Amerikiečių siaubo rašytojas Howardas Phillipsas Lovecraftas ir jo
sukurta Cthulhu mitologija, diplomatiškai kalbant, yra daugelio žaidimų kūrėjų
įkvėpimo šaltinis. Nediplomatiškai kalbant, „ktuliada“ jau seniai tapusi tikra visų
melžiama karve. Labiau eksploatuojama, ko gero, yra nebent „Žvaigždžių karų“
visata. Vien tik kompanija „Fantasy Flight Games“ yra išleidusi bent keturis
stalo žaidimus, kurių veiksmas vyksta H. P. Lovecrafto kūrybos inspiruotame
pasaulyje, ir dar vieną kolekcionuojamų kortų žaidimą. Jau nekalbant apie
„Kickstarter“ platformoje vis pasirodančius bandymus išleisti dar
vieną-kitą-trečią-ketvirtą žaidimą, kurio epicentre – klaikioji dievybė Ktulu
aštuonkojo galva ar kiti beribės rašytojo vaizduotės inspiruoti sutvėrimai.
Argi šitokioje gausybėje gali atsirasti kas nors originalaus?
Taip besamprotaujant, pažintis su bendrovės „Steve JacksonGames“ kūriniu „The Stars Are Right“ buvo išties malonus atradimas. Visų pirma
todėl, kad šie leidėjai, garsėjantys tokiais satyriškais žaidimais kaip
„Munchkin“, į Ktulu visatą taip pat pažvelgė su šypsena. O kaipgi kitaip –
šiame žaidime tampame kuoktelėjusiais žyniais (a.k.a. kultistais), bandančiais
į mūsų pasaulį išsikviesti galingus (ir nelabai) bei baisius (o kartais – gana
juokingai atrodančius) padarus, kurių atėjimas čia žmonijai nieko gero nežada.
Bet kultistams tai nerūpi – jie stebi dangų ir laukia, kol žvaigždės išsidės
tinkama tvarka, reiškiančia, kad į pasaulį atėjo metas nužengti dar vienai kraupiai
dievybei.
Visos kosminės baidyklės žaidime pateikiamos kaip gana mieli sutvėrimai. Netgi didysis Ktulu... |
Taigi dviem-keturiems žaidėjams skirtame stalo žaidime „The
Stars Are Right“ žaidėjai tą ir daro – spokso į žvaigždėtą dangų, sudėliotą iš 25-ų įvairiais simboliais paženklintų kortelių. Ne tik spokso:
išnaudodami rankose turimas kortas, žaidėjai stengiasi manipuliuoti
žvaigždynais perstumdami korteles, jas apversdami ar sukeisdami vietomis. Tai
daroma ne šiaip sau – simboliams lentoje išsidėsčius tam tikra tvarka, žaidėjas
įgyja teisę išsikviesti vieną iš mitinių padarų, pasidėdamas jo kortą priešais
save, ant stalo. Dauguma šių sutvėrimų įkainoti taškais. Pirmasis žaidėjas,
išsikvietęs baidyklių, kurių taškų suma pasiekia 10, laimi žaidimą.
Žaidimo lenta - kortelės su dangaus kūnais ant abiejų pusių |
Žaidimo procesas yra gana paprastas ir greitai perprantamas.
Sulaukęs savo ėjimo, žaidėjas gali atlikti keletą veiksmų. Dažniausiai ‒
sužaisti vieną iš rankoje turimų padarų kortų ir, atsižvelgiant į joje
nurodytus simbolius, modifikuoti žaidimo lentą bei keisti lentoje vaizduojamus
dangaus kūnus vietomis. Kiekvieno padaro kortelėje nurodyta, kokia tvarka
vienas kito atžvilgiu turi atsidurti lentos elementai, kad tą sutvėrimą
žaidėjas galėtų „išsikviesti“ – t.y., sužaisti ir pasidėti priešais save.
Ruošiamės išsikviesti kokį nors siaubuką... |
Kuo padaras ar dievybė galingesnė (ir vertingesnė), tuo
sudėtingesnę kombinaciją būtina sudėlioti lentoje. Tačiau žaidėjams į pagalbą
skuba jų anksčiau išsikviesti sutvėrimai, leidžiantys atlikti papildomų veiksmų
stumdant dangaus skliautą, ar padedantys į žaidimo stalą nužengti patiems
galingiausiems monstrams. Todėl čia, kaip ir daugelyje kitų žaidimų, svarbu
numatyti bent kelis žingsnius į priekį.
Skirtingai nei daugelyje kitų žaidimų, žaidžiant „The Stars
Are Right“ savo planus dažniausiai teks išmesti į juodąją skylę ir pradėti
ieškoti galimybių iš naujo. Reikalas tas, kad kol žaidėjas sulaukia savo eilės,
elementų... khem, dangaus kūnų, išsidėstymas lentoje dažniausiai gerokai
pasikeičia ir tenka vėl galvoti, kaip tas žvaigždutes ir mėnuliukus sudėlioti
taip, kad būtų galima išsikviesti reikalingą padarą. Žaidimas paprastai vyksta
gana permainingai, o įtampa neapleidžia iki pat pabaigos. Kiek teko žaisti „The
Stars Are Right“, varžovai nuo nugalėtojo paprastai atsilieka vos vienu-kitu
ėjimu. „Et, būčiau spėjęs sulaukti savo eilės, būčiau laimėjęs aš“, ‒ nekartą
girdėjau (ir pats išleidau) tokį atodūsį.
Padarus vaizduojančios kortos. Dauguma jų įkainotos taškais, silpnesnieji (ir mažiau vertingi)sutvėrimai gelbsti kviečiantis pačias galingiausias kosmines baidykles. |
Privalumai
Mane „The Stars Are Right“ patraukė ne tik šmaikščiu
apipavidalinimu, padedančiu ironiškai pažvelgti į niūrią kosminio siaubo
visatą. Visų pirma, žaidimas pasižymi paprastomis, vos į kelis puslapius
telpančiomis taisyklėmis, kurias nesunku greitai paaiškinti ir perprasti. Tuo
pačiu, antra, žaidimui būdingas gilumas: čia gausybė galimų kombinacijų ir
sprendimų, tereikia juos pastebėti ir pasinaudoti.
Trumpos, paprastaos ir aiškios žaidimo taisyklės |
Trečia, „The Stars Are Right“ labai mažai tekstinės
informacijos, jį gana lengva žaisti ir anglų kalbos nemokantiems žmonėms...
atsiprašau, kultistams. Tačiau man įdomiausias pasirodė pats žaidimo procesas
ir idėja – judinti žaidimo lentą ir mėginti sudėlioti reikiamas kombinacijas.
Prisėdus prie „The Stars Are Right“ stalo įsijungia šiek tiek kokie smegenų
centrai, nei žaidžiant daugelį kitų stalo žaidimų. Čia labai svarbu „sapere
videre“ – mokėti pamatyti, apdoroti vaizdinę informaciją ir manipuliuoti ja
mintyse. Esu tikras, kad tokie gebėjimai naudingi ne tik bandant išsikviesti
kokią nors kosminę klaikybę.
Trūkumai
Vienas svarbesnių žaidimo trūkumų, mano nuomone, yra
tiesioginės sąveikos tarp žaidėjų stoka. Kiekvienas bando sužaisti savo kortas,
sukurti reikalingas kombinacijas ir tinkamai perstumti korteles lentoje. Tačiau
didelę laiko dalį žaidėjai gilinasi tik į tai, kas vyksta jų pačių panosėje.
Taip, žaidėjai gali pakenkti (o kartais – padėti) varžovams perstumdami
žvaigždynus ir pakeisdami jų tvarką, bet nežinant, kokią kombinaciją siekia
sukurti varžovas, visa tai vyksta netyčiniu principu. Su retomis išimtimis
(pavyzdžiui, kai kurie iškviesti padarai leidžia susikeisti turimais
sutvėrimais su kitais žaidėjais), žaidėjai tarpusavyje ypatingai nesąveikauja,
o tik laukia, kaip atrodys dangaus skliautas jų ėjimui atėjus.
Su tuo susijęs antrasis trūkumas: kol apeina ratas ir vėl
sulauki savo eilės žaisti, situacija lentoje gali pasikeisti neatpažįstamai.
Vadinasi, turi vėl įtemptai galvoti, vertinti dangaus kūnų išsidėstymą ir iš
naujo ieškoti galimų sprendimų. Tai užima laiko, kurio kitiems žaidėjams
išnaudoti savo ėjimų planavimui didelės prasmės nėra – vis tiek, tikėtina,
viskas gerokai pasikeis, iki kol jie sulauks savo eilės. O jei prie lentos
atsisėda koks nors ypatingas galvočius kultistas, partija gali ir užtrukti. Ši
žaidimo ypatybė mažiau juntama žaidžiant dviese, tačiau trijų ar ypač keturių
asmenų žaidime, pasireiškia visu pajėgumu.
Nepaisant to, mano nuomone „The Stars Are Rigth“ yra tikrai
vertas dėmesio žaidimas, net jei ir nesidomite H. P. Lovecraftu ar
aštuokojagalviais kosminiais siaubukais. Jis tiesiog kiek kitoks. Įdomiai
kitoks. Ir jei mėgstate dėliones,
o ypač tokias, kur detalės nuolat keičiasi vietomis, jei vertinate iššūkius
savo vaizduotei bei gebėjimams įžvelgti galimybes ten, kur kiti mato tik
juodąsias skyles, būtinai išbandykite „The Stars Are Right“!
5 S įvertinimas:
- Strategija: 2,5 iš 5
- Sėkmė: 3 iš 5
- Socialumas: 2 iš 5
- Sudėtingumas: 2 iš 5
- Smagumas: 3,5 iš 5
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą