems reikia pašvęsti kelias valandas.
„Sid Meier‘s Civilization“ yra vienas iš pastarųjų – suprantama, juk Maskva,
kaip sakoma, ne per naktį buvo pastatyta. O tuo pačiu šis žaidimas yra vienas
iš tų, prie kurių praleisto laiko neskaičiuoji – nes tiesiog per gerai jį leidi!
Šis 2010 m. kompanijos „Fantasy Flight
Games“ leidinys ant stalo perkelia klasika tapusį kompiuterinį žaidimą
„Civilization“. Prisipažinsiu, ne vieną parą praleidęs prie garsiojo Sido
Mejerio šedevro, iš pradžių gana skeptiškai vertinau sumanymą išleisti stalo
žaidimo versiją. Juk „Civilizacija“ – tai ištisas okeanas strateginių ir
taktinių sprendimų, miestų ir pasaulio stebuklų statybos, karyba, diplomatija,
ekonomika... Kaip visa tai perteikti „stalinėje“ versijoje ir dar sutalpinti į
kelias valandas? Bet po pirmosios partijos supratau, kad žaidimas pataikė į dešimtuką,
ir jis kaip mat atsidūrė mano kolekcijoje.
Žaidime „Civilization“ vadovaujame vienai iš tautų (kinai,
egiptiečiai, romėnai, vokiečiai, rusai, amerikiečiai – rinkitės, kas prie
širdies) jos kelyje iš akmens amžiaus į šiuolaikinės civilizacijos aukštumas.
Miestų statybos ir plėtra, kultūros ir ekonominė politika, diplomatija ir
karyba – viskas svarbu ir viskas gali lemti pergalę šiame žaidime. Tiesą
sakant, „Civilization“ pasižymi tuo, kad kaip ir kompiuteriniame pirmtake,
pergalės čia galima siekti įvairiais būdais.
Pirmasis – tai mokslinė pergalė. Kurdami vis pažangesnes
technologijas ir išradimus galiausiai priartėjame prie kosminių skrydžių.
Pirmasis išradęs šią technologiją laimi. Bet galima pasirinkti ir visai kitą
kelią – pavyzdžiui, plėsti kariuomenę ir užkariauti kito žaidėjo (tautos)
sostinę – tai nėra lengva, tačiau nugalėtojui pelno karinę pergalę. Taip pat
galima atsidėti menui bei siekti kultūrinės pergalės ar kryptingai vystyti ūkį
ir iškovoti ekonominę pergalę. Kurį kelią pasirinkti, turėsite nuspręsti jūs.
Žaidimas iš pirmo žvilgsnio gali gluminti tiek įvairių
komponentų (žetonų, žymeklių, lentelių ir figūrėlių) gausa, tiek galimais
sprendimais. Tačiau gana aiškios taisyklės ir palyginti nesudėtinga mechanika
užtikrina sklandų ir dinamišką žaidimo procesą.
 |
| Keletas žaidimo komponentų: miestų ir sostinių, armijų ir darbininkų žymekliai. |
Žaidimas vyksta ėjimais, suskirstytais į penkis etapus.
Žaidėjai paeiliui atlieka tame etape būtinus veiksmus ir keliauja į kitą etapą.
Pirmiausia yra statomi miestai ir keičiama santvarka, jeigu, tarkime,
ankstesniu ėjimu žaidėjas atrado technologiją, „atrakinančią“ naują valdymo
formą. Naujos, pažangesnės santvarkos atveria papildomų galimybių, bet ir turi
savų trūkumų – pavyzdžiui, įvedus demokratiją, pagyvėja prekyba, bet nebegalima
pulti kitiems žaidėjams priklausančių miestų.
Antrasis etapas – prekyba. Žaidėjai suskaičiuoja specialiais
prekybos simboliais pažymėtus laukelius ir statinius aplink savo miestus ir
gauna „prekybos taškus“, pažymėdami jų skaičių specialiame diske, gerokai
palengvinančiame išteklių skaičiavimą. Šio etapo metu galima prekiauti su
kitomis tautomis, mainant turimus išteklius į prekybos taškus ir atvirkščiai.
Trečiasis, vienas svarbiausių etapų – tai miestų valdymas.
Žaidėjai vienas po kito atlieka vieną iš trijų veiksmų su kiekvienu iš savo
miestų. Pirmoji opcija: resursų gavyba. Jei šalia miesto yra laukelis,
pažymėtas kokio nors ištekliaus ženklu, žaidėjas gali pasiimti tą išteklių sau.
Jie vėliau praverčia naudojantis įvairių naujų technologijų teikiamais
privalumais. Antroji galimybė – pašvęsti miestą kultūrai. Panašiai, kaip ir
prekybos fazės metu, suskaičiuojami specialiu kultūros simboliu pažymėti
pastatai mieste ir pasiimamas atitinkamas kiekis kultūros žymeklių. Juos galima
išleisti tam, kad civilizacija pasistūmėtų į priekį specialioje kultūrinės
pažangos skalėje. Įveikusi ją visą ir pasiekusi skalės „finišą“, tauta
(tiksliau, žaidėjas) iškovoja kultūrinę pergalę.
Galiausiai, miestas gali statyti pastatus ir karinius bei
civilinius dalinius. Pirmiausiai įvertinami gamybiniai miesto pajėgumai –
laukeliai aplink miestą ir pastatai, pažymėti kūjo simboliu. Kiekvienas
pastatas ar dalinys turi savo „kainą“ kūjais. Jei miestui nepakanka gamybinių
pajėgumų, juos galima plėsti, turimus prekybos taškus keičiant į gamybą.
Žaidėjui atrandant naujas technologijas, jam atsiveria vis daugiau galimybių
statyti įvairius statinius. Kai kurie iš jų prisideda prie kultūros plėtros,
kiti pagyvina prekybą, didina gamybinius pajėgumus ar žaidėjo karinę galią.
Taigi čia svarbu iš anksto įvertinti, kokiu būdu sieksite pergalės ir tam
pajungti tiek mokslą (išrandant reikalingas technologijas), tiek ekonomiką.
 |
| Keturios iš šešių tautų, kurias galima valdyti žaidime. "Civilizacijos" papildymai šį pasirinkimą dar labiau išplečia. |
Baigę valdyti miestus, žaidėjai pereina prie ketvirtosios,
judėjimo fazės. Jos metu lentoje judinamos žaidėjų armijos ir darbininkai,
tiriami nauji, dar neatskleisti žemėlapio sektoriai. Dviem armijoms susitikus,
vyksta mūšiai. Kovos sistema „Civilizacijoje“ tam tikra prasme yra „žaidimas
žaidime“: žaidėjai paeiliui dėlioja vienas prieš kitą savo turimus dalinius
(juos vaizduoja specialios kortelės). Kiekvieno dalinio galia ir gyvybingumas
išreikšti taškais, stipresnis dalinys laimi. Mūšiuose veikia
„žirklių-popieriaus-akmens“ principas: pėstininkai gali nukauti kavalerijos
dalinius nepatirdami žalos, kavalerija – šaulius, o pastarieji – pėstininkus.
Vėlesniuose žaidimo etapuose atsiranda galimybė pasitelkti aviaciją, prieš
kurią jokie daliniai neturi pranašumų. Kautynėse praverčia ne tik taktiniai
gebėjimai, bet ir atmintis bei intuicija – spėliojant, kokius dalinius savo
rankoje turi priešininkas bei prisimenant, kokių dalinių korteles jis pirko
miestų plėtros etapo metu.
Galiausiai, penktojo etapo metu žaidėjai turimus prekybos
taškus gali išleisti mainais į naujas technologijas. Čia taip pat tenka
planuoti kelis ėjimus į priekį – numatyti, kokių technologijų reikės pergalei
pasiekti, ką verta išrasti pirmiau, o kokie atradimai dar gali palaukti.
„Civilizacijoje“ palikta šiek tiek erdvės atsitiktinumui –
traukiamos kortelės, atsitiktine tvarka išdėstomas žaidimo žemėlapis daro savo
įtaką, bet ji toli gražu nėra lemiama: planavimas čia gerokai svarbesnis. Beje,
pravers ir lankstumas – žaidimo eigoje strategiją gali tekti permąstyti ne
kartą. Juk gali būti sunku atsidėti kultūrai, kai prie jūsų miestų sienų ima
ginklais žvanginti priešo kariuomenė...
„Civilization“ jau po poros pirmųjų partijų man tapo vienu
mėgstamiausių stalo žaidimų. Tik prie jo, deja, tenka prisėsti ne taip dažnai,
kaip norėtųsi – visų pirma, dėl palyginti ilgos trukmės. „Civilization“
partijai numatykite kelias valandas ir didelį stalą: daugybė žymeklių ir kitų
detalių, žaidėjų lapai ir kortelės pareikalaus ir erdvės, ir laiko
pasirengimui. Nors žaidimo komponentų kokybė puiki, šįkart turiu priekaištų
gamintojui: žaidimo dėžė yra primityvi, jai tikrai praverstų atskiri skyreliai
įvairioms detalėms susidėti. Dabar tenka viską versti į bendrą krūvą ir vėliau
gaišti laiką žymeklių išskirstymui, arba ieškoti kitų sprendimų (užsegami
maišeliai? varžtų dėžutės?), kuriais, mano įsitikinimu, šiaip jau privalo
pasirūpinti gamintojas.
Taigi žaidimo privalumai: strateginė gelmė ir pasirinkimo
galimybės, puikiai perteikta kompiuterinio analogo dvasia, socialumas
(priešininkų bauginimas ir derybos čia įprastas ir netgi privalomas dalykas),
gana paprastos taisyklės. Trūkumai: nemaža pasirengimo ir paties žaidimo
trukmė, prastas dėžės išplanavimas. Nepaisant to, „Civilizacijai“ skiriu
aukščiausius balus: portalo „Board Game Geek“ vidutinis reitingas – 7,65; mano nuomone, žaidimas vertas stipraus
aštuoneto.
„5 S” įvertinimas:
- Strategija: 5 iš 5
- Sėkmė: 2 iš 5
- Socialumas: 3 iš 5
- Sudėtingumas: 3 iš 5
- Smagumas: 4 iš 5
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą