Pastarąjį gimtadienį mano geresnioji pusė pateikė tikrą
staigmeną išrinkdama dovaną. Staigmena, aišku, buvo ne tai, kad iš savo
ištikimiausios stalo žaidimų partnerės ir varžovės gavau... stalo žaidimą, bet
pats jo pobūdis. Tai − kolekcionuojamų kortų žaidimas „Android: Netrunner“. Staigmena
todėl, kad mes taip ir netapome ypatingais tokio pobūdžio žaidimų gerbėjais,
nors ir esame prikaupę šiek tiek „Magic: The Gathering“ ar „Vampire: The
Masquerade“ kortų. O kai kurie iš tokių žaidimų (pvz., „Call of Cthulhu: The Card Game“), sakau tiesiai šviesiai, paprasčiausiai renka dulkes lentynoje.
Taigi, nors ir labai apsidžiaugiau dovana, kiek nuogąstavau - ar toks pat
likimas neištiks ir šio žaidimo?
Tačiau dabar, rašydamas šias eilutes, skaičiuoju, kad vien
per pastarąsias kelias savaites „Android: Netrunner“ partijų jau spėjome
sužaisti daugiau nei absoliučios daugumos kitų mūsų kolekcijos žaidimų per metų
metus. Ir noro pasigilinti į šio, kiberpanko žanro žaidimo subtilybes nemažėja.
Veikiau priešingai. Taigi, kas tai ir kodėl „Netrunner“ vertas mūsų dėmesio?
 |
| Startiniame rinkinyje - apie pustrečio šimto kortų ir krūva reikalingų žymeklių. Įmautės nepridedamos - bet jomis rekomenduoju pasirūpinti. |
Kautynės virtualiuose
mūšių laukuose
„Netrunner“ yra dviem žmonėms skirtas kortų žaidimas, kurio
veiksmas žaidėjus perkelia į ne itin tolimą žmonijos ateitį. Androidai, klonai,
milžiniški miestai (taip pat – Mėnulyje), viską persmelkusios moderniausios
ryšio technologijos ir viską kontroliuojančios piktosios megakorporacijos. Arba
bent jau pastarosioms taip atrodo – kažkur, iš kitapus duomenų vandenyno, jas
akylai stebi žvitrios hakerių akys. Ne tik stebi, bet ir tyko progos įsilaužti
į korporacijų serverius ir ištraukti jų nešvarius darbelius į dienos šviesą.
Žaidimas imituoja šią virtualioje tikrovėje vykstančią kovą.
Vienas žaidėjas valdo kurią nors iš korporacijų, bandančių įvykdyti savo
schemas ir planus (žaidime vadinamus „darbotvarkėmis“ – agendas). Duomenis apie vykdomus planus korporacija saugo
serveriuose, į kuriuos bando patekti kitas žaidėjas, žaidžiantis už hakerį (šio
žaidimo terminais, „bėgiką“ – runner).
Kova tarp korporacijos ir bėgiko vaizduojama specialiomis žaidimo kortomis: abu
žaidėjai turi po atskirą, unikalią kaladę kortų, vaizduojančių programinę ir
techninę įrangą, veiksmus, žaidimo personažus ir įvykius.
„Android: Netrunner“ yra asimetrinis žaidimas. Tai reiškia,
kad už korporaciją ir bėgiką žaidžiama ne tik visiškai skirtingomis kortomis,
bet skiriasi netgi pats žaidimo stilius, taisyklės ir principai. Korporacijos
bando laimėti diegdamos (t.y. sužaisdamos ir padėdamos ant stalo) savo
darbotvarkes vaizduojančias korteles, kurias stengiasi apsaugoti specialia
programine įranga − t.y. kitomis kortelėmis, vaizduojančiomis apsaugines
programas ir prietaisus (Intrusion
Countermeasures Electronics arba tiesiog ICE). Yra ir kitas būdas korporacijai laimėti – nugalabyti hakerį.
