Stalo žaidimas „XCOM“: ar buvo verta laukti?

Klasikinę šio kompiuterinio žaidimo versiją puikiai atsimenu dar iš mokyklos laikų – kartu su kompiuterį namuose turėjusiu klasioku valandų valandas praleidome statydami slaptas bazes ir vesdami elitinius karius į mūšį su ateiviais. Todėl kai prieš kelerius metus „X-COM“ frančizė kompiuteryje buvo prikelta naujam gyvenimui, tryniau rankomis iš džiaugsmo. Ir nenusivyliau – tiesą sakant, naujoji žaidimo versija buvo taip užkabinusi, kad ją su malonumu perėjau bent kokius tris kartus. Žinant tai, kažin ar reikia stebėtis, kad kompanijai „Fantasy Flight Games“ paskelbus apie planus išleisti stalinę versiją, „XCOM“ man buvo tapęs vienu laukiamiausių stalo žaidimų.

Ir štai pasitaikė proga jį išbandyti. Ar buvo verta laukti? Dalinuosi pirmaisiais įspūdžiais.

Kas, su kuo, prieš ką ir kodėl?

Kaip ir kompiuteriniuose pirmtakuose, stalo žaidimo „XCOM“ žaidėjams tenka misija apginti Žemę nuo prasidėjusios ateivių invazijos. Žaidėjai vadovauja slaptai karinei organizacijai, kovojančiai su ateiviais ore ir žemėje, tiriančiai jų technologijas ir visomis išgalėmis besistengiančiai pasaulį apsaugoti nuo visuotinės panikos bei galutinio kolapso. Tai kooperacinis žaidimas – čia laimi arba pralaimi visi žaidėjai kartu.

Partiją žaidėme keturiese. Nors „XCOM“ gali žaisti nuo vieno iki keturių žmonių, būtent pastarasis jų skaičius yra rekomenduojamas – sako, taip smagiausia.

Kiekvienas žaidėjas atlieka savo vaidmenį ir yra atsakingas už tam tikrą organizacijos veiklos sritį. Vadas (Commander) prižiūri ir skirsto organizacijos išteklius bei valdo oro gynybą – naikintuvų laivyną. Vyriausiasis mokslininkas kuruoja tyrimus, o būrio vadas atsakingas už antžemines operacijas ir siunčia karius į mūšius su ateiviais. Galiausiai, centro ar centrinis pareigūnas (Central Officer) valdo organizacijos palydovų tinklą bei atlieka vieną svarbiausių funkcijų – užtikrina žaidėjų ryšį su „išoriniu pasauliu“, t.y. specialia programėle, diriguojančia žaidimo procesui.

Žaidimo lenta vaizduoja planetą ir svarbiausias zonas įvykiams
bei bazei atspindėti.

Stalo ar kompiuterinis žaidimas?

Ši programėlė – viena įdomesnių naujovių. Paprastai kooperaciniai stalo žaidimai turi vienokią ar kitokią „neskaitmeninę“ mechaniką, atstovaujančią sistemai, su kuria drauge turi kovoti žaidėjai. Dažniausiai tai specialios kortelės, atverčiamos kiekvieno ėjimo metu: verti, skaitai, kas įvyksta, ir su kokiais naujais iššūkiais žaidėjams dabar teks susidurti. Žaidime „XCOM“ ši funkcija perkelta į išmaniuosius įrenginius.

Norint žaisti "XCOM" reikia atsisiųsti specialią programėlę.
Be kita ko, jos garsai ir muzika neblogai pagyvina žaidimo
atmosferą.

Vieno iš žaidėjų valdoma (tiksliau, prižiūrima) programėlė kiekvieną ėjimą nurodo, kas įvyksta. Pavyzdžiui, Žemės orbitoje pasirodo ateivių skraidančios lėkštės, pasaulio valstybės skiria didesnį ar mažesnį finansavimą organizacijai, ateiviai išsilaipina ir puola bazę, kyla kokia nors krizė ir t.t. ir pan.

Kartu su įvykiu skiriamas laikas, per kurį žaidėjai turi priimti sprendimus ar atlikti būtinus veiksmus.

Programėlės pateikiamai informacijai ir nurodymams turi įtakos padėtis žaidimo lentoje – pavyzdžiui, jeigu po ankstesniojo ėjimo virš planetos liko nenumuštų ateivių erdvėlaivių, jie gali sugadinti komunikacijos tinklus, ir tada programėlė pateikia mažiau tikslią ar labiau ribotą informaciją. O jei pasaulyje pakilo panika, žaidėjams gresia gauti mažesnį finansavimą šį ėjimą.

Likimo (Centrinio pareigūno) pirštas rodo, kur, pasak programėlės,
prasideda ateivių invazija. Aišku, kad orbitoje... 

Nors novatoriški sprendimai man labai įdomūs, būtent dėl šio „XCOM“ aspekto šiek tiek nuogąstavau – ar dėl išmaniųjų technologijų naudojimo žaidimas vis dar laikytinas „stalo žaidimu“, kaip mes jį suprantame? Sakyčiau, kad taip: programėlė gerokai pagyvino ir supaprastino visą procesą, tačiau nepanaikino kooperacinio žaidimo esmės – su bičiuliais prie vieno stalo kartu narstyti didelį galvosūkį, diskutuoti ir priimti sprendimus.

Tiesa, diskusijoms laiko čia nedaug – kaip minėjau, programėlė skaičiuoja sekundes kiekvienam veiksmui atlikti, todėl čia reikia veikti labai greitai. Bet tuo pačiu tai ir vienas svarbiausių „XCOM“ privalumų: tradiciniuose kooperaciniuose stalo žaidimuose neretai nutinka, kad visam procesui ima diriguoti kuris nors vienas, labiausiai patyręs žaidėjas. Kiti dažnai tampa tik figūrėlių kilnotojais, atliekančiais „vado“ pavedimus. 

Kalbant apie figūrėles - "Fantasy Flight Games", kaip visada,
džiugina komponentų kokybe.

Tuo tarpu bent jau pirmojoje „XCOM“ partijoje laiko galvoti už kitus paprasčiausiai nebuvo – kol vienas žaidėjas atlieka savo veiksmus, tu pats jau galvoji, ką darysi, kai netrukus reikės priimti tavo pasirinktam vaidmeniui teksiančią užduotį. Pavyzdžiui, kol mokslo vadovas skirsto mokslininkus tyrimams vykdyti (būrio vadui zirziant parūpinti galingesnių ginklų), vyriausiasis vadas prakaituodamas skaičiuoja, ar užteks pinigų ir laboratorijoms, ir naikintuvams, ir kariams aptarnauti, o centrinis pareigūnas atsikrenkščia ir sako: „kolegos, mums liko trys sekundės...“

Vado pareigos: skaičiuoti pinigus, siuntinėti naikintuvus ir spręsti
krizes

Tampyti sėkmę už ūsų

Kiekvieną žaidimo ėjimą sudaro du etapai – pirmasis yra programėlės pasiutpolkė, kai išmanusis prietaisas vieną po kito spjaudo pranešimus apie įvykius, į kuriuos žaidėjams reikia reaguoti. Paskui programėlė leidžia pereiti prie sprendimo etapo – čia skubėti jau niekur nebereikia. Žaidėjai ridendami kauliukus sprendžia, ar pasisekė jiems suplanuoti veiksmai.

Šiuo požiūriu, atėmus programėlę, „XCOM“ tampa įprastu „push your luck“ tipo žaidimu: norint atlikti kurį nors veiksmą, žaidėjai meta kauliukus ir turi surinkti nustatytą sėkmingų metimų skaičių. Pvz., jei virš šalies kabo trys skraidančios lėkštės, kurių numušti pasiųsti trys naikintuvai, tai žaidėjas meta tris kauliukus ir tikisi trijų sėkmingų metimų.

Kauliukus galima permesti keletą kartų ir bandyti surinkti reikiamų sėkmių skaičių. Tačiau sulig kiekvienu permetimu didėja ir kritinės nesėkmės tikimybė. Pasinaudodami įvairiomis kortelėmis (moksliniais išradimais, technologijomis), žaidėjai gali papildomai manipuliuoti kauliukais – mesdami jų daugiau, permesdami nesėkmingus ridenimus ir pan. Taigi sėkmės faktorius „XCOM“ žaidime labai svarbus – pirmojoje partijoje ne viena operacija, net ir išnaudojus papildomus metimus ir permetimus, žlugo, nes paprasčiausiai „kauliukai nepaėjo“.

Pažįstu žaidėjų, kuriems tokia atsitiktinumo įtaka yra blogo žaidimo požymis. Man tai ypatingai neužkliuvo – kautynėse juk neįmanoma numatyti visko, kartais klysta ir labiausiai patyrę kariai, nuvilia ir pažangiausios technologijos.

Metimų, tiksliau, sprendimo etapo rezultatai įvedami į programėlę. Jei žaidimas nesibaigė (žaidėjų pergale ar pralaimėjimu ir pasaulio užgrobimu), prasideda pradeda naujas ėjimas.

Tai, vis dėlto, kaip?

Man išbandant „XCOM“ buvo svarbūs du aspektai. Pirmasis – kaip į stalo žaidime atsispindi jo kompiuterinis pirmtakas. Turiu pripažinti, kai kurių dalykų pasigedau – žaidžiant kompiuterinę versiją man labai patiko pačios bazės statybos ir plėtra, mokslo išradimai, karių patirties įgijimas ir lygių kėlimas. Čia visi šie dalykai atspindėti epizodiškai – kadangi man teko vado, o ne mokslo vadovo vaidmuo, prie tyrimų žaidime teko prisiliesti gana epizodiškai, tik kaip dalies išrastų technologijų vartotojui. Kareiviai gali keltis lygiais – tiksliau, vienu lygiu, iš paprastų tapdami elitiniais. O kad kai kurie išradimai yra ne šiaip sau išradimai, o nauji bazės komplekso statiniai, net neturėjau laiko gilintis – iš mokslo vadovo gauni naujos technologijos kortelę, pasidedi ją sau ir žiūri, ką ji reiškia žaidime, o ne ką vaizduoja.

Tačiau nebūkime smulkmeniški – galų gale, netikiu, kad žaidimo kūrėjai turėjo tikslą kuo tiksliau kopijuoti kompiuterinę versiją. Pati žaidimo atmosfera – nuolatinės lenktynės su laiku, nenumaldomai kylanti panika pasaulyje, resursų trūkumas – stalo žaidime atspindėta labai gerai. Iš tikrųjų susidarė įspūdis, kad vadovaujame globaliai operacijai, kur svarbi kiekviena akimirka ir kiekvienas sprendimas.

Nors antrasis ėjimo etapas, kai mėtomi kauliukai ir paaiškėja suplanuotų veiksmų rezultatai, gali pasirodyti šiek tiek nuobodesnis, džaivas su programėle pirmojo etapo metu visa tai daugiau nei kompensuoja. Tiesą sakant, po kelių įtemptų sprendimų netgi imi norėti pertraukėlės. Į žaidimo pabaigą įtampa buvo pasiekusi tokį lygį kad mes, šiokią tokią patirtį turintys žaidėjai, netgi nebenusėdėjome vietoje ir žaidimą užbaigėme stovėdami.

Manau, „XCOM“ laukti tikrai buvo verta, o artimiausiu metu jis atsiras ir mano kolekcijoje. Taip, žaidimas nėra be priekaištų – kad ir gana didelė priklausomybė nuo teksto, ar gana vienodos antžeminės operacijos. Svarstau ir apie tai, kiek „XCOM“ bus patrauklus tiems, kurie nėra žaidę kompiuterinės versijos. 

Tačiau nemanau, kad tai problema – viskas, įskaitant ir žaidimo atmosferą, tampa aišku jau nuo pirmojo ėjimo. O svarbiausia, pajutau, kad žaidžiu iš tiesų kooperacinį stalo žaidimą, kuris įtraukė nuo pat pradžių ir buvo įdomus iki galo. Tad nekantriai lauksiu kitos progos grįžti į planetos gynybos linijas.