Kai kurie stalo žaidimai vadinami
klasika. Milijonai jų kopijų parduota visame pasaulyje, jie yra įkvėpę
tūkstančius kitų žaidimų kūrėjų ir užauginę ne vieną žaidėjų kartą... ir vis
dėlto, yra neverti vietos, kurią užima žaidimų lentynoje. Vienas iš tokių –
žaidimas iš „M“ raidės. Atspėkite, koks būtų antrasis stalo žaidimas, kuris
keliautų į šiukšlių dėžę, jei kada prisiruoščiau valyti savo kolekciją?
Jį galima rasti daugelyje
prekybos centrų, su lietuviškomis taisyklėmis. Jis žaviai
išleistas - aukšta pagaminimo kokybė ir galybė smulkių karingų komponentų. Netgi šio žaidimo ir pagrindinė
mintis skamba gana patraukliai – kas gali būti įdomiau nei užvaldyti pasaulį?
Tačiau nuo to pats žaidimas netampa geresnis.
Kalbu apie „Risk“ – pasaulio
užkariavimo žaidimą, kuris, panašu, gana sėkmingai užkariavęs stalo žaidimų
pasaulį nuo šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Stumdydami po žaidimo lentą
kareivėlius ir vienas iš kito paverždami įvairias šalis ir žemynus, žaidėjai
siekia įveikti vienas kitą ir likti vieninteliais bei neginčijamais planetos
viešpačiais.
Kad ir kaip smagiai tai skambėtų,
neseniai darsyk po daugelio metų pertraukos sužaista „Risk“ partija paskatino
pasidalinti mintimis apie šio kūrinio nesmagumą. Taigi, kas tas „Risk“ ir kodėl
jis rizikuoja būti niekada daugiau nežaidžiamas?
„Risk“ lentoje pavaizduoti šeši
pasaulio žemynai, suskirstyti į 42 teritorijas. Kuo daugiau teritorijų
žaidėjas yra užėmęs savo kariais, tuo daugiau jų gauna savo ėjimo pradžioje.
Dar daugiau papildomų karių skiriama, jei žaidėjas yra užėmęs vieną ar kelis
žemynus.
Žaidimo partija prasideda žaidėjams paeiliui dėliojant savo karius
laisvose teritorijose – man, ko gero, tai vienintelė įdomi žaidimo dalis, nes
čia dar esama tam tikros taktikos, kuriai neturi įtakos akla sėkmė. Čia galima
bandyti nuslėpti nuo priešininkų savo tikruosius planus, iš pradžių tarsi
atsitiktinai mėtant savo karius po visą pasaulį, o vėliau juos sutelkiant tose
teritorijose, iš kurių pirmiausiai pradėsite pasaulio užkariavimo žygį.
Žaidimo komponentai - galybė pėstininkus, raitelius ir pabūklus vaizduojančių figūrėlių. |
Tačiau kai žaidėjai išdėsto savo
pradines pajėgas, keli erzinantys „Risk“ momentai ima gadinti visą smagumą.
Pirmasis ir pats reikšmingiausias – sėkmės faktoriaus reikšmė žaidime.
Konfliktų, kurie kyla žaidėjui bandant įvesti savo karius į priešininko
teritoriją ir perimti jos valdymą, baigtis išsprendžiama išimtinai vien tik metant
kauliukus. Taip, aš esu susipažinęs su statistinėmis lentelėmis, kuriose
išskaičiuota, kokia tikimybė su vienu ar kitu karių skaičiumi užkariauti
priešininko teritoriją, jeigu ją gina tiek ir tiek varžovo karių. Tačiau
statistika negelbsti nuo nusivylimo matant, kaip didžiulės tavo pajėgos sudūžta
į saujelę varžovo gynėjų vien todėl, kad „kauliukai nepaėjo“.
Jau girdžiu prieštaraujančius
balsus, teigiančius, kad daugelyje karinių žaidimų, įskaitant ir miniatiūrų
žaidimus, galioja tas pats sėkmės principas. Atsakau – taip, bet... Tokiuose
žaidimuose paprastai yra ir kitų elementų (manevrai ir mūšio aplinka, atakos kryptis
ir nuotolis, ir t.t., ir pan.), kurie turi reikšmingos įtakos veiksmų sėkmei.
Juose yra prasmės manevruoti, išnaudoti aplinką ir užimti taktiškai palankesnes
pozicijas, taip didinant tikimybę, kad tavo pajėgoms veiksmas pasiseks, o
priešininkui – ne. Žaidime „Risk“ vienintelis taktinis elementas, kuriam galima
daryti įtakos, tai pajėgų kiekis – vadinasi, reikia sukaupti kuo didesnę karių
krūvą vienoje teritorijoje ir tikėtis, kad kauliukai kris palankiai. Tai
suprantant, žaidimui galima net negaišti laiko – geriau žaidėjai tegu išsyk
meta kauliukus ir tas, kuris išmes daugiausiai, tebūnie pripažintas nugalėtoju.
Kad jau užsiminiau apie laiką, aptarkime
ir dar vieną svarbią „Risk“ ypatybę – trukmę. Ji gali būti tiesiog
neprognozuojama, o bent viena šio žaidimo partija, kiek pamenu, truko kokias
aštuonias valandas. Ir kovą nutraukėme tik todėl, kad visi paprasčiausiai
pavargome.
Žinoma, yra ir dar ilgiau
trunkančių žaidimų, tokių kaip „Twilight Imperium“, bet čia būtų tas pats, kas
lyginti ekskavatorių su kastuvu – pirmuoju per tas pačias aštuonias valandas
iškasama gerokai daugiau nei antruoju. Ir kasti, neabejoju, žymiai įdomiau. Viena
iš „Risk“ bėdų, žaidžiant pagal bazinę taisyklių versiją, yra laiks nuo laiko
pasirodantys pastiprinimai. Užkariaudami teritorijas žaidėjai renka korteles,
kurias vėliau gali išsikeisti į dar didesnes pajėgas. Skamba gerai, tarsi proga
nors tokiu būdu įgyti šiokią tokią persvarą.
Tačiau žaidimui pasiekus apogėjų,
pastiprinimai tampa esminiu faktoriumi – žaidėjas, kuris iš paskutiniųjų gynė
kelias provincijas, staiga (iš kosmoso?) gauna armiją, kuri skaičiumi lenkia
visų kitų žaidėjų pajėgas drauge sudėjus. Per lentą nusirita užkariavimų banga,
žaidėjas kuriam laikui atgauna iniciatyvą... kol panašaus pastiprinimo negauna
jo varžovas. Toks stumdymasis pirmyn ir atgal, niekam galutinai neįveikiant
varžovų, gali tęstis valandų valandas.
Tai suvokiant, savaime peršasi sprendimas,
o tiksliau – taisyklė: jeigu tik turi galimybę eliminuoti iš žaidimo varžovą,
visiškai sunaikindamas jo pajėgas ir atimdamas visas teritorijas, būtinai taip
ir padaryk. Priešingu atveju, iš gailesčio ar draugiškumo („na, tai gal dar
pažaisk...“) paliktas varžovas netrukus gali kaip reikiant išsikeroti ir kelti
rimtą pavojų. Todėl jo imperiją būtina kuo sutrypti be gailesčio ir dar druska
lentą pabarstyti.
Viskas suprantama, toks
gyvenimas. Tik tiek, kad visiškai neįdomu būti eliminuotam žaidimo pradžioje,
dėl keliskart nesėkmingai iškritusių kauliukų ir žinoti, kad likusį nenuspėjamą
skaičių valandų būsi tik stebėtojas. Galima eiti gaminti draugams vakarienę
arba įsijungti „X-BOX“... bet tada kam
tas stalo žaidimas apskritai reikalingas?
Dalis šių problemų bandoma spręsti įvairiomis taisyklių
variacijomis. Viena iš jų, „Misijų „Risk“, riboja kortelėmis gaunamų
pastiprinimų skaičių (jį, beje, lemia ištrauktos kortelės – vėlgi, svarbus
sėkmės elementas). Teoriškai sutrumpėja ir žaidimo trukmė – partija laimima
nebūtinai tada, kai vienas kuris žaidėjas užvaldo visas teritorijas, bet ir tada,
kai atlieka specialias „misijas“ – keturias skirtingų sudėtingumo lygių užduotis,
kurias atsitiktine tvarka gauna žaidimo pradžioje. Sumanymas neblogas, tik kad
tos misijos pasirodė labai jau nelygiavertės. Pavyzdžiui, viena "majoro" laipsnio misija reikalauja tris kartus sėkmingai įsiveržti į priešininko teritoriją vandeniu (kas dažnai įvyksta gana greitai), kita to paties laipsnio misija reikalauja užvaldyti du žemynus (kas jau gali pareikalauti gerokai daugiau laiko ir pastangų). Taigi ir vėl sėkmė:
išsitraukęs lengvesnes misijas žaidėjas jau nuo pat žaidimo pradžios atsiduria
gerokai arčiau pergalės nei jo varžovai.
Be abejo, „Risk“ smegenis vis tiek praverčia pasukti šiek
tiek daugiau nei kokios nors „Gyvatės ir kopėčios“, kur žaidėjo sprendimai
apskritai nelemia nieko. Žaidime yra ir diplomatijos elementų – žaidėjai gali
sudaryti sąjungas, tartis, įtikinėti varžovus jų nepulti ir t.t. Žaidimas gali
pasirodyti patrauklus dėl savo taisyklių paprastumo, pagaminimo kokybės...
Na o bet tačiau, kitos aukščiau paminėtos aplinkybės „Risk“
vertę gerokai sumenkina. Mano kuklia nuomone, jis gali pasitarnauti nebent kaip
šioks toks tramplinas į kitus teritorijų užkariavimo žaidimus, pasižyminčius ir
elegantiškomis taisyklėmis, ir strateginiu gilumu. Pavyzdžiui, „Game of Thrones“,
kurį laikau vienu puikiausių šio žanro pavyzdžių ir apskritai vienu geriausių
kada nors išbandytų stalo žaidimų.
Tiesa, pasak kritikų, kai
kurie šio žaidimo perdirbiniai, tokie kaip „Risk: Legacy“, bado taisyti
savo pirmtako klaidas ir sulaukia neblogų atsiliepimų. Nežinau, nebandžiau. Nes
originalusis prekės ženklas noro pabandyti neįkvepia.
O, pagaliau piktas rant'as, kaip labai gerai! Laukiau tokio teksto, smagu :)
AtsakytiPanaikintiAčiū, Maksai, palaikysim šitą giją. Tikrai ne visi žaidimai, esantys parduotuvių lentynose, verti mūsų laiko ir pinigų.
AtsakytiPanaikintiTai tu tiesiog bendrazaidejams i snuky mesk ish kauliuku jai zaidimo esmes nesupranti, gal tada laime papuls, bejaa ir strategija gera iseis jai palei veja mesi
AtsakytiPanaikintikibiras rasyt moka, sukurk ka nors geresnio , ar tau vejo gusiai manevrai ir nuotoliai trugdo? P.S. atsiliepiu apie RISK
AtsakytiPanaikintiAčiū už komentarus. Tinklaraštyje pateikiu savo nuomonę, su kuria, žinoma, galima nesutikti. Tačiau kviečiu tai daryti ir diskutuoti konstruktyviai - Jūsų komentarai tokie, deja, neatrodo. Tad pasielieku sau teisę panašius komentuotarus trinti.
Panaikinti