 |
| Pradinio rinkinio turinys leidžia žaisti už vieną iš trijų skirtingų hakerių ir vieną iš keturių korporacijų. Kiekviena - su savo kortų kalade, specialiomis savybėmis ir vis kitokiu žaidimo stiliumi bei taktika. |
Tuo tarpu pastarasis diegiasi puolamąsias programas – „ledlaužius“ (Icebreakers), skirtas korporacijos
apsaugoms apeiti, apsirūpina kita įranga ir atlieka veiksmus, kurių tikslas –
prisibrauti prie korporacijos turimų darbotvarkių kortelių, jas pavogti, taip
rinkti taškus ir laimėti žaidimą.
Priežastys
išbandyti
Čia nesileisiu į išsamesnę apžvalgą apie patį žaidimo
procesą. Nors iš pirmo žvilgsnio jis gali pasirodyti šiek tiek sudėtingas,
sužaidus porą partijų viskas tampa aišku, ir taisyklių knygos beveik nebereikia
vartyti. Juolab, kad visa žaidimo esmė yra kortos, jas daugiausiai ir reikia
skaityti. Pradedantiesiems, tokiems kaip aš, iš pradžių labai pravers mokomieji
filmukai – puikų įvadinį filmuką yra parengusi ir žaidimo leidėja, kompanija
„Fantasy Flight Games“.
Vis dėlto, kuo „Android: Netrunner“ ypatingas ir kodėl jis
sulaukė milžiniško žaidėjų pripažinimo visame pasaulyje? Šiuo atveju, galiu
kalbėti tik iš savo varpinės – kuo šis žaidimas „nuhakino“ mane patį.
Pirma, įdomi ir netradicinė žaidimo idėja bei tema. Ji,
beje, gimė to paties genijaus Richardo Garfieldo, sukūrusio ir klasika tapusį
kortų žaidimą „Magic: The Gathering“ galvoje. „Fantasy Flight Games“ tik įsigijo
žaidimo licenciją ir perkėlė „Netrunner“ į savo futuristinę „Android“ visatą. Kad
ir kaip ten būtų, virtualios kautynės tarp hakerių ir korporacijų yra šis tas naujo.
Tai ne įkyrėjusios fantastinės magų, riterių (žemiškųjų ar kosminių), vampyrų,
vilkolakių, demonų ir panašių sutvėrimų dvikovos, bet šio to aktualesnio
metafora. Juk kiberatakos kiekvieną sekundę vyksta ir mūsų pasaulyje. Suprantu,
kad žaidimas neturi nieko bendra su tikrąją kibernetine sauga ir įsilaužimais,
tačiau tai vis tiek – tema, kaip sakoma, arčiau kasdienybės.
Antra, žaidimas sukurtas išties puikiai. Jis sklandus,
dinamiškas ir greitas. Daugelis kortose aprašytų veiksmų ir efektų yra lengvai
suprantami. Pamenu, kai kurių kitų kolekcionuojamų kortų žaidimų korteles
tekdavo kaip reikiant pastudijuoti ir pasukti galvą, kad suvoktum, ką ji
reiškia žaidime. Bent jau išmėgindami bazinį „Netrunner“ rinkinį su tuo kol kas
nesusidūrėme.
 |
| Stalas partijai artėjant prie pabaigos. Žinau, kad vaizdas, ko gero, nesudaro to aukščiau aprašyto sklandumo ir paprastumo :) Bet tegu tai nesuklaidina. |
Trečia, „Netrunner“ iš tiesų yra du žaidimai viename. Žaisti
už korporaciją ir už bėgiką – tai dvi visiškai skirtingos patirtys,
reikalaujančios kitokio požiūrio ir mąstymo būdo. Korporacija patyliukais rezga
savo planus. Korporacijos žaidėjas iš pradžių daugumą kortelių ant stalo deda
užverstas ir tik jis žino, kur kas yra: kuriuose serveriuose saugomos svarbios
schemos, o kuriuose – aklavietės ir spąstai įsilaužėliui.
