Ugnimi ir kamufliažu: „Infinity“ mūšio apžvalga

Suprantu, kad darausi senas bambeklis, nes įvairias naujoves priimu nebe taip entuziastingai, kaip dar prieš kelerius metus. Taigi, kai pasirodė atnaujinta, trečioji mano mėgstamiausio miniatiūrų žaidimo „Infinity“ taisyklių versija, kurį laiką nesiryžau atnaujinimų išbandyti, stenėdamas „vaje, kiek daug ten visko pasikeitė, net nežinau, nuo ko pradėti gilintis". Bet hobio centras „Rikis" pasirūpino, kad nesnaustume, ir surengė „Infinity“ kampaniją jau pagal naujausią taisyklių versiją. Tad šią savaitę mano riteriai surėmė ginklus su priešininku pirmajame kampanijos mūšyje. Ir ką gi - pažintimi su trečiuoju taisyklių leidimu likau labai patenkintas, nors pats mūšis klostėsi toli gražu ne taip sklandžiai, kaip būčiau norėjęs. Taigi dalinuosi įspūdžiais ir akimirkomis iš šios dvikovos.

Pirmosios kampanijos kovos scenarijus gana paprastas - anihiliacija. Taigi tikslas - sunaikinti kuo daugiau varžovo pajėgų pačiam patiriant kuo mažiau nuostolių. Abi pusės atsitiktine tvarka dar gauna po porą slaptų užduočių, už kurių atlikimą galima pelnyti papildomų pergalės taškų. Mano kariuomenei burtai lėmė tokias užduotis: a) prieiti prie mūšio lauke esančio civilio ir nuskenuoti jo turimus duomenis hakerių prietaisu bei b) pagydyti vieną sužeistą savo karį. Į savo pajėgas buvau įtraukęs tiek vieną galingiausių PanOkeanijos riterių hakerių - Gabrielių de Ferseną, tiek hospitalierių riterių mediką, tad neabejojau abi slaptąsias užduotis atliksiąs nesunkiai.

Mano varžovas taip pat kovėsi už PanOkeaniją, tik ne riterių ordinus, bet pagrindines jos pajėgas. Taigi galiu tikėtis, kad prieš mane bus panaudota bet kas, kas tik prieinama galingiausiai „Infinity“ visatos kariuomenei. Beveik taip ir nutiko.

Paruošėme mūšio lauką (vis dar negaliu atsidžiaugti bičiulių iš Right Arm Labs pagamintais pastatais - juos matote stalo viduryje) ir metėme kauliukus, kad nuspręstume, kuris iš varžovų pirmasis išsidėlios savo pajėgas ir kuris pirmasis eis. Metimą laimėjo varžovas - ir tai tebuvo pirmasis iš daugelio svarbių tą vakarą mano pralaimėtų metimų. Priešininkas pasirinko iniciatyvą, tad aš išsirinkau labiau patikusią stalo pusę ir nutariau, kad tegu pirmasis savo pajėgas išdėsto varžovas.

Priešininko pajėgos. Jūsų -
tik tiek?
Akivaizdu, kad ant stalo - ne
viskas, su kuo teks susidurti.

Iš pirmo žvilgsnio, kolega nieko labai baisaus ant stalo nepastatė. Keli pėstininkai Auxilios, lydimi robotukų su sunkiaisiais liepsnosvaidžiais, hakeris ir gynybinis robotas su sunkiuoju kulkosvaidžiu bei Santjago ordino riteris. Žinoma, čia dar ne viskas - varžovas pasižymėjo kažkur mūšio lauke tykančius dalinius, prisidengusius kamufliažu.  

Tuomet savo pajėgas išdėliojau aš: hospitalierių riteriai ties mano išsidėstymo zonos viduriu - jau minėtas gydytojas ir hakeris. Trys paprastų paprasčiausi pėstininkai, inžinierius ir ordino seržantas su liepsnosvaidžiu ginkluotu robotuku. Dar vienas seržantas, infiltracijos specialistas, pasislėpė ties mūšio lauko viduriu. Ir desantininkas, kurs ant stalo kol kas nededamas, mat bandys į mūšį nusileisti kažkada vėliau.

Galiausiai išdėstėme rezervus - varovas ant stalo padėjo sunkųjį pėstininką Guarda de Assalto, aš prie hospitalierių būrelio pridėjau riterį su sunkiuoju kulkosvaidžiu ir sujungiau visus tris riteris į vieną ugnies grupę, leidžiančią jiems visiems sutartinai kovoti ir judėti mūšio lauke. 

Priešininkas pradeda pirmąjį raundą - jo Guarde de Assalto su lydinčiu robotuku pasileidžia link mano pajėgų. 

Keliais ėjimais varžovo sunkusis pėstininkas priartėja prie hospitalierių būrelio ir apšaudo hakerį Gabrielių de Ferseną. Dabar pamačiau pirmąją savo klaidą - riterius buvau pastatęs ne visai vykusiai, ir tik vienintelis hakeris matė priešininką bei galėjo jam atsakyti ugnimi. 

Tolumoje, už kampo, matyti priešininko Guarda de Assalto.
Mano kulkosvaidininkas (ties kolona) jo nemato ir negali atsišaudyti.
Liūdesėlis...

Visiškai pasitikėdamas de Ferseno koviniais gebėjimais ir šarvais ridenu kauliukus ir bandau atsišaudyti. Deja, visi mano metimai nueina perniek - legendinis hospitalierių hakeris ne tik nepataiko į priešininką, bet ir pats yra sunkiai sužeidžiamas bei išsitiesia be sąmonės ant grindų. Dedu viltis į netoliese esantį gydytoją - tereikia sulaukti savo ėjimo, ir jis bandys prikelti kolegą. Tačiau varžovas viltis daužo į šipulius - Guarda de Assalto toliau šaudo į be sąmonės gulintį riterį ir jį pribaigia. Čia mano kantrybė trūksta - iš priedangos išlenda iki tol slėpęsis seržantas-infiltracijos specialistas ir švysteli grėsmingajam Guardai į akis lazeriu. Žinau, ne visai riteriška... bet užpuolikas trumpam apakinamas ir nutaria trauktis. 

Seržantas jam pavymui pykšteli ir automatu - šūvis sėkmingas, Guarda de Assalto sužeidžiamas, bet sunkiajam pėstininkui reikia dar bent vieno sužeidimo, kad jis būtų visiškai nukenksmintas. Užpuolikas pasislepia už konteinerio ir baigia ėjimą. Mano eilė!

Visų pirma, kitas mano seržantas saugiu atstumu nukauna Guarda de Assalto lydėjusį robotuką, taip atverdamas kelią hospitalieriui kulkosvaidininkui apeiti Guardą iš flango. Riteris tą ir daro, apšaudydamas įsibrovėlį... Tačiau toli gražu ne taip sėkmingai, kaip reikėtų - įsakymai duodami vienas po kito, riteris leidžia seriją po serijos, tačiau (kauliukai!!!) šūviai skrieja pro šalį. Dar daugiau, Guarda de Assalto atsišaudydamas riterį sužeidžia. 

Galų gale, išeikvojęs didžiąją dalį įsakymų, hospitalierius sugeba nukauti priešininką. Bet daugiau šį ėjimą nelabai ką ir begaliu daryti. Kulkosvaidininką sugrąžinu į priedangą, seržantas-infiltratorius aktyvuoja savo kamufliažą. Išleidžiu vieną iš trijų man likusių vadovavimo žymeklių (command tokens - viena iš įdomių trečiojo taisyklių leidimo naujovių), kad keturi mano kovotojai užimtų gynybines pozicijas (aktyvuojamas suppressive fire režimas).

Gynybinės pozicijos užimtos, ginklai paruošti ir laukia priešininko.

Antrąjį raundą varžovas pradeda padėdamas ant stalo kamufliažo žymeklį - toje vietoje buvo pasislėpęs jo infiltracijos specialistas, kuris greitai įveikia atstumą iki mano zonos ir apšaudo vienišą, flangą dengusį pėstininką fuzilierių. Pastarasis bando išvengti atakos, tačiau metimai ir vėl nesėkmingi - fuzilierius krenta nuo varžovo Crocmano šautuvo kulkų.

Po šio išpuolio Crocmanas įsiveržia gilyn į mano išsidėstymo zoną, padeda miną ir nukauna konteineryje pasislėpusį riterių inžinierių. Situacija riteriams darosi įtempta, nes kiekvienas prarastas karys reiškia mažiau įsakymų ir mažesnę veiksmų laisvę mano ėjimo metu.

Sulaukęs savo eilės, pirmiausiai bandau nutupdyti savo desantininką priešininko užnugaryje ir pradėti naikinti jo pajėgas. Deja, desantininkui nepasiseka nusileisti, ir jis nuskrieja už stalo ribų. Pagal naująsias taisykles, tokiu atveju desantininkas pastatomas mano stalo pusėje. Iškišu jį tiesiai priešais Crocmaną - tas bando mano karį apšaudyti, bet nesėkmingai, kryžiuotis desantininkas lieka stovėti.

Tada hospitalierių kulkosvaidininką siunčiu gilyn į mūšio lauką, kad jis apeitų Crocmaną iš užnugario ir pavaišintų jį švinu. Deja... jei teisingai sužaidėme šį momentą, tai vienas taisyklių pakeitimas man labai nepatiko - net ir apšaudomas iš nugaros, karys dabar gali bandyti išvengti atakos, nors pagal senesnę taisyklių versiją šūvis į nugarą reiškė, kad modelis į tokią ataką negali niekaip reaguoti. Crocmanui pasisekė - jis išvengė šūvio ir pasislėpė nuo kulkosvaidininko. 

Suerzintas nesėkmių virtinės, link įkyriojo Crocmano siunčiu hospitalierių mediką. Paskutiniai keli įsakymai buvo iššvaistyti daktarui nesėkmingai bandant pataikyti į infiltratorių. Visos kulkos ir vėl skriejo pro šalį...

Riterių medikas tikisi nukauti Crocmaną, o tada - atgaivinti
inžinierių. Jam, aišku, nepavyksta...

Trečiasis ir paskutinis raundas prasideda varžovui bandant nutupdyti savo desantininką - sikhų komandosą, - mano stalo pusėje. Jam taip pat nepasiseka, desantininkas skrieja iš mūšio lauko ir grįžta priešininko stalo pusėje. Kol kas jis grėsmės nekelia.

Tačiau grėsmę kelia atsiskleidęs dar vieną kamufliažo žymeklis. Šis priartėja prie gilyn į mūšio lauką įsiskverbusio hospitalierių kulkosvaidininko ir atidengia į jį ugnį. Pasirodo, kad po žymekliu slėpėsi Šveicarų gvardietis - vienas iš nedaugelio sunkiųjų pėstininkų žaidime, turinčių termo-optinio kamufliažo savybę. Ir, aišku, vienas geriausių šaulių, ką tučtuojau parodo nukaudamas mano riterį. Jis, žinoma, bandė atakos išvengti, bet nieko naujo nepasakysiu pažymėdamas, kad kauliukai nuvylė ir šįsyk...

Bang!.. goes my knight...

Gvardietis tęsia ataką - taikliu tolimu šūviu paguldo mano desantininką ir veržiasi gilyn į mano išsidėstymo zoną. Visi riterių pajėgų kovotojai, kurie tik gali, pakeliui atidengia ugnį į šveicarą, tačiau, jokia staigmena, nė vienas šūvis nepataiko! Atsigrūdęs artyn, gvardietis apšaudo hospitalierių mediką. Metimas... ir dvi kritinės sėkmės! Riteris krenta be sąmonės, net nespėjęs pradėti kalbėti "Pater noster..."

Bang!.. goes another one...

Šveicarų gvardietis čia nesustoja ir taikosi į netoliese įsikūrusį mano fuzilierių. Atidengia ugnį... tačiau paaiškėja, kad ten buvo visai ne fuzilierius, o holoprojektorių dėka juo apsimetęs Šventojo kapo riteris (ir mano pajėgų leitenantas). Pastarasis per trumpą susišaudymą sužeidžiamas, tačiau lieka gyvas ir veiksnus. Gvardietis pasislepia už kampo, prasideda paskutinis mano ėjimas.

"Staigmena!" - sako fuzilierius, kuris yra visai ne fuzilierius..

Liūdna, tačiau suskaičiavus mano pajėgas, paaiškėja, kad man liko viso labo trys modeliai - taigi ir trys įsakymai, kuriuos galiu išleisti veiksmams atlikti. Žinoma, ir dar leitenanto įsakymas, kurį galima skirti tik jam pačiam. Ką darysi, reikia bandyti kontratakuoti - tad į puolimą pasileidžia seržantas ir jo robotukas su sunkiuoju kulkosvaidžiu. Robotukas išnyra iš už kampo ir paleidžia pliūpsnį į gvardietį. Panašu, kad pagaliau sėkmė pradėjo šypsotis ir man - šveicarų gvardiečiui ne tik nepavyksta išvengti liepsnos, bet varžovas ir nesėkmingai išmeta pirmą, o po jo - antrą šarvų metimą. Gvardietis iščirškintas viena ataka!

Iniciatyvą perima mano leitenantas, Šventojo kapo riteris. Prisėlinęs iš už kampo jis apšaudo man daug žilų plaukų galvoje "padovanojusį" Crocmaną. Pagaliau, šūvis, vertas riterio - leitenantui atakuojant išmetama kritinė sėkmė ir priešininkų infiltratorius griūva be sąmonės.

"Žiūrėk, inžinieriau, kaip tai daroma. Ak, pamiršau, tu gi jau negyvas..."

Čia mano ėjimas baigėsi, o kartu - ir mūšis. Suskaičiavę likusių gyvų ir nukautų kovotojų vertę taškais, gavome rezultatą - 4:2 varžovo naudai. Slaptų užduočių atlikti (ir papildomų taškų pelnyti) nė vienas net nebandėme - taip buvome susitelkę į kailio karšimą vienas kitam. Žinoma, jei ne paskutinysis trumpas, bet šlovingas mano ėjimas, skirtumas galėjo būti ir dar didesnis ir kailis būtų iškarštas vienpusiškai...

Vertinant bendrai, mūšis buvo gana smagus, nors tuo metu, matant, kaip krenta kauliukai, kraujas buvo ne juokais užviręs. Kokias išvadas padariau po šio mūšio? Visų pirma, de Ferseną pačioje pradžioje praradau per lengvai. Kitąsyk reikės gerokai atidžiau išsidėlioti pajėgas ir įvertinti galimas atakos linijas. Antra, nebe pirmą kartą pastebiu, kad didžiausią darbą mūšyje dažnai padaro ne riteriai, o paprasti (bet ne prasti) jų pėstininkai, seržantai. Kartais visai veiksminga taktika yra paleisti į mūšį porą riterių, kurie tik pritraukia priešininko dėmesį ir ugnį, tuo tarpu seržantai užsiima tikruoju varžovo pajėgų naikinimu ir užduočių vykdymu. Trečia, kauliukus reikės išmesti pro langą ir įsigyti naujus. Ketvirta, hospitalierių riterius reikia pabaigti dažyti, nuotraukose jie atrodo kaip skurdžiai, gal dėl to jiems taip ir nesisekė? Ai, ir penkta, trečioji taisyklių versija, su kai kuriomis detalėmis, man visai patiko - daug kas dabar vyksta paprasčiau, sklandžiau ir greičiau, lyginant su ankstesnėmis taisyklėmis. 

Ką gi, kariausime toliau ir matysime.