2015 m. rugpjūčio 8 d., šeštadienis

Antroji lentynos valymo auka būtų...

Kai kurie stalo žaidimai vadinami klasika. Milijonai jų kopijų parduota visame pasaulyje, jie yra įkvėpę tūkstančius kitų žaidimų kūrėjų ir užauginę ne vieną žaidėjų kartą... ir vis dėlto, yra neverti vietos, kurią užima žaidimų lentynoje. Vienas iš tokių – žaidimas iš „M“ raidės. Atspėkite, koks būtų antrasis stalo žaidimas, kuris keliautų į šiukšlių dėžę, jei kada prisiruoščiau valyti savo kolekciją?

Jį galima rasti daugelyje prekybos centrų, su lietuviškomis taisyklėmis. Jis žaviai išleistas - aukšta pagaminimo kokybė ir galybė smulkių karingų komponentų. Netgi šio žaidimo ir pagrindinė mintis skamba gana patraukliai – kas gali būti įdomiau nei užvaldyti pasaulį? Tačiau nuo to pats žaidimas netampa geresnis.


Kalbu apie „Risk“ – pasaulio užkariavimo žaidimą, kuris, panašu, gana sėkmingai užkariavęs stalo žaidimų pasaulį nuo šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Stumdydami po žaidimo lentą kareivėlius ir vienas iš kito paverždami įvairias šalis ir žemynus, žaidėjai siekia įveikti vienas kitą ir likti vieninteliais bei neginčijamais planetos viešpačiais.


Kad ir kaip smagiai tai skambėtų, neseniai darsyk po daugelio metų pertraukos sužaista „Risk“ partija paskatino pasidalinti mintimis apie šio kūrinio nesmagumą. Taigi, kas tas „Risk“ ir kodėl jis rizikuoja būti niekada daugiau nežaidžiamas?

„Risk“ lentoje pavaizduoti šeši pasaulio žemynai, suskirstyti į 42 teritorijas. Kuo daugiau teritorijų žaidėjas yra užėmęs savo kariais, tuo daugiau jų gauna savo ėjimo pradžioje. Dar daugiau papildomų karių skiriama, jei žaidėjas yra užėmęs vieną ar kelis žemynus. 

Žaidimo partija prasideda žaidėjams paeiliui dėliojant savo karius laisvose teritorijose – man, ko gero, tai vienintelė įdomi žaidimo dalis, nes čia dar esama tam tikros taktikos, kuriai neturi įtakos akla sėkmė. Čia galima bandyti nuslėpti nuo priešininkų savo tikruosius planus, iš pradžių tarsi atsitiktinai mėtant savo karius po visą pasaulį, o vėliau juos sutelkiant tose teritorijose, iš kurių pirmiausiai pradėsite pasaulio užkariavimo žygį.

Žaidimo komponentai - galybė pėstininkus, raitelius ir pabūklus
vaizduojančių figūrėlių.
Tačiau kai žaidėjai išdėsto savo pradines pajėgas, keli erzinantys „Risk“ momentai ima gadinti visą smagumą. Pirmasis ir pats reikšmingiausias – sėkmės faktoriaus reikšmė žaidime. Konfliktų, kurie kyla žaidėjui bandant įvesti savo karius į priešininko teritoriją ir perimti jos valdymą, baigtis išsprendžiama išimtinai vien tik metant kauliukus. Taip, aš esu susipažinęs su statistinėmis lentelėmis, kuriose išskaičiuota, kokia tikimybė su vienu ar kitu karių skaičiumi užkariauti priešininko teritoriją, jeigu ją gina tiek ir tiek varžovo karių. Tačiau statistika negelbsti nuo nusivylimo matant, kaip didžiulės tavo pajėgos sudūžta į saujelę varžovo gynėjų vien todėl, kad „kauliukai nepaėjo“.

Jau girdžiu prieštaraujančius balsus, teigiančius, kad daugelyje karinių žaidimų, įskaitant ir miniatiūrų žaidimus, galioja tas pats sėkmės principas. Atsakau – taip, bet... Tokiuose žaidimuose paprastai yra ir kitų elementų (manevrai ir mūšio aplinka, atakos kryptis ir nuotolis, ir t.t., ir pan.), kurie turi reikšmingos įtakos veiksmų sėkmei. Juose yra prasmės manevruoti, išnaudoti aplinką ir užimti taktiškai palankesnes pozicijas, taip didinant tikimybę, kad tavo pajėgoms veiksmas pasiseks, o priešininkui – ne. Žaidime „Risk“ vienintelis taktinis elementas, kuriam galima daryti įtakos, tai pajėgų kiekis – vadinasi, reikia sukaupti kuo didesnę karių krūvą vienoje teritorijoje ir tikėtis, kad kauliukai kris palankiai. Tai suprantant, žaidimui galima net negaišti laiko – geriau žaidėjai tegu išsyk meta kauliukus ir tas, kuris išmes daugiausiai, tebūnie pripažintas nugalėtoju.

Kad jau užsiminiau apie laiką, aptarkime ir dar vieną svarbią „Risk“ ypatybę – trukmę. Ji gali būti tiesiog neprognozuojama, o bent viena šio žaidimo partija, kiek pamenu, truko kokias aštuonias valandas. Ir kovą nutraukėme tik todėl, kad visi paprasčiausiai pavargome.

Žinoma, yra ir dar ilgiau trunkančių žaidimų, tokių kaip „Twilight Imperium“, bet čia būtų tas pats, kas lyginti ekskavatorių su kastuvu – pirmuoju per tas pačias aštuonias valandas iškasama gerokai daugiau nei antruoju. Ir kasti, neabejoju, žymiai įdomiau. Viena iš „Risk“ bėdų, žaidžiant pagal bazinę taisyklių versiją, yra laiks nuo laiko pasirodantys pastiprinimai. Užkariaudami teritorijas žaidėjai renka korteles, kurias vėliau gali išsikeisti į dar didesnes pajėgas. Skamba gerai, tarsi proga nors tokiu būdu įgyti šiokią tokią persvarą. 

Tačiau žaidimui pasiekus apogėjų, pastiprinimai tampa esminiu faktoriumi – žaidėjas, kuris iš paskutiniųjų gynė kelias provincijas, staiga (iš kosmoso?) gauna armiją, kuri skaičiumi lenkia visų kitų žaidėjų pajėgas drauge sudėjus. Per lentą nusirita užkariavimų banga, žaidėjas kuriam laikui atgauna iniciatyvą... kol panašaus pastiprinimo negauna jo varžovas. Toks stumdymasis pirmyn ir atgal, niekam galutinai neįveikiant varžovų, gali tęstis valandų valandas.

Tai suvokiant, savaime peršasi sprendimas, o tiksliau – taisyklė: jeigu tik turi galimybę eliminuoti iš žaidimo varžovą, visiškai sunaikindamas jo pajėgas ir atimdamas visas teritorijas, būtinai taip ir padaryk. Priešingu atveju, iš gailesčio ar draugiškumo („na, tai gal dar pažaisk...“) paliktas varžovas netrukus gali kaip reikiant išsikeroti ir kelti rimtą pavojų. Todėl jo imperiją būtina kuo sutrypti be gailesčio ir dar druska lentą pabarstyti.

Viskas suprantama, toks gyvenimas. Tik tiek, kad visiškai neįdomu būti eliminuotam žaidimo pradžioje, dėl keliskart nesėkmingai iškritusių kauliukų ir žinoti, kad likusį nenuspėjamą skaičių valandų būsi tik stebėtojas. Galima eiti gaminti draugams vakarienę arba įsijungti „X-BOX“...  bet tada kam tas stalo žaidimas apskritai reikalingas?

Dalis šių problemų bandoma spręsti įvairiomis taisyklių variacijomis. Viena iš jų, „Misijų „Risk“, riboja kortelėmis gaunamų pastiprinimų skaičių (jį, beje, lemia ištrauktos kortelės – vėlgi, svarbus sėkmės elementas). Teoriškai sutrumpėja ir žaidimo trukmė – partija laimima nebūtinai tada, kai vienas kuris žaidėjas užvaldo visas teritorijas, bet ir tada, kai atlieka specialias „misijas“ – keturias skirtingų sudėtingumo lygių užduotis, kurias atsitiktine tvarka gauna žaidimo pradžioje. Sumanymas neblogas, tik kad tos misijos pasirodė labai jau nelygiavertės. Pavyzdžiui, viena "majoro" laipsnio misija reikalauja tris kartus sėkmingai įsiveržti į priešininko teritoriją vandeniu (kas dažnai įvyksta gana greitai), kita to paties laipsnio misija reikalauja užvaldyti du žemynus (kas jau gali pareikalauti gerokai daugiau laiko ir pastangų). Taigi ir vėl sėkmė: išsitraukęs lengvesnes misijas žaidėjas jau nuo pat žaidimo pradžios atsiduria gerokai arčiau pergalės nei jo varžovai.

Be abejo, „Risk“ smegenis vis tiek praverčia pasukti šiek tiek daugiau nei kokios nors „Gyvatės ir kopėčios“, kur žaidėjo sprendimai apskritai nelemia nieko. Žaidime yra ir diplomatijos elementų – žaidėjai gali sudaryti sąjungas, tartis, įtikinėti varžovus jų nepulti ir t.t. Žaidimas gali pasirodyti patrauklus dėl savo taisyklių paprastumo, pagaminimo kokybės...

Na o bet tačiau, kitos aukščiau paminėtos aplinkybės „Risk“ vertę gerokai sumenkina. Mano kuklia nuomone, jis gali pasitarnauti nebent kaip šioks toks tramplinas į kitus teritorijų užkariavimo žaidimus, pasižyminčius ir elegantiškomis taisyklėmis, ir strateginiu gilumu. Pavyzdžiui, „Game of Thrones“, kurį laikau vienu puikiausių šio žanro pavyzdžių ir apskritai vienu geriausių kada nors išbandytų stalo žaidimų.

Tiesa, pasak kritikų, kai kurie šio žaidimo perdirbiniai, tokie kaip „Risk: Legacy“, bado taisyti savo pirmtako klaidas ir sulaukia neblogų atsiliepimų. Nežinau, nebandžiau. Nes originalusis prekės ženklas noro pabandyti neįkvepia.

5 komentarai:

  1. O, pagaliau piktas rant'as, kaip labai gerai! Laukiau tokio teksto, smagu :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū, Maksai, palaikysim šitą giją. Tikrai ne visi žaidimai, esantys parduotuvių lentynose, verti mūsų laiko ir pinigų.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Tai tu tiesiog bendrazaidejams i snuky mesk ish kauliuku jai zaidimo esmes nesupranti, gal tada laime papuls, bejaa ir strategija gera iseis jai palei veja mesi

    AtsakytiPanaikinti
  4. kibiras rasyt moka, sukurk ka nors geresnio , ar tau vejo gusiai manevrai ir nuotoliai trugdo? P.S. atsiliepiu apie RISK

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už komentarus. Tinklaraštyje pateikiu savo nuomonę, su kuria, žinoma, galima nesutikti. Tačiau kviečiu tai daryti ir diskutuoti konstruktyviai - Jūsų komentarai tokie, deja, neatrodo. Tad pasielieku sau teisę panašius komentuotarus trinti.

      Panaikinti