Žaidžiame „Arkham Horror“

„Seniausia ir stipriausia žmogaus emocija yra baimė, o pati seniausia ir stipriausia baimė yra nežinomybės baimė“, - yra pastebėjęs žymus XX a. pradžios amerikiečių rašytojas Howardas Phillipsas Lovecraftas, laikomas vienu iškiliausių siaubo rašytojų. Nors daugelis jo kūrinių yra tapę tikra šio žanro klasika, o iš H. P. Lovecrafto įkvėpimo sėmėsi daugelis šiuolaikinių kūrėjų, tokių kaip Stephenas Kingas ar... grupė „Metallica“ (!), savo gėdai turime pripažinti, kad lietuviškai yra išleistas geriausiu atveju vienas kitas šio rašytojo apsakymas. Tai – antroji priežastis pažintį su jo kūryba pradėti nuo stalo žaidimo „Arkham Horror“.

Pirmoji priežastis yra ta, kad šis žaidimas ne tik labai gerai perteikia šiurpią ir grėsmingą H. P. Lovecrafto pasaulio viziją, bet ir užtikrina, kad jei jį žaisdami ir nepatirsite „seniausios ir stipriausios emocijos“, tai bent jau puikiai praleisite kelias nepakartojamas valandas prie žaidimo lentos.

„Arkham Horror“ (leidėjas - „Fantasy Flight Games, 2005 m., vidutinis „BoardgameGeek" įvertinimas - 7,5 balo) veiksmas perkelia į 1926-uosius, Arkhemo miestą, esantį JAV, Masačiusetso valstijoje. Nepulkite nagrinėti Šiaurės Amerikos žemėlapio – Arkhemo ten nerasite. Tačiau jo pavadinimas minimas daugelyje žymiojo rašytojo kūrinių, ir nemažos dalies šiurpiųjų istorijų veiksmas sukasi būtent šiame išgalvotame mieste. Taigi Amerikoje − pats „audringojo trečiojo dešimtmečio“ įkarštis: džiazas ir šokiai, žavios damos ir gangsteriai, spindintys automobiliai ir radijas. Tik nedaugelis atsispiria visuotiniam šėliojimui, nes žino, kad pasauliui kyla neįsivaizduojama grėsmė.

Žaidimo lenta vaizduoja Arkhemą
ir jo apylinkes. Šįkart lenta dar
didesnė, nes žaidžiame su papil-
dymu "Kingsport Horror".

Tie nedaugelis – tai tyrėjai, atvykę į Arkhemą, kuriame pastaruoju metu dedasi keisti dalykai. Dingsta žmonės. Gatvėse pasirodo siaubingi, nematyti padarai. Tai vienur, tai kitur atsiveria vartai, vedantys į šiurpias ir paslaptingas vietas bei kitus pasaulius. Visa tai reiškia, kad kažkur visai šalia mums žinomos realybės, ėmė pamažu busti sena, labai galinga ir nepaprastai pavojinga esybė, siekianti įsiveržti į mūsų pasaulį ir jį užvaldyti.

Žaidimas „Arkham Horror“ ir pasakoja apie kelių žmonijos narsuolių, vadinamųjų „tyrėjų“ kovą su antgamtiniu košmaru. Tai – bendradarbiavimo žaidimas: žaidėjai turi veikti išvien, „kovoti“ su pačiu žaidimu ir nugalėti piktą dievybę, besikėsinančią į pasaulį. Čia arba laimi visi kartu, arba...

Žaidimo lenta vaizduoja Arkhemo miestą ir jo apylinkes („dangų“, į kurį pakyla skrajojančios pabaisos, „priemiesčius“ ir pan.), o taip pat – kitus pasaulius, iš kurių į Arkhemą plūsta košmariški siaubūnai. Visi žaidėjai pasirenka po „tyrėją“, su kuriuo keliauja po miestą, kovoja su pabaisomis ar ieško užuominų, padedančių perprasti visų antgamtiškų pavojų kilmę ir ją pašalinti. Kiekvienas tyrėjas ypatingas – vienas pasižymi guviu protu ir sugeba perprasti nežemiškas paslaptis, kitas galbūt bus ne toks išmintingas, tačiau nepamainomas kautynėse. Žaidime yra 16 skirtingomis galiomis ir gebėjimais pasižyminčių tyrėjų, todėl kiekviena „Arkham Horror“ partija bus vis kitokia. Didelę įvairovę bei intrigą sukuria ir ta aplinkybė, kad žaidėjams teks kaskart susigrumti vis su kita dievybe, kurių pagrindiniame žaidime yra aštuonios, o žaidimo papildymai siaubūnų skaičių dar labiau išplečia.

Tyrėjų lapuose fiksuojama jų fizinės
 ir psichinės sveikatos būklė...

Tyrėjai negali nė akimirkos atsikvėpti: į miestą nuolat plūsta pabaisos. Jei jų bus per daug, greičiau nubus pagrindinis priešas. Būtina ir kuo skubiau uždaryti vis atsiveriančius vartus į kitus pasaulius – jie taip pat artina dievybės atėjimą. Norint nugalėti, žaidėjams teks nuolat derinti tarpusavio veiksmus, skubėti vieni kitiems į pagalbą ir vis stebėti savo „tyrėjo“ sveikatos būklę. Ne tik fizinės, bet ir psichinės – akistata su daugeliu antgamtiškų siaubūnų gali baigtis ne tik rimtais sužeidimais, bet ir išprotėjimu, kas šiame žaidime nemažiau pragaištinga.

Yra įvairių būdų nugalėti žaidimą, pavyzdžiui, užveriant visus vartus į kitus pasaulius, tačiau labiausiai tikėtina „Arkham Horror“ partijos baigtis – žūtbūtinė tyrėjų dvikova su nubudusia dievybe. Ją įmanoma įveikti, tačiau tam būtina tinkamai pasiruošti. Per anksti įvykęs didžiojo priešo įsiveržimas – tai beveik neišvengiamas pralaimėjimas, todėl „Arkham Horror“ žaidėjai privalo nuolat lenktyniauti su laiku.

Šio žaidimo „variklis“ – kortos. Apsilankęs vienoje ar kitoje žaidimo pasaulio vietoje, žaidėjas traukia atitinkamą kortelę, skaito, kas joje parašyta ir atlieka nurodytus veiksmus. Dažniausiai tai reikš išbandyti savo tyrėjo vikrumą,  išmintį, jėgą ar kurią kitą savybę. Tokių bandymų ir kitų žaidimo veiksmų sėkmę lemia kauliukai. Nors tyrėjai gali įgyti įvairių įgūdžių, kerų, prietaisų ir ginklų, kurie palengvina kauliukų metimus, neretai žaidime tenka tiesiog pasikliauti sėkme. Todėl „Arkham Horror“ dažnai kritikuoja tie, kurie stalo žaidimuose labiau vertina galimybę pasiekti pergalę protu ir strategija, o ne sėkme.

Kitas žaidimo trūkumas – trukmė. „Arkham Horror“ pasakoja šiurpią istoriją, o tai užima laiko. Kartais – ir keturias−penkias valandas. Aišku, yra tokių stalo žaidimų, prie kurių tenka praleisti ištisas dienas (žadėjau sau neminėti pavadinimų, todėl neminiu nei „Twilight Imperium“, nei „Eclipse“ :), tačiau nereikia pernelyg tikėtis, kad pavyks sužaisti greitą „Arkham Horror“ partiją – šiam žaidimui geriau paskirkite visą vakarą.

Tyrėjai klajoja po Arkhemo miestą...

Tai nėra paprastas žaidimas. Pradedančiuosius gali išgąsdinti ne tik antgamtiški demonai, bet ir taisyklės, kurių nemažai −  apie 20 puslapių angliško teksto. Vis dėlto, taisyklės išdėstytos gana aiškiai ir suprantamai, jose apsčiai pateikiami pavyzdžiai bei schemos, tad perprasti žaidimo principus nėra sudėtinga, o paaiškinti juos kitiems galima per 20-30 minučių.

Visa tai jūsų dar neįbaugino? Tada pasiruoškite kvapą gniaužiantiems nuotykiams, nes „Arkham Horror“ padės praleisti daugelį nepakartojamų vakarų. Kartais būna tiesiog smagu tyrinėti niūriojo miesto užkaborius ir stebėti, kaip kortelėse aprašomi atsitiktiniai įvykiai „sugula“ į gana rišlią bei intriguojančią, H. P. Lovecrafto stiliumi pasakojamą istoriją. Žaidimą dar labiau pagilina ir išplečia įvairūs papildymai, kurių išleisti net aštuoni. 

...kartais nuklysdami ir į kitus pasaulius.

Ką ir besakyti, kiekvienas susidūrimas su pabaisa, kiekvienas istorijos vingis intriguoja – ar pavyks ir šįkart išsisukti sveikam? O gal tyrėjas sunkiai susižeis arba išprotės ir atsibus Arkhemo psichiatrinėje ligoninėje? Žaidimą įvertins mėgstantieji bendrauti: žaidžiant su draugais, be šito čia tiesiog neįmanoma laimėti. Kita vertus, „Arkham Horror“ turėtų patikti ir vienišiams – jį puikiausiai gali žaisti ir vienas žaidėjas.

Apie komponentų kokybę daug kalbėti neverta – pakaks paminėti gamintojus, „Fantasy Flight Games“, kurių pavadinimas daugumai stalo žaidimo mėgėjų yra nepriekaištingos kokybės sinonimas. Tad jeigu mėgstate paslaptingas istorijas ilgais vakarais, per kūną nubėgančius šiurpuliukus ir nesiliaujantį veiksmą kovojant su antgamtiškais siaubūnais, „Arkham Horror“ skirtas kaip tik jums.

„5 S” įvertinimas:

• Strategija: 3 iš 5
• Sėkmė: 4 iš 5
• Socialumas: 4 iš 5
• Sudėtingumas: 3 iš 5
• Smagumas: 4 iš 5 

Pasaulio stebuklas per pusvalandį – žaidžiame „7 Wonders“

 Gaila, bet iš septynių senojo pasaulio stebuklų šiandien savo akimis begalime išvysti vienintelį – Cheopso piramidę Egipte. Tuo tarpu likusius – beje, ir tą pačią piramidę, ‒ galime... pasistatyti patys! Tai daryti ypač smagu žaidžiant stalo žaidimą „7 Wonders“.

Šis 2010 m. pasirodęs prancūzų dizainerio Antoine Bauza, didelio pripažinimo sulaukusių žaidimų „Ghost Stories“ ir „Hanabi“ autoriaus, kūrinys žaidėjams leidžia įsikūnyti į senovinių civilizacijų valdovų vaidmenį. Kiekvienas valdovas stato savo miestą šalia vieno iš septynių pasaulio stebuklų. Kylantis miestas, plėtojamas mokslas ir karyba bei statomas stebuklas suteikia pergalės taškus, o daugiausiai jų surinkęs žaidėjas laimi partiją. Skamba kaip rimtas iššūkis? Tik ne šiame žaidime, nes „7 Wonders“ – greitas, nesudėtingas, bet tuo pačiu ir kaip reikiant priverčiantis įtempti smegenis.

Trys iš septynių pasaulio stebuklų žaidime.
Kurį norėtumėte pastatyti?

„7 Wonders“ yra kortų žaidimas, kuriame naudojamos specialios, puikiai iliustruotos kortelės. Žaidimas suskirstytas į tris „epochas“, trunkančias po šešis ėjimus. Kiekvienos epochos pradžioje žaidėjams išdalijama po septynias kortas, vaizduojančias įvairius statinius. Žaidėjai išsirenka ir sužaidžia po vieną kortą, o likusias perduoda gretimai sėdinčiam žaidėjui. Kiekvienam sužaidus po šešias kortas, epocha baigiasi – palyginama žaidėjų karinė galia, už kurią skiriami papildomi taškai, o po trečiosios epochos susumuojami visi žaidėjų pelnyti taškai ir skelbiamas nugalėtojas.

„7 Wonders“ gali žaisti nuo dviejų iki septynių žaidėjų. Kadangi visi jie ėjimus atlieka vienu metu, o ėjimai trunka palyginti trumpai, šio žaidimo partija užima apie pusvalandį. Bet kokį pusvalandį! Per jį teks priimti nemažai lemtingų sprendimų, atidžiai stebėti, ką veikia jūsų kaimyniniai miestai, keisti strategiją ir nervingai kramtyti nagus svarstant, ką geriau statyti šiuo metu: šventyklą, kareivines, o gal lentpjūvę? Kaip apsirūpinti būtinais ištekliais? Ar susitelkti į pasaulio stebuklo statybą, ar geriau tegu pirmiausiai iškyla kiti jūsų miesto statiniai?

Šalia Gizos piramidžių pamažu kyla miestas...

Žaidimo taisyklės yra labai paprastos bei nesunkiai išaiškinamos, tačiau tai nereiškia, kad pats žaidimas – prastas. Veikiau priešingai – po nesudėtingu žaidimo mechanizmu slypi daugybė taktinių sprendimų. Čia pravers ne tik gebėjimas numatyti kelis ėjimus į priekį, bet ir pastabumas bei gera atmintis. Žaidėjų veiksmams ir sprendimams daug įtakos turi gretimai sėdinčių žaidėjų veiksmai, tad tenka nuolat stebėti, ką daro priešininkai bei atsižvelgti į jų veiksmus. Stebint pravartu nepamiršti, kokios kortos keliauja ratu ir kurias iš jų panaudoja priešininkai, o kurios, tikėtina, dar gali grįžti į jūsų rankas ir virsti reikalingu pastatu jūsų mieste.

Gamybiniai pastatai padeda miestui
apsirūpinti reikalingais ištekliais

Žaidime naudojamos septynių skirtingų tipų kortos. Dveji iš jų vaizduoja kasyklas ar manufaktūras, gaminančias išteklius, būtinus miestams plėsti ir stebuklams statyti. Raudona spalva pažymėtos karinės kortos, leidžiančios pelnyti taškų, jeigu jūsų valstybės karinė galia kiekvienai epochai pasibaigus bus didesnė nei kaimynų. Mėlynos civilinių pastatų kortos – šventyklos, teatrai, parkai ir akvedukai – teikia taškus jau vien tik už jų pastatymą. Žalieji moksliniai pastatai uždirba taškų už mokslo proveržį ir išradimus – kuo daugiau skirtingų rūšių mokslinių pastatų turite žaidimo gale, tuo daugiau taškų gaunate. Geltona spalva pažymėti prekybiniai pastatai leidžia paprasčiau apsirūpinti pinigais ir reikiamais ištekliais, o violetinės gildijos pelno papildomų taškų už jūsų ar kaimynų miestuose esančius tam tikro tipo statinius.

Kariniai pastatai 

Savo ėjimu kiekvienas žaidėjas sužaidžia vieną iš turimų kortų. Jas galima panaudoti trejopai. Pirma, jeigu turite reikalingų išteklių, galite pastatyti kortoje vaizduojamą statinį, pasidėdami kortelę ant stalo priešais save. Kai kurie pastatai „atrakina“ kitus statinius ir leidžia juos įsigyti nemokamai – pavyzdžiui, pasistatę altorių, vėliau galėsite įsigyti šventyklą net ir neturėdami tam reikalingų resursų. 

Turėdami altorių vėliau galite
nemokamai statyti šventyklą, dar
vėliau - Panteoną.

Antrasis būdas sužaisti kortą – tai panaudoti ją kaip dalį jūsų mieste statomo pasaulio stebuklo. Sumokėję reikalingus išteklius, užverstą kortą pasidedate ant savo žaidimo lentos, taip parodydami, kad pastatėte vieną iš stebuklo lygių. Nelygu jums tekęs stebuklas, tų lygių gali būti nuo dviejų iki keturių – kiekvienam pastatyti paprastai reikalingi vis kitokie ištekliai, o statomas stebuklas suteikia pergalės taškų ir kitokių privalumų, kaip antai karinės galios sustiprinimas, papildomos įplaukos į miesto biudžetą ar galimybė vienąkart per epochą pasistatyti pastatą už dyką.

Pinigai verčia pasaulį suktis ir šiame
žaidime.

Galiausiai, kortą galima „parduoti“ ir gauti už ją monetų. Pinigai žaidime atlieka labai svarbų vaidmenį – už juos galima pirkti reikalingus išteklius iš gretimų miestų. Ne kartą teko stebėti žaidėjus, kurie savo miestuose beveik iš viso neturėjo išteklius gaminančių pastatų, bet sumaniai prekiaudami su kaimynais apsirūpindavo viskuo, kas reikalinga jų miestų plėtrai ir pergalei pasiekti.

Moksliniai statiniai

Paprastumas, sklandi ir dinamiška eiga, o tuo pačiu – gausybė galimų sprendimų ir strateginė gelmė. Visa tai ir puiki pagaminimo kokybė „7 Wonders“ paverčia nepaprastai smagiu stalo žaidimu. Ir taip galvoju ne aš vienas – „7 Wonders“ yra pelnęs gausybę prestižinių apdovanojimų ir, ko gero, yra vienas tituluočiausių stalo žaidimų mūsų kolekcijoje. Portalo „BoardGameGeek“ įvertinimas taip pat gana aukštas - 7,92 balo.

Gildijos leidžia uždirbti papildomų
taškų žaidimo gale

Dar vienas svarbus privalumas – šiam žaidimui visiškai nebūtinas užsienio kalbų mokėjimas, nes ant kiekvienos kortos simboliais pavaizduota, ką ji reiškia ir ką daro žaidime. Žinoma, „7 Wonders“ galbūt ir nesukuria to grandioziškumo įspūdžio, kokį palieka didesni (ir geroookai ilgiau trunkantys) civilizacijų kūrimo stalo žaidimai, tokie kaip „Sid Meier‘s Civilization“. Bet pirmajai pažinčiai su šiuo žanru ar tiesiog neįpareigojančiam vakarėlio paįvairinimui „7 Wonders“ yra pats tas.

„5 S” įvertinimas:

• Strategija: 4 iš 5
• Sėkmė: 3 iš 5
• Socialumas: 3 iš 5
• Sudėtingumas: 2 iš 5
• Smagumas: 4 iš 5

Fotoreportažas. „Star Wars: X-Wing“ turnyras Vilniuje

Vilniaus stalo žaidimų hobio centras „Rikis“ šeštadienį buvo virtęs tarpžvaigždiniu poligonu: čia vyko kosminių kautynių miniatiūrų žaidimo „StarWars: X-Wing“ turnyras. Šis palyginti neseniai, tik 2012 m., pasirodęs JAV kompanijos „Fantasy Flight Games“ žaidimas žaibiškai populiarėja visame pasaulyje. Taip pat ir Lietuvoje – su žaidimu susipažinome vospraėjusį rugsėjį, o dabar jo turnyruose matome daugiau nei dešimt dalyvių. Šįsyk čia jėgas išbandė vienuolika žaidėjų – kaip palyginti naujam žaidimui Lietuvoje, tai tikrai nemažai.

