Ledo audra: sekmadienis su „Malifaux“

Paskutinį spalio sekmadienį su bendraminčiais susirinkome pažaisti karinio miniatiūrų žaidimo „Malifaux“. Oficialiai susitikimas vadinosi „turnyru“, bet kadangi buvome keturiese, tai nutarėme nesukti sau galvos dėl rezultatų ir turnyrinių lentelių bei tiesiog sužaisti po porą neįpareigojančių partijų. „Malifaux“ mane žavi ne tik puikiomis miniatiūromis, niūria steam-punk horror atmosfera, bet ir dinamišku, permainingu bei kupinu įtampos žaidimu.

Ruošiamės mūšiui

Ne išimtis buvo ir ši popietė. Kaip paprastai, netrūko griežimo dantimis, pakaušio krapštymosi, pikto trankymo per stalą kai „kortos nepaeina“, o kartais – pikto kvatojimo ar entuziastingų šūksnių, kai suveikia suktas planas arba  pavyksta pasinaudoti netikėtai atsivėrusia proga iškrėsti kokią šunybę priešininkui.

Šiam – dėl patogumo vis dėlto, vadinkime taip, − turnyrui pasirinkau žaisti su savo šiek tiek rečiau naudojama gauja: burtininke Rasputina ir jos ledo golemais bei golemukais. Burtai lėmė, kad pirmoji mano dvikova įvyko su Kostu ir jo Gildijos mechaniku Hoffmanu, kontroliuojančiu garinius robotus. Pirmosios kovos strategija (pagrindinė misija) iškrito „Reckoning“ – mano galva, nuobodoka, nes čia pergalės taškai skiriami už paprasčiausią priešininko pajėgų naikinimą. Nukovus du ar daugiau varžovo modelių per vieną ėjimą gaunamas vienas pergalės taškas.

Varžovai studijuoja kovos planus ir rikiuoja pajėgas. Miniatiūros,
kurios nedalyvavo mūšyje, neliko ramiai gulėti dėžutėse :)

Slapta pasirinkome ir po dvi papildomas misijas, vadinamąsias schemas. Išsirinkau „A Line in The Sand“ – gausiu papildomų taškų, jei mano gaujos modeliams pavyks išdėlioti keturis žymeklius ties centrine stalo linija. Taip pat „Bodyguard“ – pasirinkau vieną modelį, kuriam išgyvenus iki žaidimo pabaigos, taip pat gausiu taškų. Tuo laiminguoju tapo pagrindinis mano gaujos mušeika – Ledo golemas.

Gildijos konstruktai išrikiuoti

Dalis mano pajėgų. Golemas - tas didelis daiktas priekyje, - turi
išgyventi iki mūšio pabaigos.

Išsidėstę savo gaujas pradėjome žaidimą. Kaip paprastai, pirmuoju ėjimu abi gaujos pajudėjo viena link kitos, stengdamosi užimti kuo geresnes pozicijas savo schemoms įvykdyti ir kibti varžovui į gerklę vėlesniuose ėjimuose. Tačiau šiek tiek netikėtą išpuolį surengė varžovas, išstūmęs į priekį vieną stipriausių savo kovotojų Ryle, kuris kulkosvaidžiu apšaudė ir lengvai sužeidė vieną iš mano karių – vilkolakę Blessed of December (aš ją vadinu tiesiog Palaima, ir ne be reikalo – tai buvo viena naudingiausių šios kovos dalyvių mano stovykloje).

Rasputina į tai atsakė ledo kerų audra, kuri gerokai sužalojo į priekį išsiveržusį Ryle. Ir kai antrojo ėjimo pradžioje pasitaikė proga Palaimai prišokti prie sužeisto Ryle ir jį pribaigti, pasidavęs pagundai tai ir padariau. Nors gerai žinojau, kad arti priešininko atsidūrusi Palaima iki kito ėjimo greičiausiai nebeišgyvens.

Varžovas padarė viską, kad taip ir nutiktų. Mano purpurinę vilkolakę vienas po kito puolė visi jo valdomi konstruktai. Tačiau mūšio lauke dėjosi neįtikėtini dalykai – Blessed of December ginantis kortos krito fantastiškai, o priešininkui atvirkščiai, nesisekė. Todėl Palaima liko stovėti. Tuo pačiu nesnaudė ir likę mano gaujos nariai – Rasputina kerais nukovė dar vieną varžovo modelį. Taip pelniau pirmą savo pergalės tašką.

Robotukų armija bando nukauti Palaimą.

Kitam ėjimui prasidėjus ir pirmai progai pasitaikius, Palaima tepė slides iš kovos ir pasislėpė. Likusį žaidimo laiką daugiausiai vyko stumdymasis po lentą. Varžovo kovotojai daugiausiai spietėsi krūvoje, todėl didžioji dalis mūšio lauko buvo laisva maniškiams bėginėti ir beveik netrukdomiems dėlioti savo žymeklius. Rasputina Kosto robotus bombardavo kerais. Tačiau nepaisant gana sėkmingų atakų, sunkiai šarvuotiems priešininkams jos beveik nedarė žalos. 

Priešininkas pakeliui nugalabijo porą mano modelių, bet ne tuo pačiu ėjimu, tad taškų negavo. Palaima, atlikusi savo pagrindinę užduotį ir padėjusi reikiamą kiekį žymeklių, iš pasalų užpuolė ir pribaigė vieną sunkesnių priešininko robotų. Tuo tarpu pagrindinė Kosto smogiamoji galia – robotas Taikdarys – užklupo mano meistrę Rasputiną ir ėmė ją metodiškai lupti. Tačiau partijai skirti ėjimai čia baigėsi. Suskaičiavę taškus už įvykdytas schemas, sužinojome, kad kovą laimėjau rezultatu 5-2.

Rasputinos artima pažintis su Taikdariu. Gerai, kad mūšio laikas
baigėsi...

Antrasis mano varžovas buvo Liudas ir jo meistrė Tara – labai lanksti ir mobili kovotoja, manipuliuojanti laiku ir valdanti chaoso demonų gaują. Šįsyk pagrindinė misija buvo kontroliuoti stalą – turint daugiau nei priešininkas modelių stalo bent dviejuose stalo ketvirčiuose pelnomas taškas. 

Schemas pasirinkau gana rizikingas: „Arcane Ritual“ tikslas - padėti žymeklius stalo kampuose, o „Protect Territory“ – žaidimo gale šalia šių žymeklių turi būti mano modeliai. Tai reiškia, kad pajėgas teks gerokai išsklaidyti, kas turinti omenyje mano gaujai ir šiaip būdingą lėtumą, reikš, kad prireikus bus sudėtinga modelius sugrąžinti ten, kur bus iš tikrųjų karšta.

Mūšis prasidėjo manevrais – Palaima nuskubėjo link vieno tolimesnio lentos kampo, o du smulkesni ledokšniai – link kito. Varžovas atsargiai slinko link stalo vidurio, tik jo meistrė Tara drąsiai leidosi tiesiai link mano pajėgų, nešdamasi šį tą nemalonaus.

Todėl, kai antrajame ėjime pasitaikė proga ją užpulti Ledo golemu, tą ir padariau. Golemas Tarą neblogai aptalžė, o ledinių jo atakų liekamieji efektai Tarą gerokai sulėtino. Tačiau ši, net ir sustingusi bei sulėtėjusi nuo golemo glamonių, ištrūko iš kovos ir išmetė kozirį iš rankovės – Rasputinos pašonėje „išperėjo“ pagrindinį savo smogiką, monstrą Nothing Beast. Didysis Niekas puolė Rasputiną, tačiau meistrė didvyriškai gynėsi ir išgyveno ataką, o vėliau atsitraukė iš kovos.

Antrosios kovos epicantras. Rasputina ir Ledo golemas prieš
Tarą ir jos Niekelį. Ai, ir dar Vendigo bando pastarajam įkąsti
į koją.

Prie siaubūno prišoko Rasputinos totemas – žvėriukas Vendigo. Nors kitu ėjimu jis žuvo nuo Nieko žvėries letenų, savo darbą Vendigo atliko – vienam ėjimui sulaikė siaubūną vietoje. Tuo tarpu likusios mano pajėgos – Ledo golemas centre, Palaima ir mažesnysis ledokšnis flanguose – dirbo darbą. Golemas talžė ir pribaigė Tarą, Palaima skabė kitus pavienius Taros gaujos narius ir rūpinosi žymekliais, tą patį darė ir ledokšnis.  Nuo Rasputinos kerų galiausiai krito ir visai Nieko Žvėris, tad mūšio pabaigoje varžovas ant stalo beturėjo vienintelį modelį. Baigėme kovą rezultatu 8-5 mano naudai.

Susumavus abiejų kovų rezultatus, vienvaldžiu nugalėtoju tapo nuolatinis mano „Malifaux“ kovų oponentas Saulius su savo šmėklų gauja. Šįsyk su juo mums neteko susiremti. Nors laimėjau abi partijas, tačiau mažesniu taškų skirtumu, tad likau antras. Bet ne tai svarbiausia – labiausiai džiaugiuosi, kad sekmadienis tapo smagia proto mankšta ir sėkmės išbandymu. Tikiuosi, kad kitąsyk turnyrą pavyks sklandžiau suorganizuoti ir žaidėjų susirinks gerokai daugiau. O jei norite prie mūsų prisijungti ir išbandyti, mano nuomone, vieną geresnių miniatiūrų žaidimų „Malifaux“ – rašykite ir tarsimės dėl demonstracijos!