2014 m. spalio 11 d., šeštadienis

Pasaulio pabaigos dėlionė – žaidžiame „The Stars Are Right“

Amerikiečių siaubo rašytojas Howardas Phillipsas Lovecraftas ir jo sukurta Cthulhu mitologija, diplomatiškai kalbant, yra daugelio žaidimų kūrėjų įkvėpimo šaltinis. Nediplomatiškai kalbant, „ktuliada“ jau seniai tapusi tikra visų melžiama karve. Labiau eksploatuojama, ko gero, yra nebent „Žvaigždžių karų“ visata. Vien tik kompanija „Fantasy Flight Games“ yra išleidusi bent keturis stalo žaidimus, kurių veiksmas vyksta H. P. Lovecrafto kūrybos inspiruotame pasaulyje, ir dar vieną kolekcionuojamų kortų žaidimą. Jau nekalbant apie „Kickstarter“ platformoje vis pasirodančius bandymus išleisti dar vieną-kitą-trečią-ketvirtą žaidimą, kurio epicentre – klaikioji dievybė Ktulu aštuonkojo galva ar kiti beribės rašytojo vaizduotės inspiruoti sutvėrimai. Argi šitokioje gausybėje gali atsirasti kas nors originalaus?

Taip besamprotaujant, pažintis su bendrovės „Steve JacksonGames“ kūriniu „The Stars Are Right“ buvo išties malonus atradimas. Visų pirma todėl, kad šie leidėjai, garsėjantys tokiais satyriškais žaidimais kaip „Munchkin“, į Ktulu visatą taip pat pažvelgė su šypsena. O kaipgi kitaip – šiame žaidime tampame kuoktelėjusiais žyniais (a.k.a. kultistais), bandančiais į mūsų pasaulį išsikviesti galingus (ir nelabai) bei baisius (o kartais – gana juokingai atrodančius) padarus, kurių atėjimas čia žmonijai nieko gero nežada. Bet kultistams tai nerūpi – jie stebi dangų ir laukia, kol žvaigždės išsidės tinkama tvarka, reiškiančia, kad į pasaulį atėjo metas nužengti dar vienai kraupiai dievybei.

Visos kosminės baidyklės žaidime pateikiamos kaip gana mieli
sutvėrimai. Netgi didysis Ktulu...
Taigi dviem-keturiems žaidėjams skirtame stalo žaidime „The Stars Are Right“ žaidėjai tą ir daro – spokso į žvaigždėtą dangų, sudėliotą iš 25-ų įvairiais simboliais paženklintų kortelių. Ne tik spokso: išnaudodami rankose turimas kortas, žaidėjai stengiasi manipuliuoti žvaigždynais perstumdami korteles, jas apversdami ar sukeisdami vietomis. Tai daroma ne šiaip sau – simboliams lentoje išsidėsčius tam tikra tvarka, žaidėjas įgyja teisę išsikviesti vieną iš mitinių padarų, pasidėdamas jo kortą priešais save, ant stalo. Dauguma šių sutvėrimų įkainoti taškais. Pirmasis žaidėjas, išsikvietęs baidyklių, kurių taškų suma pasiekia 10, laimi žaidimą.

Žaidimo lenta - kortelės su dangaus kūnais ant abiejų pusių
Žaidimo procesas yra gana paprastas ir greitai perprantamas. Sulaukęs savo ėjimo, žaidėjas gali atlikti keletą veiksmų. Dažniausiai ‒ sužaisti vieną iš rankoje turimų padarų kortų ir, atsižvelgiant į joje nurodytus simbolius, modifikuoti žaidimo lentą bei keisti lentoje vaizduojamus dangaus kūnus vietomis. Kiekvieno padaro kortelėje nurodyta, kokia tvarka vienas kito atžvilgiu turi atsidurti lentos elementai, kad tą sutvėrimą žaidėjas galėtų „išsikviesti“ – t.y., sužaisti ir pasidėti priešais save.

Ruošiamės išsikviesti kokį nors siaubuką...
Kuo padaras ar dievybė galingesnė (ir vertingesnė), tuo sudėtingesnę kombinaciją būtina sudėlioti lentoje. Tačiau žaidėjams į pagalbą skuba jų anksčiau išsikviesti sutvėrimai, leidžiantys atlikti papildomų veiksmų stumdant dangaus skliautą, ar padedantys į žaidimo stalą nužengti patiems galingiausiems monstrams. Todėl čia, kaip ir daugelyje kitų žaidimų, svarbu numatyti bent kelis žingsnius į priekį.

Skirtingai nei daugelyje kitų žaidimų, žaidžiant „The Stars Are Right“ savo planus dažniausiai teks išmesti į juodąją skylę ir pradėti ieškoti galimybių iš naujo. Reikalas tas, kad kol žaidėjas sulaukia savo eilės, elementų... khem, dangaus kūnų, išsidėstymas lentoje dažniausiai gerokai pasikeičia ir tenka vėl galvoti, kaip tas žvaigždutes ir mėnuliukus sudėlioti taip, kad būtų galima išsikviesti reikalingą padarą. Žaidimas paprastai vyksta gana permainingai, o įtampa neapleidžia iki pat pabaigos. Kiek teko žaisti „The Stars Are Right“, varžovai nuo nugalėtojo paprastai atsilieka vos vienu-kitu ėjimu. „Et, būčiau spėjęs sulaukti savo eilės, būčiau laimėjęs aš“, ‒ nekartą girdėjau (ir pats išleidau) tokį atodūsį.

Padarus vaizduojančios kortos. Dauguma jų įkainotos taškais,
silpnesnieji (ir mažiau vertingi)sutvėrimai gelbsti kviečiantis
pačias galingiausias kosmines baidykles.

Privalumai

Mane „The Stars Are Right“ patraukė ne tik šmaikščiu apipavidalinimu, padedančiu ironiškai pažvelgti į niūrią kosminio siaubo visatą. Visų pirma, žaidimas pasižymi paprastomis, vos į kelis puslapius telpančiomis taisyklėmis, kurias nesunku greitai paaiškinti ir perprasti. Tuo pačiu, antra, žaidimui būdingas gilumas: čia gausybė galimų kombinacijų ir sprendimų, tereikia juos pastebėti ir pasinaudoti.
Trumpos, paprastaos ir aiškios žaidimo
taisyklės

Trečia, „The Stars Are Right“ labai mažai tekstinės informacijos, jį gana lengva žaisti ir anglų kalbos nemokantiems žmonėms... atsiprašau, kultistams. Tačiau man įdomiausias pasirodė pats žaidimo procesas ir idėja – judinti žaidimo lentą ir mėginti sudėlioti reikiamas kombinacijas. Prisėdus prie „The Stars Are Right“ stalo įsijungia šiek tiek kokie smegenų centrai, nei žaidžiant daugelį kitų stalo žaidimų. Čia labai svarbu „sapere videre“ – mokėti pamatyti, apdoroti vaizdinę informaciją ir manipuliuoti ja mintyse. Esu tikras, kad tokie gebėjimai naudingi ne tik bandant išsikviesti kokią nors kosminę klaikybę.

Trūkumai

Vienas svarbesnių žaidimo trūkumų, mano nuomone, yra tiesioginės sąveikos tarp žaidėjų stoka. Kiekvienas bando sužaisti savo kortas, sukurti reikalingas kombinacijas ir tinkamai perstumti korteles lentoje. Tačiau didelę laiko dalį žaidėjai gilinasi tik į tai, kas vyksta jų pačių panosėje. Taip, žaidėjai gali pakenkti (o kartais – padėti) varžovams perstumdami žvaigždynus ir pakeisdami jų tvarką, bet nežinant, kokią kombinaciją siekia sukurti varžovas, visa tai vyksta netyčiniu principu. Su retomis išimtimis (pavyzdžiui, kai kurie iškviesti padarai leidžia susikeisti turimais sutvėrimais su kitais žaidėjais), žaidėjai tarpusavyje ypatingai nesąveikauja, o tik laukia, kaip atrodys dangaus skliautas jų ėjimui atėjus.

Su tuo susijęs antrasis trūkumas: kol apeina ratas ir vėl sulauki savo eilės žaisti, situacija lentoje gali pasikeisti neatpažįstamai. Vadinasi, turi vėl įtemptai galvoti, vertinti dangaus kūnų išsidėstymą ir iš naujo ieškoti galimų sprendimų. Tai užima laiko, kurio kitiems žaidėjams išnaudoti savo ėjimų planavimui didelės prasmės nėra – vis tiek, tikėtina, viskas gerokai pasikeis, iki kol jie sulauks savo eilės. O jei prie lentos atsisėda koks nors ypatingas galvočius kultistas, partija gali ir užtrukti. Ši žaidimo ypatybė mažiau juntama žaidžiant dviese, tačiau trijų ar ypač keturių asmenų žaidime, pasireiškia visu pajėgumu.

Nepaisant to, mano nuomone „The Stars Are Rigth“ yra tikrai vertas dėmesio žaidimas, net jei ir nesidomite H. P. Lovecraftu ar aštuokojagalviais kosminiais siaubukais. Jis tiesiog kiek kitoks. Įdomiai kitoks. Ir jei mėgstate dėliones, o ypač tokias, kur detalės nuolat keičiasi vietomis, jei vertinate iššūkius savo vaizduotei bei gebėjimams įžvelgti galimybes ten, kur kiti mato tik juodąsias skyles, būtinai išbandykite „The Stars Are Right“!

5 S įvertinimas:
  • Strategija: 2,5 iš 5
  • Sėkmė: 3 iš 5
  • Socialumas: 2 iš 5
  • Sudėtingumas: 2 iš 5
  • Smagumas: 3,5 iš 5 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą