Prieš porą savaičių su bičiuliu
žaidėme draugišką „Infinity“ partiją. „Draugiška“ – čia tik skambus
pavadinimas. Gavau malkų taip, kad skiedros lėkė. Jei gerai pamenu (tai nėra
lengva, nes pasąmonė blokuoja skausmingus prisiminimus), mano šauniosios
PanOkeanijos riterių pajėgos nesugebėjo nukauti nė vieno reikšmingesnio
priešininko kovotojo anei atlikti jokio kito prasmingo veiksmo, už kurį būčiau
gavęs nors vieną pergalės tašką.
Dėl visko pirmiausiai kaltinu
kauliukus – juos ir vėl kilo noras sviesti pro langą, tik kad „Rikio“ klubas
įsikūręs rūsyje be langų. Bet tokios partijos kaip niekas kitas skatina
susimąstyti apie taktiką ir dalykus, kurie būtini pergalei pasiekti. Šiek tiek
palankstęs pirštus ir pagalvojęs, suskaičiavau jų penkis.
Kariniai žaidimai: svarbu matyti gerokai daugiau nei vien stalą, dekoracijas ir figūrėles. |
1. Žinoti taisykles. Skamba trivialiai, tačiau taisyklių išmanymas yra
būtina prielaida norint apskritai žaisti miniatiūrų ar bet kokį kitą stalo
žaidimą. Nekalbu apie piktnaudžiavimą taisyklėmis, kaip tai daro „olimpiečiai“:
svarbu tiesiog žinoti, ką žaidėjas gali ir ko negali žaidime, ką reiškia viena
ar kita modelio savybė, kokios yra išimtys ir kiti niuansai, kurie gali turėti
reikšmingos įtakos mūšio eigai bei taktiniams sprendimams. Kalbant apie
„Infinity“, turiu pripažinti, kad iki šiol taip ir nesu nuosekliai perskaitęs
naujausios, trečiosios taisyklių versijos, pagal kurią šiuo metu ir žaidžiame.
Todėl kone kiekvieną partiją tenka nustebti – „O, tai dabar jau galima ir
taip?..“ Kartais ši nuostaba lemia pralaimėjimą.
2. Žinoti savo pajėgas. Kariniuose miniatiūrų žaidimuose kovojantys
daliniai, frakcijos, armijos ar rasės paprastai pasižymi labai skirtingomis
charakteristikomis ir ypatybėmis. Pavyzdžiui, kovotojas su ne itin įspūdingomis
charakteristikomis, gali turėti kokią nors specialią taisyklę, kuri tam
tikromis aplinkybėmis būna labai naudinga ir paverčia karį tikru monstru.
Kitame mano „all time favorite“ žaidime „Malifaux“, kai kurie modeliai
geriausiai veikia, kai jų savybės kombinuojamos su kitų dalinių galimybėmis, ir
yra kone visiškai beverčiai kitokios sudėties armijose. Nors paties žaidimo
taisyklių nėra daug, kiekviena figūrėlė neretai turi atskirą taisyklių ir
išimčių rinkinį, atveriantį naujus taktinius horizontus.
Žinojimas, ką reiškia ir kaip
veikia kiekviena ypatybė, savo dalinių stiprybių ir trūkumų suvokimas yra
vienas iš pagrindinių pergalės elementų. Taigi labai svarbu nuodugniai susipažinti
su detaliu kiekvieno pasirinktos armijos modelio aprašymu, dar geriau – išmokti
juos mintinai, o svarbiausia - suprasti, kaip visa tai veikia žaidime. Po minėtų savaitgalio kautynių, kai varžovas pademonstravo, ką sugeba futuristinė Žana
D‘Ark, dažnai būnanti ir PanOkeanijos riterių armijos sudėtyje, manau, ją
„Infinity“ mūšiuose naudosiu gerokai dažniau nei iki šiol...
3. Žinoti savo priešininką. Žvalgyba visais laikais buvo gyvybiškai
svarbus karo elementas, jis labai reikšmingas ir kariniuose miniatiūrų žaidimuose.
Nepakanka vien žinoti, už kokią rasę ar frakciją kovoja tavo priešininkas.
Svarbu būti susipažinusiam ir su varžovo dalinių savybėmis, ypatingais
gebėjimais, privalumais ir trūkumais. Nežinau, kaip tokią informaciją renka
tikri žvalgai ir šnipai, bet wargeimeriams viskas daug paprasčiau – informacija
apie visus žaidime naudojamus dalinius ir modelius yra nesunkiai prieinama
viešai. Tereikia nepatingėti su ja susipažinti, ir jau galima numanyti, ko
tikėtis iš varžovo ir kuo jam atsakyti. Praverčia ne tik miniatiūrų ir jų
taisyklių išmanymas – labai naudinga pažinoti ir patį žaidėją, jo charakterį ir
kovos stilių.
4. Žinoti tikslą. Nors pagrindinis karinių žaidimų tikslas yra įveikti
priešininko pajėgas, tai nebūtinai reiškia priešo naikinimą. Gerokai įdomesnės
yra pagal specialius scenarijus ir/ar misijas žaidžiamos partijos, kur pergalės
taškai skiriami už strategiškai svarbių taškų užėmimą, įvairių objektų perėmimą
ar išgabenimą iš mūšio lauko ir pan. Nesmagumai neretai kyla tada, kai žaidėjas
„užmiršta“, ką jo pajėgoms reikia padaryti, kad laimėtų misiją, ir pasiduoda
pagundai paprasčiausiai karšti varžovui kailį, nors tai pergalės ir neatneš.
Jau minėtos pamokančios partijos metu tokiai pagundai pasidaviau ir aš,
bandydamas naikinti priešininką, nes „kodėl gi ne?“, užuot nors pamėginęs
atlikti dalykus, kuriuos reikėjo pagal mūšio scenarijų.
Prie šio punkto pridėčiau ir
pačios armijos kompoziciją: ruošiantis mūšiui, svarbu gerai žinoti, kokia yra
kiekvieno į armijos sudėtį įtraukiamos miniatiūros ar dalinio paskirtis. Kurie
modeliai bus atakos smaigalyje, o kurių darbas – tiesiog užtikrinti aprūpinimą?
Ką „Infinity“ mūšio lauke turi daryti tas didelis, blizgantis ir brangus atakos
robotas – ar jį imu konkrečiai užduočiai (staigiai atakai, ugniai nuo kitų
dalinių pritraukti ir t.t.), ar tik todėl, kad jis šauniai atrodo? Pastarajame
mūšyje, panašu, būtent tokį vaidmenį atliko mano leitenantas – taškais
šeštadalio armijos vertas kovotojas kažkaip visą mūšį praleido tūnodamas
pasislėpęs kampe ir niekaip neprisidėjęs prie kovos eigos.
5. Žinoti save. Daugelį metų užsiimdamas kariniais miniatiūrų
žaidimais, ne kartą pastebėjau, kad visos taktinės progos ir klaidos geriausiai
matyti tada, kai stebiu kitų žaidėjų kovą iš šalies. Tas regėjimas kažkur
išnyksta, kai prie mūšio lauko stoju pats. Temperamentas, azartas ir jaudulys,
kartais – laiko trūkumas, o kartais – ir ypač didelis džiaugsmas matant
sėkmingai besiklostantį mūšį... daug kas trukdo objektyviai ir šaltai vertinti
situaciją, o tai gali pakišti koją ir skatinti daryti klaidas.
Esu pralaimėjęs mūšių, nes per
anksti apsidžiaugiau. Esu pralaimėjęs mūšių ir jiems dar neprasidėjus, kai
pamatęs varžovo pajėgas ant stalo kažkodėl pagalvodavau, kad neturiu ką joms
priešpastatyti. Taigi sėkmingo miniatiūrinių kareivėlių generolo darbas dažnai
yra darbas pačiam su savimi. Tai, ko gero, sunkiausia dalis.
Tiek tos filosofijos. Jei
kokį svarbų momentą praleidau, būtinai pasidalinkite savo pastabomis ir
įžvalgomis. Tuo tarpu einu ruoštis kitam mūšiui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą