Kam, kodėl ir ar apskirtai verta išbandyti „Star Wars: Destiny“?

Jau minėjau, kad esu melagis. Pasirodo, esu dar ir veidmainis. Pastarajame tinklaraščio įraše stūmęs ant kompanijos „Fantasy Flight Games“ dėl lūkesčių nepateisinusio žaidimo, netrukus ramių ramiausiai leidausi į pažintį su dar vienu ne taip seniai pasirodžiusiu tos pačios kompanijos kūriniu. Kita vertus, gyvenimo išminties mokytojai moko, kad neturėtume leisti išankstinėms nuostatoms riboti mūsų pasaulėžiūros ir t.t. ir kažkaip panašiai. Taigi kai pasitaikė proga susipažinti su kolekcionuojamų kortų (ir kolekcionuojamų kauliukų!) žaidimu „Star Wars: Destiny“, tariau „kodėl gi ne“ ir atsidūriau prie stalo.

Pati baisiausia žaidimo „Arkham Horror: The Card Game“ paslaptis

Įsivaizduokite, ramiau sau gurkšnojate arbatą savo dvare ir plepate su jus aplankiusiu bičiuliu: tokiu pat kaip jūs, visiškai normaliu antgamtinių reiškinių tyrinėtoju, kuris laisvalaikiu dar dirba detektyvu policijoje. Staiga jūsų dėmesį patraukia keisti garsai iš rūsio. Susižvalgote su svečiu ir leidžiatės žiūrėti, kas čia triukšmauja. Į vieną ranką pasiimate didinamąjį stiklą. Į kitą – laimingą triušio letenėlę. Jūsų bičiulis iš vienos kišenės išsitraukia peilį, iš kitos – savo kolegą policininką. T.y. ne, tas policininkas tiesiog šiaip tuo metu pas jus užsuka. Žodžiu, nusileidžiate į rūsį ir... tai ką pamatote, akivaizdžiai liudija, kad turite gerokai rimtesnių iššūkių su parazitais nei žiurkės.

Griausmingasis sekmadienis: akimirkos iš „Warmachine/Hordes“ naujokų turnyro

Ko gero, turiu dar kartą turiu prisipažinti esąs bjaurus melagis. Ar bent jau geras užuomirša. Nes prašydamas organizatoriaus leisti man dalyvauti miniatiūrų žaidimo „Warmachine/Hordes“ turnyre „Steamroller“, skirtame šio žaidimo naujokams, nuoširdžiai saiksčiausi anksčiau nedalyvavęs tokio formato turnyruose, o tai man esą leidžia oficialiai šiuo požiūriu vadintis „naujoku“. Ir tik stojęs prie stalo bei pradėjęs kautynes suvokiau, kad kažką tokio esu daręs anksčiau. Bet apie viską iš eilės.

„Pandemic Legacy”: kodėl šis stalo žaidimas įsitvirtino topų tope?

Prieš įsigydamas stalo žaidimą visada apsilankau didžiausiame šio hobio portale „Board Game Geek“ ir pasitikrinu, ką apie mane dominantį produktą mano kolegos iš viso pasaulio. Čia pateikiami žaidimų įvertinimai ir reitingas, kurio viršūnėse prieš kurį laiką įvyko tam tikrų pokyčių: pirmojoje „gykų“ sąrašo pozicijoje įsitvirtino žaidimas „Pandemic Legacy: Season 1“. Taigi klausimas: kodėl? Ar tikrai šis kūrinys vertas vadintis geriausiu?

Foodmachine 2017: įspūdžiai iš labdaringo turnyro

Ankstų šeštadienio rytą skubėjau į artimiausią parduotuvę, iš kurios išėjau nešinas dideliu maišu įvairių ilgai negendančių maisto produktų. Gabenau juos ne namo, o į "Rikio" klubą. Čia vyko labdaringas miniatiūrų žaidimo "Warmachine/Hordes" turnyras "Foodmachine", kurio mintis - paprasta ir kilni. Dalyviai nemoka turnyro mokesčio, o vietoje jo atsineša produktų, kuris per Maltos ordiną bus paaukotas nepasiturintiems ir alkstantiems. Taigi metus pradedame ne tik karingai, bet ir gerais darbais.

Stalo žaidimų Kalėdos: akimirkos iš "Rikio GeeXmas"

Atostogas pradėjau ir užbaigiu su mėgstamiausiais dalykais - stalo žaidimais. Šeštadienį apsilankiau hobio centro "Rikis" organizuotoje Kalėdinėje šventėje "GeeXmas", kur praleidau šaunų pusdienį.

Warmatostogos! Dažymo ir mūšio ataskaita

Atostogos yra gerai. Pirma, tarp pasiruošimų laukiančiai kelionei, pagaliau turiu laiko kaip reikiant prisėsti prie miniatiūrų dažymo. Antra, sužaidžiau antrą partiją per savaitę - šįsyk stympankinio karinio žaidimo "Warmachine". Tai yra gerokai daugiau nei bet kurią kitą savaitę, kai nevyksta turnyrai, ir tuo nepaprastai džiaugiuosi. Taigi - su kuo grūmėmės šįsyk ir kuo viskas baigėsi?

Vieta, kur gimsta miniatiūrų žaidimų stalai: viešnagė „DeepCut Studio" ir draugiška „Malifaux" partija

Atostogos! Ir kaip gerai, kad dalį jų galima skirti ne tik pačiam įdomiausiam užsiėmimui  - kelionėms, t.y. pasiruošimui bei lagaminų pakavimui, bet ir antram pagal šaunumą dalykui: miniatiūrų žaidimams. Taigi atostogaujant pavyko ištaikyti progą aplankyti bičiulius iš "DeepCut Studio" ir apžiūrėti jų valdas bei sužaisti draugišką "Malifaux" partiją. Ir viena, ir kita buvo smagu.

Odė kauliukų dievams: akimirkos iš "Infinity" turnyro

Šeštadienį turėjome gerą progą nupūsti dulkes nuo miniatiūrų žaidimo "Infinity" modelių ir dvidešimtainių kauliukų bei vėl išmėginti jėgas šio žaidimo turnyre. Kompanija susirinko, kaip sakoma, nedidelė, tačiau labai maloni - kovėmės šešiese. O šiek tiek mažesnio nei įprasta dydžio armijos užtikrino, kad turnyras vyko gana greitai ir sklandžiai. Taigi šiek tiek įspūdžių iš renginio.

Rugsėjo dažymai

Kelis rugsėjo vakarus ir savaitgalio rytus pavyko nugvelbti miniatiūrų dažymui. Šio mėnesio darbų derlius - kuklus, bet mielas širdžiai: trys miniatiūrų žaidimo "Warmachine" modeliai,

Pirmoji pažintis su atnaujintomis „Warmachine“ taisyklėmis: pataisė ar sugadino?

Et tu, Brute... norėjosi numykti šiemet, išgirdus apie kompanijos „Privateer Press“ planus atnaujinti bei perleisti miniatiūrų žaidimų „Warmachine“ ir „Hordes“ taisykles. Puikiai pažįstu save ir žinau, kur dažnai šis kelias veda: man naujas taisyklių leidimas, t.y. būtinybė iš naujo gilintis į svarbius, bet daugeliu atvejų, smulkius taisyklių niuansus ir pakeitimus dažniausiai reiškia, kad žaidimą ilgesniam ar trumpesniam laikui užmesiu. Taip atsitiko su „Malifaux“, prie kurio po taisyklių perleidimo aktyviau grįžau tik šiemet. Tas pat įvyko ir su „Infinity“: išėjus trečiajai taisyklių versijai, šio žaidimo taip ir nebepradėjau žaisti taip pat aktyviai, kaip iki tol. Taigi tik pernai pradėjus kolekcionuoti „Warmachine“ ir pamažu grumtis jo stympankiniuose mūšių laukuose, nerimas, kad prarasiu ūpą ir šiam žaidimui, buvo ir pagrįstas, ir suprantamas.

Tad nors trečiasis taisyklių leidimas pasirodė dar vasaros pradžioje, tik dabar pagaliau pasitaikė proga pačiam išbandyti atnaujinimus. Ar buvo verta keisti taisykles ir kokios mintys kilo po pažintinės partijos?

Vasaros dažymai

Jei vasarą ir sunkiau pavyko rasti laiko tinklaraščiui, tai prisėsti prie vienos-kitos miniatiūros padažymo suspėjau. Didžiausias pasiekimas - nudažyta miniatiūrų žaidimo "Malifaux" komanda - nekromantas Leveticus ir jo parankiniai.

5 svarbios stalo ir miniatiūrų žaidimų pasaulio tendencijos

Stalo žaidimai. Dar ne taip seniai buvęs šutvelės keistuolių laisvalaikio užsiėmimu, šis hobis pastaruosius kelerius metus išgyvena pakilimą, kuris, mano įsitikinimu, tęsis ir toliau. Stalo ir miniatiūrų žaidimų rinkoje kaip grybai po lietaus atsiranda vis nauji gamintojai, projektai ir produktai, ir rinka toliau sparčiai evoliucionuoja. Taip sparčiai, kad dažnai, prisipažinsiu, net nebesuvokiu, kas joje vyksta. 

Bet, kaip sakoma, reikia vokti, ir suvoksi. Todėl sėdu lankstyti pirštų ir fiksuoti, mano manymu, svarbiausių pokyčių bei tendencijų, kurios pastaruoju metu formuoja stalo ir miniatiūrų žaidimų pasaulį.

Žaidžiame „Puerto Rico“

Tikiu, kad Naujojo Pasaulio čiabuviai šiuo klausimu turi atskirą nuomonę, tačiau man epocha, kai buvo atrastos, o paskui ir kolonizuojamos Amerikos, atrodo žavingas istorijos tarpsnis. Narsūs kapitonai aptinka naujas žemes, į jas plūsteli naujakuriai, tyrinėtojai, prekybininkai. Užtat senutė Europa susipažįsta su kukurūzais, bulvėmis, pomidorais, tabaku... gerai, be pastarojo gal ir būtume išsivertę. Žodžiu, prasideda dalykai, nulėmę visą tolesnę žmonijos raidą. O kur dar Centrinės Amerikos ir Karibų jūros egzotika. Štai kodėl stalo žaidimai, susiję su tais laikais ir kraštais, man ypač patrauklūs.

Pridėkime dar ir tai, kad „Puerto Rico“ galima laikyti tikra klasika. 2002 m. pasirodęs stalo žaidimas susišlavė solidžių apdovanojimų, buvo nominuotas prestižiniam „Spiel des Jahres“ ir, neabejoju, įkvėpė ne vieną žaidimų kūrėją. Nors pats su šiuo žaidimu susipažinau palyginti neseniai, manau, kad jis vertas visų pagyrų ir vietos jūsų šeimos stalo žaidimų kolekcijoje. Taigi atidarykime dėžę...

Pasihobinėjimas Berlyne

Lankydamasis svečių šalių miestuose ir apibendrindamas kelionės įspūdžius, savęs paklausiu: ar norėčiau čia gyventi? Tokios refleksijos ėmiausi ir po kelionės į Berlyną, kur viešėjome su kolegomis. Įspūdžiai dvejopi, nes architektūros požiūriu Vokietijos sostinė nepasirodė įdomi (kas puikiai suprantama, įvertinant šio miesto istoriją). Tačiau atmosfera ir ore tvyrantis laisvumo pojūtis, tingus didmiesčio dūzgesys ir suvokimas, kad čia gali rasti bet ką, apie ką tik svajoji, suteikė išvykai malonų prieskonį. Galbūt taip, Berlynas būtų visai įdomi vieta pagyventi. Ir tikrai taip, apsilankyti TOKIAME hobio centre svajojau seniai.

„Malifaux“: išpakuojame, surenkame ir išbandome naują gaują

Kautis. Žūti. Kartoti. Tokiu žaidimo stiliumi pasižymi nekromantas Leveticus ir jo gauja, kurie ką tik papildė mano „Malifaux“ miniatiūrų kolekciją. Apie šį klaikų senį bei jo vadovaujamus monstrus svarsčiau kurį laiką, galvodamas kurlink toliau plėtoti savo pajėgas, ir štai Leveticus & Co ne tik surinkti, bet ir sudalyvavo pirmajame mūšyje. Žiūrime, kas dėžutėje, ir dalijamės įspūdžiais.

„Malifaux“ ketvirtadienis

 Šią savaitę susitikome su bendraminčiais išbandyti savo jėgų, sėkmės ir sumanumo prie „Malifaux“ stalo. „Malifaux“ pastaruoju metu vienareikšmiškai įsitvirtino mano mėgstamiausių žaidimų sąrašo viršūnėje, tad stengiamės reguliariai susitikti ir pakovoti. Šįsyk buvome keturiese. Prie vieno stalo santykius aiškinosi du Mariai, prie kito – aš su Kostu.

Demo partijų vedėjų klaidos: keturi būdai užtikrinti, kad naujokas daugiau niekada nenorėtų žaisti jūsų miniatiūrų žaidimo

Retsykiais tenka organizuoti demonstracines miniatiūrų žaidimų partijas – supažindinti su žaidimu žmones, tikintis juos sudominti ir įtraukti į šį smagų hobį. Ilgainiui – galbūt susiremti su juo turnyre ar draugiškoje partijoje. Galų gale, plėsti mūsų bendruomenę.

Viltys, aišku, kartais lieka tik viltimis. Aš visada sakau, kad tokiais kaltas pats naujokas. Jei jis vėliau niekada negrįžo prie žaidimo stalo, greičiausiai šis žmogus tiesiog neturėjo savybių, būtinų miniatiūrinių armijų generolams. Negi čia save dėl ko nors kaltinsi?.. Bet vardan teisybės reikia pripažinti, kad yra keli dalykai, kurių mums, demo partijų vedėjams, geriau nedaryti, jei tikimės rasti naujų bendraminčių.

Laimėti arba prarasti galvą: žaidžiame „A Game of Thrones“

Nemokslinės fantastikos klasika tapusios George R. R. Martin knygos į mano rankas pateko dar tada, kai serialas „Game of Thrones“ dar buvo tik tolima užmačia prodiuserių galvose. Kaip ir daugelis fantastikos mėgėjų iki manęs ligi pat ausų pasinėriau į kovas dėl valdžios Vesterose ir už jo ribų, intrigas, spalvingų personažų pergales ir tragedijas. Tad turbūt nereikia klausti, kodėl ir kaip mano kolekcijoje atsirado to paties pavadinimo stalo žaidimas. Ir iš tiesų sakau jums - pasitikdami šeštąjį serialo sezoną tiesiog privalote jį išbandyti, jei to dar nepadarėte.

Steamroller: įspūdžiai iš "Warmachine/Hordes" turnyro

Šeštadienis buvo karingas - su bendraminčiais iš Vilniaus, Kauno ir Rygos grūmėmės miniatiūrų žaidimo "Warmachine / Hordes" turnyre "Steamroller". Renginys ir vėl buvo vertingas bei įdomus tiek dėl naujų patirčių, tiek ir dėl išmoktų pamokų.