Pirk, statyk, šaudyk – „Carson City“ apžvalga

Įsigyti sklypą. Pastatyti jame rančą arba salūną. O jeigu kelią perbėga konkurentai, verslo ginčą išspręsti revolverių šūviais. Ir atsiminti – šauniausias ne tas verslininkas, kuris sukaupia daugiausiai turto, o tas, kuris greičiausiai ir taikliausiai pyškina!

Stalo žaidimo „Carson City“ partija (leidėjas ‒ „Eagle Games“, vidutinis „BoardGameGeek“ balas ‒ 7,36) kaipmat priminė pirmuosius kelerius kapitalizmo formavimosi metus nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, kai „verslo“ reikalai neretai buvo sprendžiami šūviais bei sprogimais, o žodžiai „biznierius“ ir „banditas“ dažnai vartoti kaip sinonimai. „Laukiniai vakarai...“ anuomet murmėdavo žmonės, na, o žaidimas „Carson City“ perkelia į pačius tikriausius laukinius vakarus – 1853-ųjų Nevadą, statyti miesto, kuris ilgainiui taps šios valstijos sostine!

Žaidėjai čia atlieka drąsių ir išradingų miesto vystytojų vaidmenį. Jiems tenka pirkti žemės sklypus, užstatyti juos vertingais pastatais ir kaupti pergalės taškus – daugiausiai per keturis žaidimo ėjimus jų surinkęs žaidėjas laimi.

Miesto plėtra įsibėgėja

Visa tai daroma žaidėjams kiekvieną ėjimą lentoje išdėliojant kaubojus. Juos galima pasiųsti įsigyti sklypų, gauti teisių statyti vieną ar kitą pastatą, tiesti kelius, apsiginkluoti... arba pliekti pokerį salūne ir bandyti išlošti pinigų. „Carson City“ kaubojai gali vykdyti daugiau kaip 20 skirtingų veiksmų, ir kiekvienas iš jų gali turėti lemiamos įtakos pergalei, tad kiekvieną ėjimą tenka gerai apgalvoti.

Galvoti šiame žaidime tenka tikrai nemažai, ir jeigu įsivaizdavote, kad vesternų kaubojai buvo nutrūktgalviai oportunistai, „Carson City“ privers jus pakeisti nuomonę. Pasirodo, bent jau šio miesto kaubojai pasižymėjo ypatingu racionalumu, gebėjimu atlikti sudėtingus skaičiavimus ir planuoti toli į priekį. Tai – būtinos savybės norint laimėti šį žaidimą.

„Carson City“ naudojama daugelyje kitų žaidimų ‒ pavyzdžiui, „Caylus“ ar „Jerusalem“, ‒ taikoma mechanika: darbininkų (šiuo atveju ‒ kaubojų) dėstymas lentoje. Kaip ir pridera tikruose vesternuose, šiame žaidime konfrontacija tarp žaidėjų labai aštri. Jeigu keli kaubojai nusižiūrėjo tą patį sklypą ar statybos leidimą, ima griaudėti šūviai. Tarp kaubojų įvyksta dvikova, kuri ir nulemia, kuris iš jų gaus teisę atlikti nusižiūrėtą veiksmą. Dvikovos rezultatą lemia išridenti kauliukai (arba, žaidžiant pagal sudėtingesnį taisyklių variantą, pasirinkta kortelė), tad „Carson City“ sėkmė turi šiokios tokios reikšmės. Bet tik šiokios tokios – apdairūs žaidėjai ruošdamiesi dvikovoms neretai iš anksto apsiginkluoja iki dantų, nepalikdami beveik jokių šansų varžovams.

Tikras kaubojus privalo turėti žirgą, ginklą ir skrybėlę. Pastarosiomis pasirūpinta, o ginklų poškėjimo žaidime taip pat netrūksta.

Ne tik priešininkų revolveriai skatina gerai apgalvoti kiekvieną žingsnį ‒ „Carson City“ yra ir daugybė kitų svarbių veiksnių, darančių įtaką žaidimo eigai ir rezultatui. Kiekvieno ėjimo pradžioje žaidėjas turi pasirinkti savo personažą, suteikiantį žaidėjui unikalių savybių. Pavyzdžiui, šerifas „paskolina“ dar vieną, papildomą ir nenugalimą kaubojų, kurį galima panaudoti tą ėjimą. Samdinys (mes jį vadiname tiesiai šviesiai – banditu) gerokai padidina žaidėjo kovinę galią, tad jei šį ėjimą ketinate daug kautis, pasirinkimas akivaizdus. Kinų darbininkas leidžia nemokamai nutiesti du kelius ir pigiau įsigyti pastatą, o Kapitonas – pasisamdyti dar daugiau kaubojų šiam ėjimui... Personažai ne tik suteikia skirtingų pranašumų, bet ir lemia ėjimo tvarką – kas pirmasis ir kas paskutinis dėstys savo kaubojus lentoje.

Septyni žaidimo personažai suteikia ypatingų savybių ir lemia judėjimo tvarką

Žaidimui žavesio prideda ir paties miestelio plėtra – perkant sklypus ir statant namus išties susidaro įspūdis, kad žaidėjai iš tiesų drauge (nors ir nuožmiai konkuruodami) kuria miestą. Sprendžiant kur ir ką statyti taip pat tenka gerokai pasukti galvą. Tarkime, ketinate statyti salūną – tačiau tam, kad jis veiktų pelningai, būtina, jog salūną suptų kuo daugiau kitų gyvenamųjų namų. Nusižiūrite neblogą kvartalą ir siunčiate ten kaubojų sklypui įsigyti. Tačiau iki sklypo dar būtina nutiesti kelią – tad kitas jūsų kaubojus skuba į kelių kompaniją... Jūsų nelaimei, ten jau trinasi kito žaidėjo parankinis: laukia dvikova, galbūt verta skirti papildomų išteklių ir geriau apsiginkluoti? Bet paskutinį jums likusį kaubojų ketinote pasiųsti miesto tarybą, pelnyti jums pergalės taškų... žaidžiant „Carson City“ būtina įvertinti daugelį aplinkybių ir priimti dažniausiai labai nelengvus sprendimus.

Per visas pusantros valandos (maždaug tiek trunka viena partija) įtampa neatslūgsta, yra griežiama dantimis, svaidomasi žudančiais žvilgsniais, grasinimais bei prakeiksmais ‒ mano įsitikinimu, tai būtini bruožai geram stalo žaidimui.

 Kita vertus, „Carson City“ nėra be trūkumų. Visų pirma, žaidimas gana sudėtingas ir jo taisykles nėra labai paprasta išaiškinti ar greitai perprasti. Antra, kadangi žaidėjams tenka nemažai pagalvoti, partija vyksta gana lėtai – kartais gali pabosti laukti, ką gi nuspręs jūsų varžovai. Galiausiai, pritarčiau apžvalgininkams, teigiantiems, kad „Carson City“ ne itin gerai perteikia chaotišką (ir tuo žavingą) „laukinių vakarų“ atmosferą – nutrūktgalviškumui žygiams čia tiesiog nelabai yra vietos.

Taisyklės išdėstytos aiškiai ir logiškai, bet jas perprasti ir išmokti prireikia laiko

Tačiau žaidimas turi ir svarbių privalumų. Pirmiausia ‒ jo strateginis gilumas. Veiksmų planavimas, taktika ir gebėjimas ją koreguoti pagal besikeičiančias aplinkybes „Carson City“ atlieka lemiamą vaidmenį. Svarbus ir gebėjimas stebėti bei perprasti varžovus, numatyti jų veiksmus.Taigi jei ieškote geros vakaro pramogos IR mankštos smegenims su gudragalvių draugų kompanija, „Carson City“ tikrai vertas jūsų dėmesio.

„5S“ įvertinimas:

• Strategija: 5 iš 5
• Sėkmė: 2 iš 5
• Socialumas: 3 iš 5
• Sudėtingumas: 3 iš 5
• Smagumas: 3 iš 5

Sapnuojame atsimerkę - „Onirim“ apžvalga

Sekmadienio rytą pabudau anksti, nes naktį užklupo nerimastingi sapnai. Nubudęs, kad nusiraminčiau, ėmiau galvoti apie smagius ir malonius dalykus, tarp kurių, suprantama – žaidimai, o vienas iš jų mano kolekcijoje ‒ kaip tik sapnų tema. Nutariau jį išsitraukti, prisiminti o tuo pačiu, ir sužaisti partiją prie kavos puodelio, nes kortų žaidimą „Onirim“ galima žaisti vienam.

Šiame žaidime tampame sapnuotojais, klajojančiais po svajų labirintą. Iš pradžių viskas atrodo nuostabiai ‒ labirinto kambariai kits kitą lenkia grožiu, spalvingumu, juos smagu tyrinėti. Tik staiga persmelkia bloga nuojauta: juk iš tiesų mūsų čia neturėtų būti. Dar blogiau – netrukus pajuntame, kad labirinte esame ne vieni, ir mus persekioja kažkas labai grėsmingo. Bandome grįžti atgal, bet durys, pro kurias ką tik įėjome, kažkodėl nebeatsidaro. Lieka vienintelė galimybė – keliauti pirmyn, per mįslinguosius rūmus, viliantis nesusitikti tų, kurie sėlina mums iš paskos...

Žaidimas „Onirim“ (portalo „BoardGameGeek“ įvertinimas 6,87 balo) yra skirtas vienam arba dviem žaidėjams. Dėžutėje randame 109 kortas ir taisykles - „Onirim“ leidėją  „Z-Man Games“ vertinu už dažniausiai itin glaustai ir aiškiai pateikiamas žaidimų taisykles. Ne išimtis ir šis kūrinys - pagrindinės taisyklės telpa viename lape. 

Dėžutės turinys - 109 spalvingos kortos ir pora lapelių su taisyklėmis

Jei žaidžiate vienas, „Onirim“ primins nepaprastą, spalvingą pasiansą. Žaidžianti dviese teks bendradarbiauti su partneriu, kartu grumtis su žaidimu ir abiem rasti kelią iš labirinto.

Kaipgi visa tai vyksta? Sapnų labirintą simbolizuoja „Onirim“ kortų malka, o visas „tyrinėjimo“ procesas suskirstytas į ėjimus. Per vieną ėjimą žaidėjas gali sužaisti arba išmesti nepanaudojęs iš rankos kortą, tada traukti kitą kortą. Galiausiai, laikinai pašalintos kortos įmaišomos atgal į kaladę, ir prasideda kitas ėjimas.

Pagrindinės kortos vaizduoja sapnų labirinto kambarius

Kortos yra trijų rūšių. Pirmosios, labirinto kortos, vaizduoja kambarius, kuriuos sapnuodamas aplanko ir ištiria žaidėjas. Sužaidęs, t.y. tam tikra seka sudėjęs tris tos pačios spalvos kambarius, žaidėjas gali iš malkos išsitraukti antrosios rūšies kortą - atitinkamos spalvos duris. Kad laimėtų žaidimą, žaidėjas ar jų pora privalo rasti visas aštuonias durų kortas. Tai būtina padaryti, iki kol baigsis kortos malkoje, priešingu atveju žaidimas pralaimimas. Pralaimėti „padeda“ trečiosios rūšies kortos - sapnai arba košmarai.

Ištraukęs iš malkos košmarą, žaidėjas turi nuspręsti, kaip jį įveiks. Tai galima padaryti išmetant iš rankos „rakto“ simboliu pažymėtą labirinto kortą. Jei rakto neturite, galite išmesti visas rankoje turimas kortas. Arba užverti kurias nors atidarytas duris – įmaišyti turimą durų kortą atgal į kaladę. Nuvyti košmarą galima ir traukiant iš malkos penkias kortas bei išmetant iš žaidimo visas ištrauktas labirinto kortas. Kad ir kokį sprendimą priimtumėte, košmarai paprastai jus šiek tiek atitolins nuo pergalės ir pavers žaidimą rimtu iššūkiu. Ypač, kai beatodairiškai mėtęsi kortomis, staiga suvoksite, kad likusios malkos gali nebeužtekti visoms trūkstamoms durims atverti...

Košmaro kortos - klaikios ir erzinančios

„Onirim“ yra lengvai išmokstamas, bet sunkiai įveikiamas žaidimas. Jį turėtų įvertinti įvairių galvosūkių, pasiansų, o taip pat – bendradarbiavimo žaidimų mėgėjai. Kad nugalėtumėte „Onirim“, teks pasitelkti ir logiką, ir intuiciją. Žaidime yra nemažai veiksmų planavimo ir prognostinių elementų, tačiau dažniausiai tiesiog turėsite svarstyti, kurį sprendimą – blogą ar dar blogesnį, − pasirinkti.

Šįkart partija pavyko - surasti visi išėjimai iš labirinto. Tiesa, laiko iki pralaimėjimo buvo likę nebedaug...

Kai jau perprasite „Onirim“ veikimo principus ir kelią iš labirinto rasite vis lengviau, žaidimą galėsite praturtinti ir išplėsti net keliais priedais. Jie pasunkina žaidimą, bet kartu ir atveria naujų galimybių – pavyzdžiui, išmoksite galingais kerais nuvyti jus užklupusį košmarą. Su kitu papildymu atsiranda ir gerieji sapnai, kurie padeda lengviau įveikti spalvingojo labirinto iššūkius. Beje, visus papildymus gauname kartu su pagrindine „Onirim“ pakuote.

Man pačiam „Onirim“ sukėlė nemažai simpatijų, ir kartkartėmis vis išsitraukiu šio žaidimo dėžutę smegenims pamankštinti. „Onirim“ partija sužaidžiama gana greitai, per keliolika minučių, todėl jai ryžtis labai lengva. Pabandęs įveikti sapnų labirintą vieną kartą, susigundai pažaisti dar kartelį... Ir dar... Na, jūs žinote, kuo tai baigiasi – nežinia kur išgaravusiomis valandomis.

Atskirai verta pakalbėti apie žaidimo dizainą. Kortų iliustracijos išties įspūdingos - jos primena šiuolaikinio meno kūrinius. Ryškios spalvos, bet chaotiškos, išplaukusios linijos gerai perteikia sapnų ar iliuzijų įspūdį. Vienintelis dalykas, kurio pasigedome, tai įvairovė. Pavyzdžiui, malkoje yra dešimt sapnų (košmarų) kortų, ir visos jos kažkodėl vienodos. Aplankęs nuostabią iliustracijų autorės élise Plessis interneto svetainę, netikiu, kad jai pritrūko fantazijos. Todėl palieku atvirą klausimą – kodėl?

Taigi susumuokime visus žaidimo privalumus bei trūkumus.

Privalumai: „kišeninis“ dėžutės dydis leidžia žaidimą keliaujant pasiimti su savimi. Galimybė žaisti vienam ir trumpas partijos laikas leidžia jį žaisti dažnai. Įtraukianti žaidimo mechanika ir papildymai suteikia noro tai dažnai daryti. Įspūdingos iliustracijos gerai perteikia atmosferą, o taisyklės – trumpos, aiškios ir lengvai suprantamos. Užsienio kalba (anglų, prancūzų, vokiečių)  reikalinga tik skaitant taisykles, tuo tarpu pačiam žaidimui užsienio kalbų mokėjimas visiškai nebūtinas. Galiausiai džiugina ir nedidelė „Onirim“ kaina.

Trūkumai: iliustracijoms šiek tiek trūksta įvairovės. Taisyklės reikalauja dažnai maišyti kortas – jei žaisite daug, kils grėsmė kortoms susidėvėti, o panorėję jas apsaugoti specialiomis įmautėmis, nebesudėsite kortų atgal į dėžutę. „Onirim“ nėra vakarėlių žaidimas – jis skirtas vienam arba dviem žaidėjams ir netinka didesnei kompanijai.

Tad jei užklupo nemiga, esate siurrealizmo mėgėjai, jeigu jums patiko filmas „Pradžia“, ar jei mėgstate galvosūkius ir įdomius, bet neįpareigojančius stalo žaidimus, arba būtinai išbandykite „Onirim“.

„5 S” įvertinimas:

• Strategija: 2 iš 5
• Sėkmė: 3 iš 5
• Socialumas: 1 (arba 3) iš 5
• Sudėtingumas: 1 iš 5
• Smagumas: 3 iš 5

„Twilight Imperium“ ‒ pirmieji įspūdžiai

Yra tokių stalo žaidimų, kuriems reikia kaip reikiant pribręsti ir nusiteikti. Yra žaidimų, kurie pagrįstai vadinami žanro klasika ir kurių neišbandęs negali vadintis tikru stalo žaidimų mėgėju. Vienas iš tokių, be abejo, yra kosminių imperijų kūrimo (o tuo pačiu – ir kaimyninių imperijų griovimo) žaidimas „Twilight Imperium“. Šį savaitgalį pagaliau pasitaikė proga jį išbandyti, tad skubu pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais apie šį visomis prasmėmis kolosalų kūrinį. Tik įspūdžiais, nes išsamesnei „Twilight Imperium“ apžvalgai pažintinės partijos, tegu ir trukusios penkias (!) valandas, toli gražu nepakanka.

Iliustracija iš www.boardgamegeek.com 

„Twilight Imperium“ skirtas trims ‒ šešiems žaidėjams. Kiekvienas iš jų valdo vieną iš kosmosu keliaujančių rasių. Plėsdamas kosminį laivyną, kolonizuodamas aplinkines planetų sistemas, kaudamasis su priešininkais epiniuose erdvėlaivių mūšiuose ir regzdamas tarpplanetines politines intrigas, žaidėjas veda savo rasę į šlovę, klestėjimą ir viešpatavimą galaktikoje... arba gauna į dantis (ar cheliceras, čiuptuvus, straubliuką – nelygu, kokia jūsų rasė) nuo savo kaimynų ir patyliukais džiaugiasi išsaugojęs bent vieną planetėlę, kurioje galėtų ramiai gyventi bei laižytis žaizdas. Bet pradėkime nuo pradžių.

Pažintį su žaidimu pradėjome nuo taisyklių – jas aiškinomės apie valandą, taip pat didžiąją dalį pirmojo ėjimo, kuris truko dar maždaug pusantros valandos. Vėliau, kai labiau patyrusių bičiulių padedami maždaug supratome, kas ir kaip, žaidimas vyko gerokai greičiau.

Nuo pat pradžių pribloškė žaidimo mastai – jau vien pačios „Twilight Imperium“ dėžės dydis liudija, kad joje telpa ištisa galaktika. Juokaudami pastebėjome, kad tai netgi ne stalo, o dviejų stalų žaidimas: ant vieno iš stalų buvo išdėliota žaidimo lenta, vaizduojanti kosminę erdvę bei kolozinuotinas žvaigždžių sistemas, kitą stalą užėmė žaidimo rekvizitai – lapai su žaidėjų valdomų rasių aprašymais, kortelės, erdvėlaivių rezervai ir šimtai kitų smulkmenų. Taigi „Twilight Imperium“ okupavo visą kambarį, ir žaidžiant teko vis vaikštinėti nuo vieno stalo prie kito.

Daugiausiai laiko praleidome prie šio stalo su žaidimo lenta, vaizduojančia kovų ir intrigų apimtą galaktiką

Apie patį žaidimo procesą šįkart išsamiau nepasakosiu. Tik pastebėsiu, jog „Twilight Imperium“ mechanikos paprastumas maloniai nustebino. Kiekvieną ėjimą žaidėjai paeiliui pasirenka po strategiją arba pagrindinį veiksmą, kurį tą ėjimą įgyvendins, o tada vienas po kito atlieka veiksmus – stato ir judina erdvėlaivių flotiles, tiria ir kolonizuoja aplinkines planetas, kuria ir tobulina technologijas, kaunasi su priešininkais. Visa tai atliekama gana sklandžiai, greitai ir paprastai. Mūšių taisyklės taip pat nesudėtingos ir paremtos dešimtainių kauliukų metimais, o patys mūšiai, nors ir ilgai neužtrunka, dažnai būna labai įdomūs bei azartiški. Pergalės mūšiuose, tam tikrų sistemų kontroliavimas, įvairių misijų, užduočių bei tikslų įgyvendinimas žaidėjams pelno pergalės taškus – dešimt jų surinkęs žaidėjas laimi žaidimą.

Skamba nesudėtingai? Taip nėra. Nors, kaip minėjau, pagrindinius žaidimo principus suprasti nėra sunku, „Twilight Imperium“ komplikuoja šimtai detalių. Tarp jų nesunku pasiklysti ir labiau patyrusiems žaidėjams, jau nekalbant apie pradedančiuosius. Įvairūs žaidimo lentoje išdėstyti žetonai, viena kitą keičiančios kortelės, išrandamos technologijos ir kitos aplinkybės reikalauja nuolatinio dėmesio ir susikaupimo. Suprantama, galaktikoje vyksta daugybė reikšmingų dalykų. Bet susidaro įspūdis, kad visi jie vienaip ar kitaip atsispindi žaidime. Jei pražiopsosite ką nors svarbaus, pavyzdžiui, netikėtai atrastą hipererdvinį tunelį, vedanti link jūsų gimtosios sistemos, pasekmės gali būti labai skausmingos.

Kai jau šiek tiek apsipratome su iš pirmo žvilgsnio stulbinančiais žaidimo mastais ir detalių gausa, „Twilight Imperium“ tapo išties malonia, nors ir nelengva proto mankšta. Žaidimas žavi ne tik strategija bei būtinybe gerai apgalvoti kiekvieną ėjimą, bet ir socialumu. Čia nuolat bendraujama ir deramasi su kitais žaidėjais, kuriamos ir išdavikiškai išardomos sąjungos, rezgami sąmokslai. Nepaisant ilgos trukmės (girdėjau, kad kai kurios „Twilight Imperium“ partijos trunka ir po keliolika valandų), žaidimas tikrai neprailgo.

Vienos iš rasių lapas ir karinės pajėgos

Apie žaidimo komponentų kokybę kalbėti neverta – kompanija „Fantasy Flight Games“ ja seniai garsėja. Viskas, pradedant erdvėlaivių figūrėlėmis ir baigiant žetonais bei kortomis pagaminta puikiai ir pritaikyta ilgam bei maloniam naudojimui. Beje, „Twilight Imperium“ buvo pirmasis kompanijos „Fantasy Flight Games“ žaidimas. Pirmoji jo versija pasirodė 1998 m., o šiuo metu platinamas jau trečiasis žaidimo leidimas, kurį ir išmėginome praėjusį šeštadienį.

Apibendrindamas turiu pripažinti, kad susipažinus su šiuo klasikiniu žaidimu įspūdžiai liko patys geriausi, ir progai pasitaikius mielai prisėsiu prie jo dar kartą. Vis dėlto, jeigu paklaustumėte, ar „Twilight Imperium“ papildys ir mano stalo žaidimų kolekciją, tvirto „taip“ neišgirstumėte. Dėl kelių priežasčių.

Pirma, tai žaidimas, kuris reikalauja ypatingo pasišventimo. Mūsų pažintinė partija, neskaitant pasirengimo, taisyklių aptarimo ir pietų pertraukos, truko penkias valandas. Buvome susitarę praėjus šiam laikui žaidimą stabdyti, nors kaip tik tada, mano nuomone, lentoje prasidėjo tikrasis įdomumas. Taigi norėdami „Twilight Imperium“ partiją sužaisti iki galo, jai turėsite paskirti ne šiaip sau vakarą ar pusdienį, bet ištisą dieną ‒ ir, ko gero, dalį nakties.

Antra, taisyklių ir svarbių detalių gausa reiškia, kad norint žaisti „Twilight Imperium“ reikalinga stalo žaidimų patirtis. Su žmonėmis, kurių žinios apie stalo žaidimus apsiriboja „Alias“ ir „Monopoliu“, į epinę kovą dėl viešpatavimo galaktikoje leistis nebus paprasta. Čia, žinoma, kalbu labai diplomatiškai. Be to, visaverčiam dalyvavimui „Twilight Imperium“ partijoje reikalingas geras anglų kalbos išmanymas. Tai kartais taip pat gali tapti kliuviniu.

Ir vis dėlto, šeštadienio naktį sapnavau žvaigždes, tarp jų skriejančias erdvėlaivių flotiles ir kažkur, už daigybės šviesmečių, intrigas rezgančius nežinomus priešininkus. Keista, bet pabudau šypsodamasis. Ir net nežiūrėjęs į sapnininką, supratau, kad tai ‒ geras ženklas: į „Twilight Imperium“ visatą dar norėsiu sugrįžti.

Sumaištis dangaus karalystėje: „Jerusalem“ apžvalga

Ar esate matę režisieriaus Ridlio Skoto filmą „Dangaus karalystė“ (2005 m.), kur pasakojama apie XII a. krikščionių kryžiuočių valdomą Jeruzalės miestą ir... galiausiai jo žlugimą Saladinio kariuomenei užpuolus? Stalo žaidimas „Jerusalem“ yra kaip tik apie tų laikų Šventąjį miestą. Įtakingos kilmingųjų šeimos varžosi tarpusavyje dėl įtakos ir karaliaus palankumo, stengiasi sutelkti galią įvairiuose Jeruzalės kvartaluose bei luomuose ir, žinoma, nugalėti.

Kaip jau pasakojau, žaidimą „Jerusalem“ įsigijau gana atsitiktinai, susidomėjęs dėžės viršeliu. Šiek tiek domiuosi kryžiaus žygiais, riterių ordinais, tad nutariau pabandyti  – šiaip ar taip, su šiuo laikotarpiu susijusių stalo žaidimų nėra sukurta tiek jau daug. Smagu, kad visiškai neapsirikau – mano nuomone, „Jerusalem“ yra puikus kūrinys, priversiantis pasukti galvas bei paprakaituoti net ir Viduramžių istorijai abejingus žaidėjus. Po kelių partijų šis žaidimas tapo vienu mano favoritų - ir ne tik dėl širdžiai mielos temos.

Žaidimo lenta vaizduoja kvartalais (įtakos zonomis) padalintą XII a. Jeruzalės miestą

„Jerusalem“ (2010 m., leidėjas – italų kompanija „Red Glove“, vidutinis portalo „BoardGameGeek“ reitingas – 6,91 balo) yra išteklių paskirstymo ir aukcionų žaidimas, skirtas 2-4 žaidėjams. Kiekvieną ėjimą - o žaidimas trunka penkis ėjimus, - žaidėjai varžosi dėl įtakos, išdėliodami savo pavaldinius (juos vaizduoja žaidėjo pasirinktos spalvos mediniai kubeliai) žaidimo lentoje. Pastaroji suskirstyta į laukus, vaizduojančius įvairius Jeruzalės miesto kvartalus arba, jei norite, įtakos zonas: karaliaus rūmus, turgų, riterių tamplierių būstinę, Bažnyčią  ir kitas. Žaidėjas, kuris ėjimui pasibaigus, laukelyje turi daugiau pavaldinių nei jo priešininkai, gauna to kvartalo teikiamą naudą. Tai gali būti prestižo taškai, lemiantys, kas laimės žaidimą; dar daugiau pavaldinių, kuriuos galėsite išdėlioti lentoje kitu ėjimu, arba pinigai.

Pastarieji itin svarbūs kiekvieno ėjimo pradžioje, kai žaidėjai aukcione varžosi dėl pareigybių, kurias užims tą ėjimą. Pareigybė lemia eilės tvarką – kuris žaidėjas po kurio šį ėjimą atliks savo veiksmus. Be to, kuo aukštesnė pareigybė, tuo daugiau pavaldinių ji suteikia žaidėjui tą ėjimą išdėlioti lentoje. Atrodytų, kad dėl aukščiausių postų kiekvieną ėjimą verda pati įtempčiausia kova? Nebūtinai ‒ pasirodo, kartais geriau savo pavaldinius po miesto kvartalus išdėstyti ne pirmajam, o kaip tik, paskutiniam. Žinodamas, kad niekas po jo nebegalės užtvindyti kvartalo savo pavaldiniais, paskutinysis žaidėjas gali sutelkti  pastangas tuose laukuose, kur gali gauti didžiausią naudą mažiausiomis pavaldinių sąnaudomis.

Kortelės lentos viduryje - tai pareigybės, dėl kurių žaidėjai kaskart varžosi aukcione. Pareigybė lemia eilės tvarką, gaunamų išteklių skaičių, be to, kiekviena turi unikalių privalumų. 

Yra, apie ką pagalvoti, ar ne? Šiame žaidime apmąstymų tikrai netrūksta. Nors išdėlioti pavaldiniai Jeruzalės kvartaluose gali likti iki pat žaidimo pabaigos, situacija čia nuolat kinta. Vos tik įtvirtinate savo įtaką jums reikalingame kvartale, žiūrėk, kitas žaidėjas čia staiga sutelkė dar didesnes savo pavaldinių pajėgas ir paveržė iš jūsų įtakos sferą. O gal priešininkas netgi atsiuntė į kvartalą savo baroną, taip užkirsdamas kelią visiems kitiems žaidėjams šį ėjimą statyti čia savo pavaldinius... Viską staiga apversti aukštyn kojomis gali ir ypatingi įvykiai: karaliaus ar bažnyčios patriarcho pasikeitimas, prasidėjęs karas su saracėnais - paprastai šie įvykiai reiškia, kad iš vieno ar kito kvartalo teks pašalinti savo pavaldinius, ir varžytinės dėl įtakos toje miesto dalyje prasidės iš naujo...

„Jerusalem“ mechanika, o būtent savo išteklių dėstymas lentoje siekiant tinkamu laiku užimti reikiamus laukus, nėra nei nauja, nei unikali. Tačiau skirtingai nei kiti panašaus pobūdžio žaidimai, pavyzdžiui „Caylus“ ar „DungeonLords“, „Jerusalem“ yra gerokai paprastesnis. Net ir naujiems žaidėjams nesunku greitai perprasti, kokią naudą kuris laukelis teikia, ir pradėti kovą dėl dominavimo Šventajame mieste nesugaišus valandos – kitos taisyklių aiškinimuisi.

Žaidimo paprastumas nereiškia, kad jis prastas. Čia tėra trijų tipų ištekliai: pinigai, prestižas ir pavaldiniai, tačiau kiekvienas iš jų vienodai svarbus siekiant pergalės ir nėra (ar bent jau kol kas nepavyko atrasti) kokios nors vienintelės, „nepaneigiamos“ pergalės taktikos: tų pačių tikslų Jeruzalėje galima siekti įvairiais būdais. Kartais galima bandyti įsiteikti karaliui, o kartais verta sutelkti įtaką Turgaus aikštėje, Dovydo bokšte, kilmingųjų kvartale ar tamplierių komandorijoje – atėjus tinkamam metui, įtaka tiek viename, tiek kitame kvartale, gali būti labai naudinga ir praversti siekiant pergalės.

„Jerusalem“ paliko gana gerai subalansuoto ir naujiems žaidėjams „draugiško“ stalo žaidimo įspūdį. Kaip ir minėjome, čia visuomet yra apie ką pagalvoti: ar šį ėjimą verta eiti pirmesniam ir siūlyti didesnę sumą aukcione dėl pareigybių, ar kaip tik, luktelėti, kol savo pajėgas mieste išdėlios visi kiti, ir atakuoti silpniausiai ginamus kvartalus? Bet ką darys priešininkas – kokiu būdu jis ar ji siekia pergalės? Kiek priešininkams šį ėjimą liko pinigų, pavaldinių? Ir kiek jų turėčiau padėti kvartale, kad priešininkams išgaruotų noras čia su manimi varžytis dėl įtakos?

Žaidimo komponentai – kortelės, mediniai žymekliai, lenta, gana aukštos kokybės. Kiek silpniau atrodo kartoniniai ekranėliai, už kurių žaidėjai vieni nuo kitų slepia savo turimus išteklius – neatsargus mostas ranka ar skersvėjis ekranėlį galį nuversti ir visiems parodyti, kokiais resursais disponuojate. Tiesa, kai tai nutikdavo, paprastai niekas neatkreipdavo dėmesio – visi būdavo pernelyg susitelkę į padėtį lentoje ir savo veiksmų planavimą.

Prieš žaidžiant pirmą kartą rekomenduoju labai atidžiai perskaityti taisykles (jos pateikiamos anglų, italų, vokiečių, prancūzų ir ispanų kalbomis). Nors taisyklių palyginti nėra daug, jose esama svarbių niuansų ir išimčių, kurios, jeigu neatkreipsite į jas dėmesio, gali gerokai iškreipti patį žaidimą.

Tai, ko gero, ir visi mano priekaištai „Jeruzalei“. Atkreipiau dėmesį, kad jis patiko ir tiems žaidėjams, kurie nėra ypatingi Viduramžių istorijos gerbėjai – čia užvaldo intriga ir įtampa lentoje, o ne vien tema (nors, be abejo, ji suteikia papildomo žavesio). Konfrontacija tarp žaidėjų kartais čia būna labai atvira ir įtempta, tačiau ne tokia skausminga, nuožmi ar supykdanti žmones, kaip kituose strateginiuose žaidimuose: ko nepavyko pelnyti vienu būdu, Jeruzalėje gali pavykti gauti kitu. Žaidėjai čia retai praranda arba laimi viską iš karto, ir iki pat galo išlieka intriga – o kas gi laimės?

„5 S” įvertinimas:

• Strategija: 4 iš 5
• Sėkmė: 2 iš 5
• Socialumas: 3 iš 5
• Sudėtingumas: 3 iš 5
• Smagumas: 3 iš 5

Pasihobinėjimas po Rygą: foto reportažas

Kad Ryga - nuostabus miestas, įsitikinau jau ne kartą. O šį savaitgalį vizitas kaimyninės šalies sostinėje nudžiugino ypatingai - Latvijos karo istorijos muziejuje vyko tarptautinė stendinių modelių paroda ir konkursas. Žengiame pro duris ir dalijamės įspūdžiais.

Pats muziejus labai vertas dėmesio - įsikūręs Rygos senamiestyje, nuostabiame Parako bokšte, Latvijos karo istorijos muziejus turi įspūdingą ginklų, dokumentų bei maketų kolekciją. Jei lankysitės Rygoje, būtinai užsukite - įėjimas nemokamas, muziejus veikia kasdien nuo 10 iki 18 arba 17 (atsižvelgiant į sezoną) valandos. Bet šįkart mes, aišku, ilgiausiai užtrukome salėje, kur buvo demonstruojami modeliai. 

Tankai, lėktuvai, laivai, motociklai, maketai - eilių eilės darbų, prie kurių kruopščios modeliuotojų rankelės krapštėsi neįsivaizduojamą kiekį valandų.

Griežta žiuri vertina konkursui pateiktus darbus. Nuklausiau pokalbį: это - не даработано, мало внимания деталям, но весьма не плохо. Ставим шестёрку?.. 

Parodoje - ne tik karo (ir ne karo) mašinos, bet ir žmones vaizduojančios miniatiūros:

Didžiausių mano brangiosios simpatijų sulaukęs darbas.

Didžiausių mano simpatijų sulaukęs darbas - spėkite, kodėl?...

Jau dabar kai kurie iš jūsų, ko gero, klausinėja, kas bendra tarp modelių ir stalo žaidimų ir kodėl apie tai čia pasakoju. Atsakau - labai daug bendra, kai kurie stalo žaidimai be modelių neįsivaizduojami. Apie žanrą, vadinamą miniatiūrų karo žaidimais, papasakosime kitą kartą. O parodoje, be jokios abejonės, rungėsi ir būtent šiam žanrui atstovaujantys modeliai. Iš esmės - kompanijos "Games Workshop" produkcija.

Kai kurių miniatiūrų padažymas paliko labai gerą įspūdį...

... o kai kurių - nelabai...

...bet, kaip sakoma, svarbiausia - dalyvauti.

Jeigu čia dalyvauja miniatiūrų karo žaidimų entuziastai, vadinasi, kažkur turi veikti ir hobio centras. Ši prielaida pasirodė visiškai teisinga: pasirodo, vietiniai "Warhammer" ir "Warhammer 40 000" žaidėjai renkasi visai šalia muziejaus įsikūrusiame pasaže. Aplankėme ir juos.

Pasak hobio centro atstovų, Rygoje yra apie 20-30 žmonių, kurie aktyviai žaidžia kompanijos "Games Workshop" miniatiūrų žaidimus. Dar keli entuziastai įsitraukę į kitų gamintojų žaidimus, taip pat - ir mano mėgstamiausią futuristinį miniatiūrų mūšių žaidimą "Infinity"! Jį, be jokios abejonės, būtinai plačiau apžvelgsime ir šiame tinklaraštyje.

O tuo tarpu darome išvadą - gražus miestas, geras latviškas alus, būrys bendraminčių ir vieta kariauti: Rygoje  karo žaidimų entuziastas (a.k.a wargeimeris) galėtų be vargo išgyventi.