Pastarasis visas sužaidžiamas kortas iš karto deda atverstas
ant stalo ir bando kurti progas įsilaužimui ar paprasčiausiai atspėti, kuriose
serveriuose jo laukia prizas, o kuriuos geriau kol kas palikti ramybėje. Abu
žaidėjai (ypač, žinoma, korporacija) priversti blefuoti, rizikuoti, skubėti.
Kartais – suklysti ir pralaimėti. O kartais pamatyti, kaip kruopščiai ruošta
galimybių grandinėlė suveikia ir priartina žaidėją prie pergalės.
Ne viskas auksas...
Ketvirtas mane nudžiuginęs dalykas yra tas, kad Lietuvoje,
atrodo, susibūrusi gana aktyvi „Netrunner“ entuziastų bendruomenė. Patikimi
šaltiniai tvirtina, kad pastarajame turnyre rungėsi apie dvi dešimtis žaidėjų,
tad lauksiu progos susipažinti bei tikiuosi išbandyti jėgas ne tik tarp namų
sienų.
Suprantama, šiokių tokių priekaištų turiu ir šiam žaidimui. Turbūt
nereikia nė minėti, kad geros anglų kalbos žinios čia būtinos – kortelėse, kad
ir kokios jos aiškios, yra nemažai tekstinės informacijos. Bet čia smulkmena.
Gerokai labiau suirzau pastebėjęs, kad kol kas, kiek žaidėme, daugumą partijų
laimi bėgikas. Ir čia dar labai švelniai pasakyta. Sunerimęs, kad gal kažką ne
taip supratau ar praleidau kokią svarbią taisyklę, pradėjau skaitinėti
internetus ir patyriau, kad tą patį pastebiu ne aš vienas.
Todėl, kaip siūlo labiau patyrę žaidėjai, svarbu nepamiršti,
kad „Netrunner“ yra ne baigtinis žaidimas: čia svarbu pačiam modifikuoti ir
keisti savo kortų kaladės sudėtį, domėtis naujai išleidžiamomis kortomis ir
ieškoti geriausių sprendimų bei kelių į pergalę. Šis žaidimo aspektas – nuolatinė
raida, − mano galva, yra ir privalumas, ir trūkumas. Viena vertus, vis
išleidžiami nauji kortų rinkiniai ir papildymai kuria dinamiką, atveria naujas
taktikas ir žaidimo galimybes.
Kita vertus, žaidėjui tai reiškia išlaidas, reikalauja
daugiau laiko ir pasišventimo nei įprasti stalo žaidimai. Juos įsigijęs gauni
viską, ko reikia žaisti vieną partiją po kitos, kol nusibos. Įsigijęs „Android:
Netrunner“ taip pat gauni viską, kas reikalinga pažinčiai su šiuo žaidimu. Bet
tai – tik vartai į gerokai platesnį žaidimo pasaulį. Norint jį ištyrinėti,
laiko (ir pinigų), reikės gerokai daugiau.
Taigi pažinodamas save ir įvertindamas kitus savo pomėgius
ir veiklas, manau, kad tai gali būti šioks toks iššūkis. Antra vertus, pirmoji
pažintis su „Netrunner“ buvo išties įspūdinga – tokia, kad kirba labai rimta
pagunda į šią visatą ir žaidimo bendruomenę pabandyti „laužtis“ giliau.
Bet kuriuo atveju, „Netrunner“ rekomenduoju visiems šiek
tiek labiau patyrusiems žaidėjams, kurie ieško gero žaidimo dviem. Išties gero,
be to, tokio, kuriam nebūtina pašvęsti viso vakaro ar popietės. Taip pat tiems,
kuriems pabodo kariai, magai, elfai ir orkai, demonai ir ateiviai. Čia, kaip
sakoma, vyksta rimtas biznis. Ir rimtas pagalių kaišiojimas piktoms
korporacijoms į ratus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą