Miniatiūrų žaidimų taktika – 5 dalykai, kuriuos būtina žinoti visų miniatiūrinių armijų generolams

Prieš porą savaičių su bičiuliu žaidėme draugišką „Infinity“ partiją. „Draugiška“ – čia tik skambus pavadinimas. Gavau malkų taip, kad skiedros lėkė. Jei gerai pamenu (tai nėra lengva, nes pasąmonė blokuoja skausmingus prisiminimus), mano šauniosios PanOkeanijos riterių pajėgos nesugebėjo nukauti nė vieno reikšmingesnio priešininko kovotojo anei atlikti jokio kito prasmingo veiksmo, už kurį būčiau gavęs nors vieną pergalės tašką.

Dėl visko pirmiausiai kaltinu kauliukus – juos ir vėl kilo noras sviesti pro langą, tik kad „Rikio“ klubas įsikūręs rūsyje be langų. Bet tokios partijos kaip niekas kitas skatina susimąstyti apie taktiką ir dalykus, kurie būtini pergalei pasiekti. Šiek tiek palankstęs pirštus ir pagalvojęs, suskaičiavau jų penkis.

Kariniai žaidimai: svarbu matyti gerokai daugiau nei vien stalą,
dekoracijas ir figūrėles.

1. Žinoti taisykles. Skamba trivialiai, tačiau taisyklių išmanymas yra būtina prielaida norint apskritai žaisti miniatiūrų ar bet kokį kitą stalo žaidimą. Nekalbu apie piktnaudžiavimą taisyklėmis, kaip tai daro „olimpiečiai“: svarbu tiesiog žinoti, ką žaidėjas gali ir ko negali žaidime, ką reiškia viena ar kita modelio savybė, kokios yra išimtys ir kiti niuansai, kurie gali turėti reikšmingos įtakos mūšio eigai bei taktiniams sprendimams. Kalbant apie „Infinity“, turiu pripažinti, kad iki šiol taip ir nesu nuosekliai perskaitęs naujausios, trečiosios taisyklių versijos, pagal kurią šiuo metu ir žaidžiame. Todėl kone kiekvieną partiją tenka nustebti – „O, tai dabar jau galima ir taip?..“ Kartais ši nuostaba lemia pralaimėjimą.

2. Žinoti savo pajėgas. Kariniuose miniatiūrų žaidimuose kovojantys daliniai, frakcijos, armijos ar rasės paprastai pasižymi labai skirtingomis charakteristikomis ir ypatybėmis. Pavyzdžiui, kovotojas su ne itin įspūdingomis charakteristikomis, gali turėti kokią nors specialią taisyklę, kuri tam tikromis aplinkybėmis būna labai naudinga ir paverčia karį tikru monstru. Kitame mano „all time favorite“ žaidime „Malifaux“, kai kurie modeliai geriausiai veikia, kai jų savybės kombinuojamos su kitų dalinių galimybėmis, ir yra kone visiškai beverčiai kitokios sudėties armijose. Nors paties žaidimo taisyklių nėra daug, kiekviena figūrėlė neretai turi atskirą taisyklių ir išimčių rinkinį, atveriantį naujus taktinius horizontus.

Žinojimas, ką reiškia ir kaip veikia kiekviena ypatybė, savo dalinių stiprybių ir trūkumų suvokimas yra vienas iš pagrindinių pergalės elementų. Taigi labai svarbu nuodugniai susipažinti su detaliu kiekvieno pasirinktos armijos modelio aprašymu, dar geriau – išmokti juos mintinai, o svarbiausia - suprasti, kaip visa tai veikia žaidime. Po minėtų savaitgalio kautynių, kai varžovas pademonstravo, ką sugeba futuristinė Žana D‘Ark, dažnai būnanti ir PanOkeanijos riterių armijos sudėtyje, manau, ją „Infinity“ mūšiuose naudosiu gerokai dažniau nei iki šiol...

3. Žinoti savo priešininką. Žvalgyba visais laikais buvo gyvybiškai svarbus karo elementas, jis labai reikšmingas ir kariniuose miniatiūrų žaidimuose. Nepakanka vien žinoti, už kokią rasę ar frakciją kovoja tavo priešininkas. Svarbu būti susipažinusiam ir su varžovo dalinių savybėmis, ypatingais gebėjimais, privalumais ir trūkumais. Nežinau, kaip tokią informaciją renka tikri žvalgai ir šnipai, bet wargeimeriams viskas daug paprasčiau – informacija apie visus žaidime naudojamus dalinius ir modelius yra nesunkiai prieinama viešai. Tereikia nepatingėti su ja susipažinti, ir jau galima numanyti, ko tikėtis iš varžovo ir kuo jam atsakyti. Praverčia ne tik miniatiūrų ir jų taisyklių išmanymas – labai naudinga pažinoti ir patį žaidėją, jo charakterį ir kovos stilių.

4. Žinoti tikslą. Nors pagrindinis karinių žaidimų tikslas yra įveikti priešininko pajėgas, tai nebūtinai reiškia priešo naikinimą. Gerokai įdomesnės yra pagal specialius scenarijus ir/ar misijas žaidžiamos partijos, kur pergalės taškai skiriami už strategiškai svarbių taškų užėmimą, įvairių objektų perėmimą ar išgabenimą iš mūšio lauko ir pan. Nesmagumai neretai kyla tada, kai žaidėjas „užmiršta“, ką jo pajėgoms reikia padaryti, kad laimėtų misiją, ir pasiduoda pagundai paprasčiausiai karšti varžovui kailį, nors tai pergalės ir neatneš. Jau minėtos pamokančios partijos metu tokiai pagundai pasidaviau ir aš, bandydamas naikinti priešininką, nes „kodėl gi ne?“, užuot nors pamėginęs atlikti dalykus, kuriuos reikėjo pagal mūšio scenarijų.

Prie šio punkto pridėčiau ir pačios armijos kompoziciją: ruošiantis mūšiui, svarbu gerai žinoti, kokia yra kiekvieno į armijos sudėtį įtraukiamos miniatiūros ar dalinio paskirtis. Kurie modeliai bus atakos smaigalyje, o kurių darbas – tiesiog užtikrinti aprūpinimą? Ką „Infinity“ mūšio lauke turi daryti tas didelis, blizgantis ir brangus atakos robotas – ar jį imu konkrečiai užduočiai (staigiai atakai, ugniai nuo kitų dalinių pritraukti ir t.t.), ar tik todėl, kad jis šauniai atrodo? Pastarajame mūšyje, panašu, būtent tokį vaidmenį atliko mano leitenantas – taškais šeštadalio armijos vertas kovotojas kažkaip visą mūšį praleido tūnodamas pasislėpęs kampe ir niekaip neprisidėjęs prie kovos eigos.

5. Žinoti save. Daugelį metų užsiimdamas kariniais miniatiūrų žaidimais, ne kartą pastebėjau, kad visos taktinės progos ir klaidos geriausiai matyti tada, kai stebiu kitų žaidėjų kovą iš šalies. Tas regėjimas kažkur išnyksta, kai prie mūšio lauko stoju pats. Temperamentas, azartas ir jaudulys, kartais – laiko trūkumas, o kartais – ir ypač didelis džiaugsmas matant sėkmingai besiklostantį mūšį... daug kas trukdo objektyviai ir šaltai vertinti situaciją, o tai gali pakišti koją ir skatinti daryti klaidas.

Esu pralaimėjęs mūšių, nes per anksti apsidžiaugiau. Esu pralaimėjęs mūšių ir jiems dar neprasidėjus, kai pamatęs varžovo pajėgas ant stalo kažkodėl pagalvodavau, kad neturiu ką joms priešpastatyti. Taigi sėkmingo miniatiūrinių kareivėlių generolo darbas dažnai yra darbas pačiam su savimi. Tai, ko gero, sunkiausia dalis.

Tiek tos filosofijos. Jei kokį svarbų momentą praleidau, būtinai pasidalinkite savo pastabomis ir įžvalgomis. Tuo tarpu einu ruoštis kitam mūšiui.