Apie priežastis, lemiančias „Star Wars: X-Wing“ žaidimo populiarumą, galima prirašyti puslapius. Tai ir aukšta pagaminimo kokybė (iš „Fantasy FlightGames“ nieko kito ir nesitikima), paprastos ir aiškios taisyklės, telpančios nedidelėje knygelėje (daugelio miniatiūrų žaidimų taisyklės užima dešimtis ar šimtus puslapių), sklandus ir dinamiškas žaidimo stilius (žaidimo partija trunka apie pusvalandį – pusantros valandos, nelygu mūšio dydis), o tuo pačiu – patogumas. Šio žaidimo modeliai parduodami surinkti ir jau nudažyti, tad juos tereikia išimti iš dėžutės ir jau galima leistis į kovą.

Be abejo, ne paskutinės svarbos ir žaidimo tema – legendiniai „Žvaigždžių karai“. Turbūt nerasime tikro fantasto, kuris vaikystėje žiūrėdamas šį filmą nebūtų svajojęs pasėdėti už kosminio naikintuvo „X-Wing“ šturvalo. Taigi pats savim stebiuosi, kad iki šiol nepradėjau kolekcionuoti miniatiūrinių sukilėlių ir Imperijos flotilių, ir šįsyk turnyre dalyvavau tik kaip žiūrovas.

Galbūt taip tik geriau – turėjau daugiau laiko fotografuoti, tad daugiau nelaužydamas klaviatūros, dalinuosi turnyro akimirkomis.

Turnyre vyravo susikaupimas.
Skleidžiamų "pew-pew-pew" garsų negirdėjau

Preciziškumas kosmose - gyvybiškai svarbus

Turnyre dalyvavo net keli "Tūkstantmečio sakalai"...

...kartais jiems tekdavo kovoti vieniems su kitais.

Žvaigždėti žaidimo kilimėliai padėjo dar labiau sustiprinti įspūdį

Nuo mažyčių "A-Wing" iki šatlų - turnyre kovosi įvairiausių dydžių ir formų laivai 

Svarbus metimas!..

Dalis sukilėlių persimetė į tamsiąją pusę.
Kurie - paaiškės po šio mūšio

Į pagalbą Imperijai - premijų medžiotojai ir jų grėsmingi laivai

Akimirkos iš „Flames of War“ turnyro Vilniuje

Dėmesio! Prieš skaitant toliau, būtina įsijungti tinkamą muziką. Aš pats renkuosi šį karinį Jungtinės Karalystės maršą, nors, žvelgiant į turnyrinę lentelę, ko gero, garsiausiai turėtų skambėti šiek tiek kita daina. Yra ir tinkamas kūrinys žaidusiems už TSRS...

Taigi šeštadienį Vilniuje dundėjo tankai ir griaudėjo pabūklai... tiksliau, tratėjo ridenami kauliukai ir buvo garsiai šūkaujama – vyko karinio miniatiūrų žaidimo „Flames of War“ turnyras. Puikiai praleistas laikas bendraminčių kompanijoje ir patirtas azartas reikalauja pasidalinti turnyro akimirkomis su visais – ką ir darau šiuo įrašu.

Ruošiami stalai - netrukus čia užvirs kovos

Renginyje vyravo sportiška ir draugiška atmosfera, o ir tinkamai parinkta vieta (baras „Būsi trečias“) padėjo tą atmosferą dar labiau sušildyti J Turnyrą sudarė trys mūšiai – pagal taisykles visus juos reikėjo žaisti su tos pačios sudėties pajėgomis, t.y. buvo leidžiama turėti vieną vienintelį armijos sąrašą. Tai sukėlė tam tikrų taktinių iššūkių, nes visi trys turnyro mūšiai vyko pagal labai skirtingus scenarijus, o kur dar skirtingi priešininkai... Bet tuo pačiu ir skatino pagalvoti apie armijos balansą ir pajėgas, kurios būtų pasirengusios viskam.

Šiam turnyrui pasirinkau airių gvardiečių pėstininkų kuopą. Nors Lietuvoje ant „Flames of War“ žaidimo stalų dažniausiai grumiasi tankų pajėgos, ir mano vargšai tomiai ne kartą buvo tiesiog suvažinėti, labai norėjau suteikti jiems dar vieną šansą. Kad būtume pasirengę viskam, stengiausi susidėlioti subalansuotą armijos sąrašą – du būrius pėstininkų lydi du būriai tankų, o paramą suteikia mortyros, aviacija ir prieštankinių pabūklų baterija. Šįkart tokia sudėtis visai neblogai pasiteisino, nors armijos sąrašą kitąsyk tikrai reiks kiek pakeisti.

Pasirengimas pirmajai kovai. Mano pėstininkai įsitvirtina aplink
strateginę poziciją.

Mortyros ruošiasi paleisti dūmų uždangas

Burtai lėmė, jog pirmąjį mūšį teko žaisti prieš tą pačią Jungtinę Karalystę – žvalgybinį britų tankų eskadroną. Partija truko labai trumpai – vienas sėkmingas bombarduojančios priešininko artilerijos šūvis pamušė mano tanką, kuriame buvo įsitaisęs būrio vadas. Netekęs vado, būrys sustojo ir nespėjo privažiuoti prie strateginio taško, kurį greitu manevru užėmė priešininkas ir laimėjo žaidimą. Reikia pasakyti, kad per trejus metus, kiek žaidžiu „Flames of War“ už britus, galėčiau ant rankos pirštų suskaičiuoti tuos kartus, kai karališkajai artilerijai apskritai pavyksta nukauti tanką. O čia – pykšt, ir nėra vado. Ką gi, kare kaip kare, visko pasitaiko.

Rūksta mano būrio vado tankas.
Kad galėtų apginti poziciją, būriui pritrūko pusės colio....

Nors ir teko pripažinti pralaimėjimą, kitame flange puikiai pasidarbavo mano prieštankinių pabūklų baterija, sunaikinusi visą priešininko tankų būrį. Šiuos nedidelius prieštankinius pabūklus naudojau pirmą kartą ir likau jais sužavėtas – net ir nepasižyminčios didele pramušamąja galia, dėl savo tinkamai pastatytos šios patrankėlės dėl savo greitošaudos ne vieną priešininką privertė skaudžiai raukytis... 

Su kolega sutarę, kad šis mūšis tebuvo draugiškos džentelmenų pratybos, ėmėme ruoštis kitai partijai. Šįkart man teko gintis nuo TSRS tankų kuopos antpuolio. Pagal mūšio scenarijų, mano pozicijas gina tik nedidelė armijos dalis. Dauguma būrių – rezerve, ir pasieks kovos lauką (jei pasiseks) maždaug nuo antrosios mūšio pusės. Tuo tarpu priešininkas į ataką meta viską, ką turi!

Būrys pėstininkų ir "šermanų" ruošiasi
atremti sovietų antplūdį

Ir vis dėlto, šįkart sėkmė lydėjo airių gvardiečius. Taiklus aviacijos antskrydis, sunaikinęs priešininko tankų būrio vadą (atsigriebiau už „šaltą dušą“ pirmajame žaidime) padėjo pristabdyti priešininko ataką silpniau ginamame flange. Herojiška mano pėstininkų gynyba prieš juos šturmuojančius sunkiasvorius rusų tankus ir, žinoma, laiku iš pasalos išlindę prieštankiniai pabūklai nutraukė priešininko ataką. Kai galiausiai atvyko mano armijos pastiprinimas (kur užtrukote, džentelmenai, gal gėrėte arbatėlę?), jam beliko, kaip sakoma, pabaigti kuopti kiemą. Pergalė maksimalia persvara!

Trobelę tolumoje gina britų prieštankinė baterija.
Prižadu šių pabūklų modelius dažyti plačiai šypsodamasis.

Tik trečią turnyro partiją galima vadinti išties „istoriška“ – pagaliau prieš mane stojo vokiečių pajėgos. Pagal scenarijų, mano pozicijas gali ginti tik pėstininkai, o tankai ir kiti motorizuoti daliniai ir vėl atvyksta kaip pastiprinimas mūšio eigoje. Kai pamačiau prieš mano tomius išsirikiavusias vokiečių „panteras“ ir „tigrus“, pagalvojau, kad ši partija truks neilgai. Iš tiesų, be tankų paramos, pėstininkai ilgai neišlaikė vokiečių karo mašinų šturmo. Aviacija šįsyk neatliko nė vieno sėkmingo antskrydžio, ir tik iš pasalų ataką surengę prieštankiniai pabūklai sugebėjo skaudžiau įgnybti hitlerininkams, pamušdami kelis jų tankus. Kai į mūšio lauką pagaliau atskubėjo mano „šermanai“, mūšio baigtis jau buvo aiški – britų pozicijose šeimininkavo vermachtas.

Vaidas iš gvardiečių pozicijos - liūdnas. Atidardančią vokiečių "plieno bangą"
bandys stabdyti keli pėstininkai...

Nepaisant kelių „pražiopsotų“ taisyklių, kurios galėjo lemti kiek kitokius visų trijų mūšių rezultatus, likau patenkintas tiek savo pasirodymu, tiek bendrai visu renginiu. Šešta vieta iš dešimties, manau, yra visai neblogai. Ketinu ir toliau eksperimentuoti su gvardiečiais ir kitą kartą tikiuosi būti pasirengęs viskam.

Abi aukščiausias vietas turnyre užėmė už vokiečių pajėgas žaidę kolegos, o štai sovietai liko lentelės apačioje. Manau, „Flames of War“ žaidimo bendruomenei toliau plečiantis, žaidėjams įgyjant patirties ir tobulėjant, ir vermachto pajėgų dominavimui turnyruose ateis galas J

Rugiai šiemet derės prastai...

Vermachto tankų už kampų tyko sovietai

Sunkus kelias namo - „Battlestar Galactica“ apžvalga

Žmonija, tiksliau, jos likučiai, bėga. Sušokę į paskutinius turimus kosminius laivus, žmonės sprunka nuo jų civilizaciją sunaikinusių ir žmonijos laivyną persekiojančių kibernetinių priešų – robotų sailonų. Tarsi nuolatinių jų antskrydžių būtų negana, panašu, kad kai kurie sailonai yra įgiję žmonių pavidalą ir infiltravęsi į laivyno vadovybę, laukdami progos sabotažui.  Ar pavyks žmonijai pabėgti nuo persekiotojų ir rasti naujus namus kosmose? O gal infiltruoti agentai ir negailestingi kyborgai galiausiai sunaikins žmonių rasę? Statymai stalo žaidime „Battlestar Galactica“ išties dideli.

Šiame 2008 m. bendrovės „Fantasy Flight Games“ žaidime įsikūnijame į populiaraus to paties pavadinimo fantastinio TV serialo  personažus ir bandome išgyventi pavojingų priešų antpuolį. Judindami personažus po žaidimo lentą, vaizduojančią milžinišką karinį erdvėlaivį „Galactica“ ir kosminę erdvę aplink jį, žaidėjai kovoja su ateiviais, bando įveikti nuolat kylančias krizes bei nuskraidinti žmonių laivyną į saugią planetą. Tam priešinasi sailonų ordos. Bet ne jos pavojingiausios – laivyne tūno išdavikai sailonų agentai, kurie iš pradžių atsargiai kaišo pagalius bėgliams į ratus, o laiku nesustabdyti pridaro išties rimtų bėdų.

Žaidimo lenta vaizduoja erdvėlaivį "Galactica" ir erdvę aplinkui jį

„Battlestar Galactica“ yra pusiau kooperacinis žaidimas, skirtas 3-6 žaidėjams. Jie drauge kovoja prieš patį žaidimą ir siekia įveikti įvairias negandas, kurias lemia kiekvieną ėjimą atverčiamos specialios krizių kortelės. Praėjus kuriam laikui kooperacija virsta konfrontacija, nes, kaip paaiškėja, vienas ar keli žaidėjai iš tikrųjų yra sailonų agentai ir siekia visiškai priešingų tikslų nei likusi grupė. Tai suteikia žaidimui ypatingo žavesio: stebėdami lentoje besirutuliojančius įvykius žaidėjai netrukus ima įtarinėti vieni kitus rengiant sąmokslą ir netgi atvirai kovoti tarpusavyje. Gebėjimai įtikinėti, išsisukinėti, o kartais – ir visai įžūliai meluoti, šiame žaidime ypač praverčia.

Žaidimo pradžioje kiekvienas žaidėjas pasirenka po personažą, pažįstamą iš TV serialo. Kiekvienas herojus pasižymi savitais gebėjimais – pavyzdžiui, stulbinamai pilotuoti kosminius naikintuvus ir kautis erdvėje arba politinėmis manipuliacijomis bei diplomatija palaikyti tvarką laivyne. Taip pat kiekvienas gauna po kortelę, nulemiančią tikrąją personažo esybę. Šios kortelės ir sukuria intrigą, nes esybės kortelės, su retomis išimtimis, niekam nerodomos, ir tik pats žaidėjas žino, kam jis lojalus ir kokių tikslų turi siekti.

Žvilgtelėkite į kairėje, paskui - dešinėje sėdintį žaidėją. Vienas iš jų, greičiausiai, yra infiltruotas kyborgas

Šie tikslai dvejopi. Žmonės siekia atrasti naujus namus, o tam reikia nuskristi į tolimą Kobolo planetą. Įveikdami kylančias krizes ir atremdami kyborgų atakas, žaidėjai žingsnelis po žingsnelio ruošia laivyną hipererdviniam šuoliui. Kiekvienas šuolis priartina žmoniją prie ieškomos planetos – atlikę tam tikrą šuolių skaičių ir pasiekę Kobolą, žmonės laimi.

Tuo tarpu sailonų agentai turi pasirūpinti, kad likusiai žaidėjų grupei tai nepavyktų. To galima siekti subtiliai: kiekvieną ėjimą žaidėjų grupei tenka spręsti krizes, kurių neįveikus, laivynui gresia prarasti vertingų išteklių – maisto, kuro, moralės ar žmonių. Kuriam nors iš šių išteklių pasiekus nulį, žmonija pralaimi.

Laivyno išteklius vaizduojantys diskai. Kuro kiekis pavojingai mažėja -
 jam nukritus iki nulio, žmonės pralaimės.

Viena iš krizių kortelių

Krizei įveikti reikalinga surinkti tam tikrą sumą taškų, kuriuos teikia žaidėjų turimos veiksmų kortelės. Žaidėjai paslapčiomis į bendrą krūvą sumeta korteles, kurias norėtų paaukoti krizei įveikti. Ši krūva dar papildoma dviem atsitiktinėmis kortelėmis. Jei surinktų taškų sumos pakanka, žmonės šį ėjimą gali lengviau atsikvėpti. Jei ne – įvyksta šis tas itin nemalonaus ar net tragiško: sprogsta vandens rezervuarai ir laivynas praranda maisto išteklių, įvyksta laivyno moralę žalojantys neramumai... Kadangi žaidėjai gali tik įtarti, kas ir kokias korteles atidavė, o galbūt netinkamos kortelės į bendrą krūvą apskritai įkrito atsitiktinai, netrukus imama įtariai šnairuoti vieniems į kitus.

Atėjus tinkamam metui, sailonų agentai gali visiems atskleisti savo tikrąją tapatybę ir pradėti išties „stambų lošimą“. Pabėgę į sailonų laivyną, jie gali siundyti ant žmonių ordas priešų naikintuvų, sukelti „super‒krizes“ ir kitaip skaudžiai kenkti sprunkančiai žmonijai.

Ką ir besakyti, per maždaug dvi valandas trunkančią žaidimo partiją įtampa neatslūgsta nė akimirkai. Kokia krizė ištiks šįkart? Ar pavyks laivyną laiku parengti šuoliui ir pasprukti nuo supančių sailonų erdvėlaivių? Kuris iš mūsų išdavikas ir kada jis smogs? O gal, prevenciniais tikslais, įtarimų keliantį žaidėją reikėtų pasiūlyti patupdyti į vienutę? Žaidžiant „Battlestar Galactica“ nuolat persekios šie ir panašūs klausimai.

Mano nuomone, žaidimas puikiai perteikia TV filmo dvasią ir kosminės operos žanras čia dailiai susijungia su pusiau kooperacinio žaidimo mechanika. Jei esate žaidę garsųjį „Saboteur“, puikiai įsivaizduosite, kokia atmosfera tvyro prie „Battlestar Galactica“ stalo. Tik kilstelėkite ją į kosminį lygį! Žaidimas paprastai sudomina ir tuos, kurie nėra matę serialo: į žaidime imituojamą situaciją įsijaučiama gana greitai ir lengvai. O kadangi sprendžiant krizes dalyvauja visi žaidėjai, čia netenka nuobodžiauti  ir ne savo ėjimo metu.

Gana paprastos taisyklės, žaidimo vizualumas ir pagaminimo kokybė taip yra stipriosios „Battlestar Galactica“ pusės. Žinoma, žaidimas nėra visai be trūkumų. Vienas iš jų – priklausomybė nuo anglų kalbos. Ant žaidimo kortelių parašyta nemažai svarbaus teksto ,ir gerai nemokant kalbos gali būti sudėtinga visapusiškai pasinaudoti visomis savo galimybėmis. Šią problemą galima išspręsti išverčiant kortelių tekstus – jei kartais reikėtų vertimo, rašykite, pasidalinsiu.

Kauliuko metimas lems, ar žmonių pilotams pavyks atremti sailonų antskrydį

Taip pat verta pastebėti, žaidime itin daug lemia sėkmė – ne tik ištraukiamos kortelės, bet ir kauliuko metimai, kurie neretai sugriauna kruopščiausiai apgalvotą ėjimo planą. Kita vertus, ši aplinkybė neblogai atitinka siužetą: juk visas žmonijos sprukimas nuo sailonų ir nesibaigianti kova yra didelė avantiūra, kur dažnai tik akla sėkmė lemia, ar pavyks žmonėms išgyventi iki kito šuolio per erdvę.

Šiokių tokių abejonių kilo ir dėl žaidimo balanso, nes, kiek teko žaisti, daugumą partijų laimėjo sailonai. Pasak kolegų stalo žaidimų entuziastų, situaciją pagerina (arba pablogina – nelygu, kieno jūs pusėje) „Battlestar Galactica“ papildymai, kurių išleisti trys. Kol nepabandžiau, nieko negaliu sakyti, bet minčių išplėsti savo kolekciją bent vienu papildymu tikrai yra: nepaisant kelių smulkmenų, „Battlestar Galactica“ man yra vienas mėgstamiausių stalo žaidimų.

„5 S” įvertinimas:

• Strategija: 3 iš 5
• Sėkmė: 3 iš 5
• Socialumas: 4 iš 5
• Sudėtingumas: 3 iš 5
• Smagumas: 4 iš 5